Skeptikai abejoja: vyrų buvimo priežastys su vaikais – „pašalpinės“, finansinės, ekonominės. O gal mėginkime iš šių faktų „išpešti“ kitą istoriją: Lietuvoje daugėja, turi daugėti (!) vyrų, degančių troškimu papasakoti istoriją, parodyti pasaulį, paskaityti knygą, praleisti daugiau laiko su savo vaikais. Ir jie yra teisūs, šito siekdami.
Abu – ir mama, ir tėtis – vienodai svarbūs
Kartais mamos, prieš ateidamos į psichologo kabinetą pasitarti dėl vaiko, teiraujasi, ar kartu galima „atsivesti“ vaiko tėvą. Jį pasikviesti būtina! Jis toks pat svarbus. Per paskutinį dešimtmetį buvo atlikta daug mokslinių tyrimų, kurių išvadose teigiama, kad tėčio elgesys su vaiku yra reikšmingai susijęs su jo raida, sveikata, mokymusi, emocine savijauta ir socialine elgsena (žr. nuorodas į literatūrą straipsnio pabaigoje).
Psichologinių tyrimų duomenys dažniausiai nėra absoliutūs, paprastai jie nusako tam tikrą potencialą, riziką, tikimybę. Apibendrinant šiandien turimą informaciją galima įžvelgti tam tikras tendencijas, būdingas šeimoms, kuriose tėčiai aktyviai, rūpestingai, jautriai įsitraukia į santykį su savo vaikais, nenaudoja prievartos, jaučiasi atsakingi už vaiko ugdymą ir rūpinimąsi juo.
Tokiu atveju yra labiau tikėtina, kad:
vaikas bus geriau pasirengęs mokyklai, geriau toleruos su mokymosi situacijomis susijusį nerimą ir frustraciją, bus atsparesnis stresui, patiriamam mokykloje (lyginant šį vaiką su kitais, kurių tėčiai praleidžia su jais mažai laiko ar visai nebendrauja);
vaikas bus savarankiškesnis, labiau pasitikės savimi, drąsiau tyrinės pasaulį;
bus emociškai saugesnis, saugiau prisirišęs, lengviau pakels atsiskyrimo laikotarpius, turės mažesnę riziką susirgti depresija, patirti emocinių ir elgesio sunkumų;
bus draugiškesnis su vaikais ir populiaresnis tarp jų;
turės tvirtesnius santykius su bendraamžiais, rečiau įsitrauks į nusikalstamas veiklas, rečiau imsis prievartos, dažniau rinksis socialiai tinkamą elgesį; turės mažesnę riziką priklausomybėms ir kt.
Tėvo ir mamos tarpusavio santykių svarba
Vaiko gerovė priklauso netik nuo to, kaip tėvas bendrauja su savo vaiku, bet ir nuo to, kaip jis bendrauja su vaiko mama. Nesprendžiami vaiko mamos ir tėčio tarpusavio konfliktai gali būti susiję su vaiko patiriamais psichologiniais simptomais, emociniais ir elgesio sunkumais, o kai kurių tyrimų duomenimis, – jie turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms.
Neretai tam, kad vaikas pasijaustų geriau, būtina spręsti tėvų bendravimo problemas, išlaisvinti vaiką iš emocinio krūvio, neadekvačių vaidmenų, kurie atsiranda, kai tarpusavyje nebendraujantys, „šaltąjį karą“ kariaujantys tėvai susitelkia į bendravimą vien su vaikais.
Tyrimų duomenimis, tarpusavio santykiais patenkinti vyrai ir moterys turi daugiau energijos ir praleidžia daugiau laiko su savo vaikais.
Tokios poros yra:
emociškai šiltesnės vaikams;
skiria vaikams daugiau dėmesio;
labiau vaikais pasitiki;
linkusios konfliktus spręsti, o ne jų išvengti (konfliktai nėra blogas dalykas šeimoje, jie reikalingi tam, kad būtų galima susitvarkyti su kylančiais nesutarimais, pašalinti neteisybes, atstatyti skriaudas, atlaikyti praradimus);
lengviau susivaldančios ir išlieka vieningos, kai tenka vaikus drausminti; ramiai, blaiviai reaguojančios į situacijas, kai vaikas yra labai susijaudinęs, piktas ar elgiasi netinkamai (tuo atveju, jei tėvai aprėkia netinkamai besielgiantį vaiką, jį purto arba lupa – jie modeliuoja netinkamą, agresyvų elgesį – vaikas būtent taip ir išmoksta elgtis);
paprasčiau nubrėžiančios ribas netinkamam elgesiui, lengviau susitariančios dėl namuose galiojančių taisyklių ir jų laikymosi;
mažiau linkusios vaikus kritikuoti (t.y. išsakyti priekaištus vaiko charakteriui, asmenybei, būdui, kurio jis pats nėra pajėgus pakeisti), o vietoj to labiau linkusios aptarti su vaiku konkrečius netinkamus jo poelgius;
darnūs tėvų tarpusavio santykiai vaikams yra pozityvaus elgesio modelis, kuris neretai lemia, kaip vėliau klostosi pačių vaikų santykiai;
gerai sutariantys ir konfliktus gebantys spręsti tėvai yra labiau linkę prisipažinti padarę klaidas, atitaisyti netinkamus poelgius (kiek tik yra įmanoma), atsiprašyti už neištesėtus pažadus. (Atsiprašyti vaiko, jei su juo pasielgta neteisingai, yra tėvų stiprybės, o ne silpnumo parodymas.)
