Kas kažkiek tai laiko pasikeičia mano nuvertinamas dalykas, pvz. praeitą kartą nuvertindavau save dėl išvaizdos, ir kiekvieną kartą bendraujant su kažkuo tai įkaldavau sau į galvą, kad niekas ir taip nenori bendraut su tokia bjaurastim, tai kad gali ir nesistengt (bet aišku ir taip pergyvendavau).
Šiuo metu laikau save kvaila būtybe, nemąstančia. Esant mokykloj gan dažnai pasimetu, bandau atrodyti normalus, tiesiog galvoju ką turėčiau daryti kad atrodyčiau normalus, ir galų gale elgiuosi nenormaliai dėka to elgesio "filtro". Norėčiau tapti savanaude būtybe, kuriai niekas nerūpi, nesistengia patikti kitiems, galų gale jaučiasi gerai esant savimi, o aš tiesiog mirštu nuo dėmesio trūkumo, bet aš negaliu nieko padaryti, nes bijau, negaliu daugiau taip.
Kiekvieną dieną praleidžiu namie (dažniausiai), nes bijau žmonių. Bijau, kad kažką ne taip apie mane pagalvos, blogai pasakys apie mane. Lyg gyvenčiau dėl jų nuomonių. Dešimtmetis vaikas norėdamas mane "suvartyti" kuo puikiausiai suvartytų, nes aš tiesiog nežinočiau ką jam atsakyt, kaip pasielgt. Dėl to vengiu žmonių, nes nežinau kaip kalbėtis su jais, kaip elgtis.
Grįžtant prie proto nuvertinimo -visados kažką skaitant ar žaidžiant ateina mintis, jog tu to negali padaryti, nesurinksi to ir to nes tu nevykėlis, nesuprasi ką skaitysi nes tu kvailas, lėtai skaitysi nes tu lėtas ir pan. Tas pats ir bendraujant. Kartais pasitaiko mano diena, kai nesistengiu niekam patikt, elgiuosi taip kaip noriu, viskas tas pats, ir tada esu laimingas, gaunantis daug dėmesio, apsuptas draugų, kurie domisi manimi.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP GYVENTI KAI TAU ŠEŠIOLIKA
Manau, kad tu nustebsi, bet ir aš kartais jaučiuosi, tarsi man būtų šeši metai. Ir labai daug įvairaus amžiaus žmonių kartais jaučiasi maži vaikai. Dėl to psichologijoje labai dažnai kalbama, kad mūsų viduje yra dalis, kuri vadinasi Vidinis Vaikas. Jį mes pajuntame įvairiai. Kartais - kaip labai optimistišką norą bėgioti, šokti, kvailioti, džiaugtis, juoktis, mylėti. O kartais - taip kaip rašai tu: „Bijau, kad kažką ne taip apie mane pagalvos, blogai pasakys apie mane. Lyg gyvenčiau dėl jų nuomonių“. Žinoma, tokioje būsenoje nesinori nei šokti, nei kvailioti, o norisi užsidaryti nuo žmonių, atrodo, jog nemokėtumei su jais elgtis.
Tokie Vidinio Vaiko nuotaikos svyravimai yra būdingi daugumai žmonių. Tik jie, kaip, tikriausiai ir tu pats, šios būsenos nerodo, nes mano, jog ji būdinga tik jiems vieniems. Ir kiekvienam atrodo, kad tik jam yra šitaip. Tai yra didžiausia kiekvieno žmogaus paslaptis.
Tačiau tau atrodo, kad tave supa labai drąsūs, linksmi ir į visus „spjaunantys“ bendraamžiai? Taip yra dėl to, kad tu jų nepažįsti pakankamai arti. Tu nežinai, kad, tarkime, šis tavo klasiokas pergyvena dėl spuogų, aną atstūmė mergina, o trečias slepia mamos alkoholizmą. Tas, kuris garsiausiai juokiasi, daug geria ir kabina visas merginas, pasirodo, turi įkyrių baimių ir niekada nejautė ryšio su savo tėčiu.
