Šiemet įstojau mokytis, ir ne man ta specialybė. Tėvas nenori suprasti, kad reikia daryti tai, kas patinka, o tai, ką mokausi, man nepatinka, bet jis neleido mesti mokslų. Jaučiuosi kaip marionetė. Neleidžia pradėti gyventi savarankiškai. Kad ir patirčiau klaidų, iš kurių galėčiau mokytis, taip pat neleidžia draugauti su mergina. Aš patiriu vis didelį spaudimą iš jo pusės.
Bandau maištauti ir pradėjau konfliktuoti dažnai, jaučiu, kad turiu nevisavertiškumo kompleksą. Suprantu, kad nori gero man, bet per daug kišasi į mano gyvenimą pastaruoju metu ir bando primesti savas taisykles, kurios man atrodo kvailos bei nepriimtinos šiuo metu.
Su mama paprasčiau, ji mane supranta, leidžia rinktis, duoda laisvės. O prasidėjo problemos nuo 12 klasės, kai pradėjau vaikščioti į vakarėlius, klubus ir t.t.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Man irgi kartais būdavo devyniolika metų. Daug kartų - tikrai, ir kai iš tiesų buvau devyniolikos, ir kai buvau dvidešimt ketverių, ir kai buvau trisdešimties. Vėliau jau man devyniolikos metų nebebuvo, nes tėvai mirė.
Visuomet, kai tik susitikdavau su tėvais iki tol, pasijusdavau devyniolikos metų. Ir tai dar geriausiu atveju. O kartais pasijusdavau dar jaunesnis - keturiolikos ar dvylikos. Nes tėvų požiūris į vaiką katastrofiškai atsilieka nuo vaiko augimo. Tėvai ima ir užfiksuoja kažkokį tavo amžių, ir niekaip nepastebi, kad tu augi ir keitiesi. Deja, su tuo teko susidurti ir mano vaikams, kai jiems paeiliui vis sukakdavo devyniolika, ir jie man sakydavo, kad aš žiūriu į juos kaip į nepilnamečius.
Tad negi nuostabu, kad ir tavo šeimoje vyksta pati istorija? Tėvas nesupranta, kad šiame amžiuje vakarėliai, klubai ir kiti bendravimo būdai yra svarbūs ne mažiau nei mokslai. Jo nuomone, mokslai yra svarbesni. O pačiam atrodo, kad svarbiau yra laisvė daryti tai, kas patinka. Mama aiškiai stengiasi atsverti tėvą. Tėvas tai žino ir supranta tik viena: su tokia liberalia mama jis turi būti dukart griežtesnis. Nes po to, jo nuomone, sūnus jam tik atsidėkos. O jeigu jis - sūnus - dabar vaikščios į vakarėlius, neskubės stoti mokytis, tai praleis savo šansus gyvenime.
Jį įtrauks palaido, nerūpestingo gyvenimo liūnas, kuriame sukasi alkoholis, tuščias laiko leidimas, merginos ir dar kas nors baisesnio. Matyt, tėvas su tuo gyvenimu nėra susidūręs tiesiogiai, kai pats buvo devyniolikos. Greičiausiai jis – spaudžiamas tėvų ar pats - tuo metu jau galvojo, kur mokysis, o gal jau ir dirbo.
Ar jis tuo metu nesvajodavo apie šokius ir merginas? Svajodavo, kurgi nesvajosi - tačiau jis jautė pareigą prieš save iš šeimą. Prieš save, nes žinojo, kad niekas jo už rankytės per gyvenimą nevedžios. Prieš savo tėvus - nes negalėjo nė pagalvoti juos nuvilti.
Pasaulis, kuriame jaunuoliai tik lėbaudavo ir nesimokydavo, egzistavo ir jo jaunystės laikais. Tačiau tuo metu tokį jaunimą vadindavo dykaduoniais ir slunkiais. O tokias paneles - pasileidusiomis, nerimtomis, jei ne dar baisiau - kekšėmis. Žinoma, tėtis asmeniškai nepažįsta gerai nei paties draugų, nei tavo merginos. Jam tai - vienoda baisi masė, lėtai slenkanti link alkoholizmo ir „sėdėjimo tėvams ant sprando“, o taip pat tampančios „pralaimėtojas“, „lūzeriais“, masės, kurios dalimi jis nenori matyti savo sūnaus.
Jo nerimas kyla todėl, kad ši masė jaunų žmonių jam - anonimiška, nežinoma, grėsminga. O jam reikia, kad sūnus tęstų jo, tėvo - gyvenimą. Kitaip jam gyvenimas neturėtų prasmės.
Ir štai čia atsiranda pirmoji galimybė - supažindinti tėvą su šiuo „baisiu“ pasauliu. Galbūt būtų galima merginą pakviesti ateiti pas jus į svečius, papasakoti apie save? Galbūt tėvui galima parodyti draugus kad ir „feisbuke“, paaiškinant, kas jie tokie, kuo užsiima? Juk tėvas nebebijotų žmonių, kuriuos pažintų, tiesa?
Kita galimybė yra bent iš dalies sutikti ir susitaikyti su tėvo reikalavimais. Taip, ir pats ne blogiau už tėvus supranti, kad mokslai yra geras dalykas. Ir kad ne visuomet pavyksta mokytis ten, kur norisi. Beje, o kur norėtųsi pačiam mokytis, kas traukia?
Iš laiško aišku, kad nesinori mokytis ten, kur perša tėvas, tačiau ko norisi? Jei noras yra realistiškas, jei žinai, kuo norėtųsi užsiimti, galbūt galima tėvui įrodyti, kad šis pasirinkimas taip pat įmanomas? Bent jau prasidėtų diskusija. Bent jau tėvas aprimtų dėl to, kad jo sūnus apskritai nori mokytis. Žinoma, jeigu tėvas leidžiasi diskusijoms.
O jei ne? Jei jis nepripažįsta jokių diskusijų, jokios kitokios nuomonės, nenori nieko girdėti ir teigia: „Turi manęs klausytis vien dėl to, kad aš tavo tėvas“? Ką, jei jis įsitikinęs, kad žino viską apie tave geriau už tave patį?
Tuomet tektų pasiduoti. Pasiduoti , t.y. pralaimėti kovą už nepriklausomybę. Tačiau pralaimėjimas šis būtų tik laikinas. Aš manau, kad įvykiai klostytųsi tokia tvarka. Tu iš tiesų nustotumei vaikščioti į vakarėlius, išsiskirtumei su mergina. Tu taptumei uoliu dvyliktoku, o po to uoliu studentu.
Pasaulis, kuriame šokama, geriama ir linksminamasi su draugais bei merginomis taptu tau paslaptingu uždraustu vaisiu, kuris labai trauktų. Todėl vos atsiskyręs nuo tėvų pultumei paragauti visko, kas tik įmanoma. Ir taptumei girtas nuo netikėtos laisvės. Toks girtas, kad nepastebėtumei nei to, ko iš tiesų verti vakarėliai. Kokių iš tiesų būna žmonių klubuose, ir kaip jie iš tikrųjų jaučiasi.
Tektų patirti tai, kas anksčiau ar vėliau atsibostų. O tuo metu, jei atsirastų šeima ir savi vaikai, tektų susidurti su jų tokiais pat vaikų reikalavimais laisvės.
Panašu, kad santykiuose su tėvais visuomet yra keli etapai. Iš pradžių tu jų klausai. Po to neklausai. O po to tampi toks, kaip jie.
Ir visgi šiame kelyje būtina praeiti neklausymo stadiją. Joje grūdinasi mūsų „aš“. Ir aš sutinku- mokytis galima iš klaidų. Ir iš savų, ir iš savo tėvų klaidų.
Sėkmės tau.
Olegas Lapinas