Kai kurių autorių teigimu, darnų tėvų bendravimą matantys vaikai vėliau, kai suauga, turi mažesnę riziką įsitraukti į nestabilų, destruktyvų, alinantį ryšį.
Jei tėvas naudoja agresiją
Kaip matome, daugelis mokslininkų sutaria, kad tėčio buvimas šeimoje, rūpinimasis vaiku, aktyvus dalyvavimas ugdant vaiką ir bendravimas su vaiku gali būti stipriu apsauginiu, vaiko asmenybę ir sveikatą puoselėjančiu veiksniu (net ir tais atvejais, jei šeima susiduria su sunkumais, pinigų stygiumi, nedarbu). Tačiau egzistuoja ir kita pusė.
Kokių pasekmių galima tikėtis, jei tėvas, bendraudamas su vaiku, naudoja prievartą arba vaiką atstumia? Vienareikšmiškai – negatyvių vaiko socialinei brandai, fizinei ir psichikos sveikatai. Vaikai skaudžiai išgyvena ne tik situacijas, kai jais nesirūpina mama, bet ir tada, jei nesirūpina, skriaudžia ar atstumia tėtis.
Šiame straipsnyje nenagrinėsime atvejo, kai vaikas neturi tėčio, niekada nėra jo matęs arba praradęs jį dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo. Trumpai apibendrinsime pasekmes, kurios gali ištikti, jeigu vaikas turi tėtį, tačiau patiria jo prievartą arba atstūmimą.
Nagrinėjant tokių tyrimų duomenis, galima įžvelgti tendencijas, rodančias, kad šiems vaikams būdingi tam tikri ypatumai:
jų raida dažniau yra sulėtėjusi;
jie yra irzlesni, prasčiau valdo pyktį ir sutaria su bendraamžiais;
turi žemesnę savivertę;
turi didesnę riziką turėti mokymosi sunkumų;
turi didesnę riziką susirgti depresija, įgyti valgymo sutrikimų, elgesio, emocinių ir kitų psichikos sveikatos problemų;
dažniau junta psichosomatinius simptomus;
turi didesnę riziką įsitraukti į nusikalstamas veiklas, įgyti priklausomybių;
yra labiau linkę žaloti save;
turi didesnę riziką nusikalsti suaugę ir kt.
Tėvo agresija, net jei tai yra agresyvus „drausminimas“, neturi teigiamų pasekmių vaikui. Žinoma, tinkamas vaiko drausminimas ir pozityvių poelgių skatinimas yra vienas iš didžiausių iššūkių auginant vaikus. Pasaulyje nėra nė vieno tėčio ar mamos, kurį(-ią) būtų galima pavadinti tobulu auklėtoju ir drausmintoju; kiekviena tėvų karta vis iš naujo ieško atsakymų, kaip atrasti tą elgesio su savo vaiku būdą, kuris jį ugdo, o ne žaloja.
Jei šį atsakymą savarankiškai atrasti per sunku, nedvejojant ir nesibaiminant reikia tartis su kitais tėvais, pedagogais ir auklėtojais, ateiti į tėvams skirtus seminarus, studijuoti literatūrą, kreiptis profesionalios vaikų psichologo pagalbos. Svarbiausia – sutelkti visas jėgas, kad būtų atsisakyta prievartos prieš vaiką.
Kodėl tėčiui verta grįžti namo anksčiau
Daugelis vaikų, turinčių aktyvius, karjeros siekiančius tėčius juos mato naktį, nes dieną jų nėra – jie dirba. (Tas pat, beje, galioja ir daugybei mamų.) Kai tėčio beveik niekada nėra namie, jis:
turi daug mažiau galimybių kurti, puoselėti, stiprinti pagarbų, rūpestingą, šiltą santykį su vaiko mama (to svarbą aptarėme prieš tai buvusiame poskyryje);
praleidžia mažai laiko žaisdamas su vaiku;
neturi galimybių juo rūpintis tiesiogiai;
mažai prisideda prie vaiko auklėjimo, drausminimo;
neturi laiko vaikui paskaityti knygos, papasakoti istorijos;
negali suteikti vaikui įspūdžio, kad tėtis (didelis ir stiprus) dažnai yra šalia ir, prireikus, vaiką apsaugos (vaikai suvokia artimiausių suaugusiųjų jiems skiriamą laiką kaip požymį, kad jie yra mylimi; jei šie suaugusieji nebūna su vaikais, pastarieji paprastai jaučiasi atstumti, nesvarbu, kas vaikams būtų apie tai sakoma);
negali būti elgesio modeliu daugybėje kasdienio gyvenimo situacijų, nes vaikas jo paprasčiausiai nemato ir negali iš jo mokytis;
turi daug mažiau galimybių pažinti augantį savo vaiką, sužinoti, koks jis tarp kitų vaikų, kokios yra jo stiprybės ir kokiomis aplinkybėmis jam reikia padrąsinimo, paramos; ir priešingai – vaikas turi mažiau galimybių pažinti savo tėtį;
turi mažiau galimybių susipažinti ir palaikyti bendradarbiavimo ryšį su vaiką ugdančiais pedagogais, įgyvendinti jų rekomendacijas.
Dirbant per daug ir su vaiku bendraujant per mažai, yra patiriama didelė netektis. Dėl šios priežasties praverčia įžūlus psichologas, užduodantis klausimą, kuris šiandien yra labai svarbus daugeliui vaikų: ar Jums tikrai finansiškai būtina dirbti tiek daug, kiek Jūs šiandien dirbate, kad išgyventumėte, ar Jūs tiesiog negalite atsispirti galimybei uždirbti daugiau pinigų ir pirkti daugiau daiktų?
Šis klausimas yra skaudus šeimoms, išgyvenančioms nepriteklių, kuriose vyras yra pagrindinis „maitintojas“, tačiau net ir patiriančios sunkumų šeimos dažnai įvertina, kad bendravimui su vaikais skirtas laikas yra toks svarbus, kad dėl jo verta ir įmanoma atsisakyti kelių valandų darbo, paaukoti kai kurias laisvalaikio veiklas.
Ką tėčiui veikti su ikimokyklinuku
Nėra kito būdo pažinti savo vaiką, sužinoti apie jo pomėgius, poreikius, svajones, viltis ar baimes, nei kalbantis ir leidžiant laiką kartu. Ar Jums pažįstama situacija, kai mama sako vaikui: „Klausyk manęs, nes papasakosiu tėčiui.“ Tai kartais baigiasi tuo, kad tėčiams pasakojama apie vaikus tik tada, kai jie kažką iškrečia, o tėčiai kalbasi su vaikais tik juos drausmindami.
Tačiau tėčiai turi teisę domėtis ir žinoti ne tik tai, ką jų vaikai daro netinkamai, bet ir tai, ką jie pasiekia: girdėti netik priekaištus, bet ir pagyrimus. Jei jaučiate, kad šios teisės namuose neturite – išsikovokite ją. Pradėkite su savo vaiku kalbėtis, kol jis dar labai mažas, ir tai ilgainiui taps labai svarbiu poreikiu Jums ir Jūsų vaikui.
Kaip psichologas dažnai stebiuosi – tėčiai ne visada žino apie vaikus dalykus, kuriuos jie dega noru papasakoti: koks filmo herojus labiausiai patinka ir kodėl; koks yra širdžiai pats brangiausiais ir mieliausias žaislas; kas yra geriausias draugas darželyje; ar būna sunku užmigti naktį arba atsikelti iš ryto; ką vaikas sapnuoja; kuri savaitės diena jam sunkiausia; koks jo mėgstamiausias valgis ir gėrimas; ką jis nori veikti užaugęs; jei turėtų 100 litų – ką už juos nusipirktų: jei jis šiandien pat galėtų iškeliauti, kur nori, kur vyktų ir su kuo; apie ką jam labiausiai patinka kalbėtis; ko jis labiausiai bijo ir kt. Beveik visi vaikai, kuriuos pažįstu, nori tuos pačius dalykus sužinoti apie savo tėčius.
Tėčiai taip pat neturėtų bijoti savo vaikui pasakyti ir parodyti, kad jį myli. Labai paradoksalu, bet yra tėčių, kurie nedrįsta apkabinti savo vaiko, manydami, kad tai tinka tik mamoms ir močiutėms...Tai – visiška netiesa!
Beveik visi ikimokyklinukai dega noru žaisti, kalbėtis ar veikti kažką smagaus drauge su savo tėčiais. Ikimokyklinis amžius ne veltui vadinamas „žaidimų metais“, tokio amžiaus vaikai išmoksta daugybę naujų stalo ir judriųjų žaidimų, jie gali patys pasiūlyti tiek įvairiausių veiklų, kad tėčiui ne visada reikia apie jas galvoti, užtenka eiti ten, kur veda mažas pramaniūga: paslėpti miškelyje lobį ir nupiešti žemėlapį, pagal kurį vaikas galės tą lobį rasti, parašyti „laišką butelyje“ ir kt. Daugelis autorių akcentuoja, kad aktyvus laiko leidimas su vaiku yra daug naudingesnis už pasyvųjį (geriau žaisti lauke, nei žiūrėti televizorių).
Be žaidimo, ikimokyklinukai mielai padeda tėčiui tvarkytis bute ar name, jei tik vaikas skatinamas tai daryti nuo mažumės: kartu plauti indus, dviratį ar automobilį, siurbti kilimus, tvarkytis kieme ir kt. Tyrimų duomenys atskleidžia, kad tokia bendra veikla stiprina vaiko atsakomybę, pratina laikytis tvarkos; vaikas jaučia, kad, nors yra mažas, jo pastangos yra vertinamos, skatinamos.
Netik mamos ir darželio pedagogai, bet ir tėčiai yra puikūs pagalbininkai lavinant vaiko intelektines galias. Tėčiai gali būti nepakeičiami pasakų sekėjai ir knygų skaitytojai balsu. Neseniai atlikta apklausa Jungtinėje Karalystėje parodė, kad jauni tėčiai (16–24 m.) sunkiau ryžtasi skaityti savo vaikams nei vyresni (55 ir daugiau metų); nepaisant to, daugelis tėvų sutinka, kad ši veikla yra naudinga ir maloni vaikui.
Labai verta mokyti ir skatinti savo vaiką skaityti – šis gebėjimas atveria visą gyvenimą besitęsiančias galimybes asmenybei augti, bręsti, tobulėti. Daugybė tėčių, manančių, kad turi „per prastus“ skaitymo balsu įgūdžius, ryžtasi juos lavinti arba renkasi paveikslėlių knygas, kurias vartydami kartu su vaiku kuria istorijas. (Daugiau apie tai skaitykite internete: http://www.booktrust.org.uk/news-and-blogs/news/288.)
Tėčiai taip pat yra vertingi vedliai, mokytojai, padedantys pažinti ikimokyklinukui pasaulį už jo namų ribų, įgyti daugybę reikalingų įgūdžių, taip stiprindami jo savarankiškumą. Tėtis gali vaikui būti dideliu ir stipriu žmogumi, kuris sulaiko krūman griūvantį dviratį, išmoko irkluoti valtį ir užmesti meškerę, papasakoja, kaip nepasiklysti miške, parodo, kaip statyti palapinę, kurti laužą ir išsikepti jame bulvių, kaip sutvarkyti ir išsinešti šiukšles iš stovyklavietės, moko važiuoti troleibusais, supažindina vaiką su savo suaugusiais draugais, išmokydamas su jais pasisveikinti ir paspausti ranką, nusiveda į savo darbą ir papasakoja, ką jame veikia per ilgas dienas.
Tėčio, kaip ir mamos, pasakojimai vaikui apie savo paties vaikystę, jos džiaugsmus ir sunkumus yra tiesiog neįkainojama patirtis tiek sūnui, tiek dukrai. Tėtis, ne tik mama ir močiutė, gali būti patarėjas ir svarbiausių vertybių perdavėjas, paprastais žodžiais pasakojantis savo vaikui, kokie dalykai pasaulyje yra teisingi, geri, puoselėjantys, padedantys įveikti sunkumus. Vaikams užaugus, daugelis tėčių gali būti vertingais ir įdomiais pašnekovais bei patarėjais sūnums, dukroms ir anūkams.
Baigiamosios mintys
Mūsų visų nuostatos apie tai, koks turėtų būti tėtis, dažnai yra labai susijusios su tuo, kokį tėtį mes patys vaikystėje turėjome, kaip jis su mumis elgėsi. Tai, kad straipsnio publikavimas sutampa su Tėvo diena yra veikiau sutapimas. Pagrindinis straipsnio tikslas – padrąsinti tėčius, „susprogdinti“ vis dar labai paplitusią nuostatą, kad tėčiai turi būti žmonės, kurie tik dirba darbą, vairuoja automobilį, parneša pinigų ir nesmarkso portale ikimokyklinis.lt, ieškodami atsakymų apie vaiko raidą.
Laikytis tokios nuostatos, – vadinasi, nekreipti į tėčius deramo dėmesio ir juos nuvertinti. Jei šeima laikosi tokios nuostatos, tai labai lengvai virsta tikrove, sukuriant vaikams neatstatomą netektį. Vaikas niekad nebegali susigrąžinti tėčio, kuris daugiausia laiko praleido darbe, todėl namie vaikas jo beveik neturėjo. Rūpintis vaikais seniai nebėra vien „mamų reikalas“.