Jiems baisiai svarbu, ką apie juos pagalvos kiti. Kiti - tame tarpe ir tu! Jie tau apie tai nesako, nes žiūrėdami į tave mato ir prisimena tave visai ne tokį, kokiu tu save laikai viduje. Jie mato tave tokį, koks tu būni kartais: „Kai nesistengiu niekam patikt, elgiuosi taip, kaip noriu, viskas tas pats, ir tada esu laimingas, gaunantis daug dėmesio, apsuptas draugų, kurie domisi manimi“. Jie žiūri į tave tokį ir galvoja: „Štai - laimės kūdikis“.
Todėl tavęs lauktų labai daug atradimų, jei tu kada nors išgirstumei jų istorijas. Kartais jos išaiškėja ilgai bendraujant su artimu draugu. Kartais - psichoterapijos grupėje, kur egzistuoja atvirumo taisyklė. Jausmas po tokių pažinčių yra pritrenkiantis: didelis palengvėjimas ir suartėjimas su savo bendraamžiais.
Ko gero, tai yra svarbiausias tavo amžiuje uždavinys - surasti save tarp kitų. Suprasti, kad esi labiau panašus į kitus, nei pats manai. Išmokti užjausti tuos kitus nepaisant suprantamo noro nugalėti, išsiskirti, nukonkuruoti.
Tu rašai, kad bandai atrodyti „normalus“. Ką, jei būti normaliu ir reiškia būti truputį „crazy“? Galbūt, tie, kuriems pavyksta neišsiskirti iš kitų, tiesiog įvaro tą savo nenormalumą į sielos vidų? Ir po to jaučia, kaip jis veržiasi atgal: nenoru gyventi, nesuprantama agresija, vienišumu, alkoholizmu ir t.t. ir pan.?
Kada nors jie atranda jį ir tuomet prieina vis tos pačios išvados: jo nesunaikinsi, jį galima tik pamėgti. Kaip galima pamėgti tokį nemalonų dalyką, kaip varžymąsi, nepasitikėjimą savimi, neadekvatumo jausmą? Argi nenormalumo nereikia gydyti, kratytis jo?
Pabandyk nekovoti su tuo savo „nenormalumu“, o smalsiai pažiūrėk į jį. Kartais jis reiškia tik tiek, kad šalia savęs tokio, koks tu šiai dienai esi, tu pastatei didžiulį spindintį idealą - savęs tokio, koks tu turėtumei būti. Šis idealas yra toks nepasiekiamas, kad atrodo, jokios vilties pamėgti save nėra.
Ir nereikia žiūrėti į tą idealą. Jis nefunkcionalus, nes jo pagrindu žmogus negali būti nei gyvas, nei mylimas. Niekas nemyli idealių žmonių, net jei tokių ir būtų. Myli kiek juokingus, keistokus, tačiau atvirus ir artimus žmones. O idealais žavisi iš toli. Tu geriau suprasi tai, jei pagalvosi: ar tau labiau patiks kieme rastas benamis šuniukas, jei parodoje jis laimės porą medalių? O gal tas šuniukas tau mielas be jokių medalių?
Artimas ryšys, įsimylėjimas, santykiai su draugais ir merginomis mezgasi ne dėl to, kad tu esi spindintis, žavus, gražiai šokantis ir bendraujantis alfa- patinas. Jis mezgasi DĖL PANAŠUMO. Dėl atvirumo. Galų gale tiesiog dėl abipusio siekio surasti kažką artima, kad nebūtum toks vienišas. Ir šis siekis - universalus.
Kaip bebūtų keista, tavo amžiaus būdamas aš suradau keletą draugų ne iš labiausiai pasitikinčių žmonių tarpo, nes pats savimi nepasitikėjau. Vėliau mano draugais tapdavo tokie žmonės, koks aš pats. Ir aš dėl to ne kiek nesigailiu. Juolab per tą laiką dėl gyvenimo aplinkybių ir darbo pobūdžio teko sužinoti nemažai paslapčių. Pirmiausiai iš tų žmonių, kurie išoriškai atrodo labai savimi pasitikintys.
Todėl labai linkiu tau ieškoti panašumų. Visais atžvilgiais tave suprantu.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
***********************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt