Visuomenėje viešpataujanti vartojimo kultūra orientuota į rezultatą. Skirtingai nei patriarchalinė epocha, linkusi į moralizavimą, šių laikų kultūra neragina mūsų slopinti savo troškimų. Priešingai, ji neverčia gėdintis ar jausti kaltę ir leidžia švaria sąžine naudotis artimu žmogumi kaip daiktu, jeigu tai numato kopimą socialinėmis kopėčiomis.
„Kovoti su įstatymu beprasmiška, tačiau kai kurie elgiasi taip, lyg įstatymai neegzistuotų“, – pastebi kriminologas ir teismo psichiatras Dominique'as Barbier'as. Būti sėkmingu, kupinu energijos, atrodyti jaunu ir neleisti sau senti – tokie mūsų pasaulio idealai ir jie „gimdo nebrandžius suaugusiuosius, kurie savo vaikuose mato ne tuos, kuriais reikia rūpintis, o savo konkurentus“, teigia psichoanalitikas Jeanas-Claude'as Liaudet.
Daugelis suaugusiųjų pernelyg susirūpinę pačiais savimi, todėl apleidžia savo kaip globėjų pareigas ir užverčia vaikus savo dvasiniais išgyvenimais, neįsiklausydami į jų jausmus. Arba, priešingai, primeta jiems savus egoistinius siekius, bandydami įteigti, kad vienintelis gyvenimo įstatymas – jų norų įstatymas.
„Tokiu atveju vaikai tampa bendrininkais, ribų peržengimo draugais“, – pažymi psichoanalitikas. Būtent iš tokių vaikų ateityje išauga tikrieji manipuliatoriai...
Psichologinės manipuliacijos – kas tai?
28 metų Sofija paauglystėje sutiko vieną fotografą, kuris įkalbino ją fotografuotis apsinuoginusią. Jis tikino, kad ši patirtis suteiks jai pasitikėjimo savimi, išmoks save vertinti. Iš tikrųjų šis vujeristas mėgavosi jos sutrikimu ir nerimu, o Sofija dar ir šiandien negali pakęsti savo kūno.
26 metų Eduardui teko išeiti iš darbo – viršininkas nevertino jo darbo, kėlė jam nepasiekiamus uždavinius ir priekaištavo dėl to, kad jis pernelyg daug laiko praleidžia tualete.
53 metų Aleksandra du dešimtmečius yra ištekėjusi už žmogaus, kuris visada pasirengęs visiems padėti ir yra gerbiamas kaimynų, tačiau namuose muša savo žmoną ir žemina sūnų. Kai ji kartą pasiskundė dėl to kaimynams, šie ja nepatikėjo. Sofiją, Eduardą ir Aleksandrą sieja šis tas bendro – jie buvo tapę manipuliatorių žaisliukais.
Visi mes potencialiai galime taip elgtis, ypač vaikystėje ar paauglystėje – kuris iš mūsų nei karto neprivertė kito žmogaus kentėti? Tačiau manipuliatorius tikrąja to žodžio prasme nori neribotai mėgautis ir naudoti kitą žmogų savo kaprizams tenkinti. Manipuliatoriaus požymiai – visiškas empatijos nebuvimas, polinkis imtis veiksmų ir peržengti ribas, jam yra garbės reikalas iškart pasiekti tai, ko jis užsigeidė, kas tai bebūtų: socialinis statusas, daiktas ar kitas žmogus.
Pagrindinis manipuliatoriaus ginklas – žodžiai, kuriuos jis virtuoziškai valdo įtikinėdamas, apgaudinėdamas, tyčiodamasis, žemindamas, o tuo metu jo aukos negali ištarti nei žodžio, nes dialogas su manipuliatoriumi neįmanomas.
Kaip manipuliatoriai mus persekioja?
Manipuliatorių nerimas nekankina. Jie retai lankosi pas psichologą, nebent norėdami susitaikyti su savimi: „Sveiki, mano žmona mano, kad esu pernelyg ciniškas ir atsiuntė mane pas jus. Štai aš ir atėjau“. Antro susitikimo paprastai nebūna. Nebent jeigu manipuliatorius nusprendžia pasismaginti psichologo sąskaita. Psichoterapeutams dažniausiai tenka dirbti su aukomis, nes manipuliatoriai sugeba užčiuopti mūsų didžiausias paslaptis ir užvaldyti mūsų protą. Tokiu atveju mes pradedame abejoti tuo, ką girdėjome, ką mes išgyvenome: mes visiškai susipainiojame.
Aleksandra ilgai galvojo, kad ji tik įsivaizduoja neapykantą, juk toks puikus žmogus kaip jos vyras negali daryti nieko blogo. Ji taip pat manė, kad ji pati kalta dėl to, kad su ja blogai elgiamasi.
Manipuliatoriai verčia mus gėdytis savęs pačių, laikyti save kvailais, nevykusiais, atstumiančiais, nes moka rasti mūsų silpnąsias vietas. Jų aukos jaučiasi nevertos meilės ir iš naujo išgyvena kaltės jausmą, kuris persekioja jas nuo pat vaikystės.
Iš kur tai atsiranda?
Norint suprasti manipuliatorių, reikia įsivaizduoti trejų metukų vaiko psichiką – jis galvoja, kad jam viskas leidžiama, laiko save svarbesniu nei yra iš tikrųjų. Taip pat kaip priklausomas vaikas-tironas, jis pasimeta, suserga, skundžiasi, kad jo nesupranta, jeigu nusprendžiame išeiti. „Širdies gilumoje jis save niekina“, – tvirtina D. Barbier'as. Vaikystėje jis išgyveno kažkokią traumuojančią patirtį, kažkas jame sulaužyta, kažkas sutrukdė santykiams su kitais žmonėmis labai ankstyvame etape, ir jis nespėjo šių santykių užmegzti“.
Esmė ne tame, kad manipuliatorius nesugeba suprasti, ką jaučia aplinkiniai. Jis supranta, tačiau jam į tai nusispjaut. Jo žiaurus elgesys siunčia žinutę, kad pasaulis yra supuvęs ir žiaurus, kaip ir tie, kurie jame gyvena. Manipuliatorius niekada nesijaučia kaltas. Blogai elgdamasis su aukomis, jis nebūtinai stengiasi jas pažeminti – jam jos tėra žaisliukai. Racionaliame lygmenyje jis žino, kad draudžiama versti kitus kentėti. Jis nėra išprotėjęs, tačiau negali paklūsti bendražmogiškai tvarkai, jam svarbu vienintelis dalykas – jo norai. O kai reikia prisijaukinti grobį, jis moka apsimesti dėmesingu.
Kodėl jie mus žavi?
Neretai tokiomis asmenybėmis žavimasi, visus paperka jų gebėjimas peržengti visiems įprastas ribas, jų poelgiai gali atrodyti išskirtiniais. 44 metų Elena beveik penkiolika metų gyveno su lošėju, kuris niekino darbą, už kurį mokamas atlyginimas, moteris jį išlaikė. Ji „genialia“ laikė jo charakterio jėgą, gebėjimą paneigti „nusibodusias“ vertybes: darbą, ištikimybę, mandagumą, geranoriškumą, sąžiningumą. Jis palaipsniui atitraukė ją nuo draugų. Ji stengėsi apie tai negalvoti, o retos susivokimo akimirkos jai kėlė nerimą. Paskutiniu lašu tapo neištikimybė.
„Sirgau ir buvau neviltyje, – prisimena Elena. – Jis pyko, nes mes savaitgaliui ruošėmės į užmiestį, į kazino, o šiai kelionei iškilo grėsmė. Tačiau jis vis dėlto išvažiavo, su kita. Aš pasinaudojau netikėtu jėgų antplūdžiu ir pabėgau pas vienintelę savo likusią draugę“.
Ką galime padaryti, norėdami nuo jų apsisaugoti?
„Pirmiausia, atsikratykite paranojos, – pataria psichoanalitikas. – Stenkitės visame kame nematyti manipuliatorių“. Neverta skųstis, kad tapote pavojingo manipuliatoriaus auka po pirmojo šeimyninio ginčo ar tuo atveju, jeigu jūsų bosas įsivaizduoja esąs karalius. Jeigu įtariate kažkokį žmogų manipuliavimu, patikrinkite savo įspūdžius, paskaitykite knygas ar pasitarkite su psichologu.
Svarbu vengti pasinėrimo į aukos vaidmenį ir noro atsikeršyti. Visuomenė ne tik sudaro sąlygas manipuliatoriams atsirasti, bet ir verčia mus jaustis bejėgiais, atsisakyti savo atsakomybės dalies žaidime „auka-persekiotojas“. Iš tikrųjų, susidūrę su manipuliatoriumi, mes visada turime galimybę pasakyti „ne“ ir suimti savo gyvenimą į savo rankas.