Šiuo metu man 21 metai, visą savo gyvenimą savimi nepasitikėjau, visada save menkinu, sakau, kad jau aš tai tikrai negaliu padaryti to ar ano. Sau esu baisiausias gyvis gyvenime, žodžiu, trumpai tariant, sau nepatinku niekuo, nė vienas dalykas manyje man nepatinka.
Dabar studijuoju, sekasi neblogai, tačiau vis tiek jaučiu, kad esu per prasta, menkesnė už kitus, nors iš aplinkinių nemažai girdžiu pagyrų ne tik dėl mokslų pasiekimų, bet ir išvaizdos klausimu, tačiau aš absoliučiai jais nebetikiu. Aš net eidama laikyti egzamino ar kokio atsiskaitymo dažnai jam net nesiruošiu, nes nematau tam tikslo, nes aš nieko nenoriu, aš pavargau, man nesvarbu nei koks įvertinimas bus (nors visada jis būna gana geras), nei kas man atsitiks gyvenime šiandien, ar ryt.
Nepasakiau dar to, kad maždaug 4 metus turiu rimtų problemų su valgymo sutrikimais. Pačioje pradžioje per vieną mėnesį netekau 12 kg, jaučiausi laiminga, nors savijauta buvo tragiška, galva svaigdavo, netgi alpdavau, beveik nieko tuo metu nevalgiau.
Tačiau po kažkurio laiko aš buvau visiškai nelaiminga, man to neužteko, man reikėjo dar toliau juos mesti, protas buvo šitaip susisukęs, kad net kelis kartus buvau pasiruošusi nusižudyti, tačiau nežinau, kas tuomet mane sustabdė, kadangi ir dabar vis pagalvoju, kad geriau jau manęs nebūtų šioje žemelėje...
Po pusės metų kančių kreipiausi į specialistus, liga šiek tiek aprimo, ėmiau normaliai valgyti, nors man atrodė, kad valgau per daug. Aišku, svoris atsistatė ir aš tapau vėl nepatenkinta, dabar būna dažnai tokių dienų, kad prisivalgau tiek, kad vos paeinu, valgau net ir tada, kai jau nebenoriu.
Per šitas nesąmones praradau nemažai draugų, tačiau ir dabar aš niekur nenoriu eiti, nieko daryti, o ypač bijau, tiesiogine ta žodžio prasme bijau kontakto su maistu.
Žinau, kad šeima mane labai myli, aš juos irgi, bet mes dažnai nesutariam, kadangi aš būnu pikta, nepatenkinta ir netgi pati suprantu, kad su tokiu žmogum sunku bendrauti, bet aš nieko negaliu padaryti.
Dauguma aplinkinių sako ir mato (aš ir pati tai žinau), kad esu geras, malonus, atsakingas bei sąžiningas žmogus, tačiau gyvenime buvo daug situacijų, kai mano gerumu buvo pasinaudota, bet lig šiolei tokia likau, vadovaujuosi taisykle, jei su manim žmogus gerai, aš su juo gerai, jei jis blogai, aš gerai elgiuos, ir žinokit, tai veikia, žmonės automatiškai pradeda keistis ir bendrauti daug geriau ir maloniau.
Niekada nesu turėjusi vaikino, nesumeluosiu pasakydama, kad į mane dėmesį tikrai kartais atkreipdavo, man mano savęs įvertinimas yra toks žemas, kad aš manau esu neverta su niekuo bendrauti.
Prieš kokius 3 metus manau buvau vienintelį kartą gyvenime įsimylėjusi, tačiau tai buvo vienpusė meilė. Betgi ir dabar nesuprantu, kas tuo metu buvo. O buvo šitaip: tas vaikinas man rodė dėmesį, tačiau aš, durnelė, buvau užsiėmusi savo svorio metimais, man niekas daugiau nerūpėjo, iš aplinkinių girdėjau sakant, kad jis manimi domisi, o aš, deja, to nemačiau, o gal ir nenorėjau pamatyti.
Tačiau toks gyvenimas yra, kad po kažkurio laiko jis man pradėjo patikti, susitikus mes pasikalbėdavom, kartais susirašydavome SMS žinutėmis. Vieną dieną parašiau, kad jis man patinka, po kelių minučių sulaukiau skambučio, jis pasakė lygiai tą patį ir pasiūlė kitą dieną susitikti.
Tą akimirką aš skraidžiau ant debesų, buvau be galo laiminga, tačiau ta laimė ir apsiribojo ta diena, kadangi nei kitą, nei dar kitą, aš jokios žinios iš jo nesulaukiau, o jį sutikus (mes mokėmės toje pačioje mokykloje) jis elgėsi taip, lyg nieko nebuvo nutikę.
Man buvo be galo skaudu, bet, kaip sakoma, laikas daro savo, nes praėjus kažkuriam laiko tarpsniui man buvo nebe taip skaudu. Bet.. Būtent tada, kai jau buvau jį užmiršusi (niekada jo taip ir neužmiršau, galbūt geriau būtų sakyt, primiršusi), jis mane pakvietė kartu švęsti jo gimtadienį.
Man buvo be galo netikėta, tačiau aš be abejo sutikau, nes tam žmogui buvau neabejinga, pamaniau, kad galbūt dabar mums kažkas pavyks. Per jį jis su manimi elgėsi labai gražiai, buvau labai laiminga, tačiau ir vėl, iškart po gimtadienio jis pasikeitė, atrodė, kad nieko nė nebuvo, jis nei parašydavo, nei ką sakydavo susitikus, tiesiog persimesdavome keliais žodeliais bendromis temomis.
Taip ir iki šiolei, praėjus šitiek metų aš nesuprantu, ar aš jam iš tikrųjų patikau, bet vis pagalvoju, kad jis norėjo iš manęs pasityčioti, tik nesupratu kodėl. Prisimenu jį netgi ir dabar. Tiesa, dabar šalia savęs turiu vieną vaikiną, nors mus skiria atstumas ir matomės tikrai nedažnai.
Aš matau, kaip aš jam patinku, jis net yra sakęs, kad mane myli, jau bendraujame metus, tačiau per juos matėmės tiek, kad net suskaičiuoti galėčiau. Nežinau, jis man pradžioje patiko, ir dabar patinka, tiesiog esu uždaras žmogus, viską laikau savyje, man be galo sunku parodyti savo jausmus(nors šiuo metu jam nieko nejaučiu, ateina tokios mintys, kad galiu nieko ir nejausti, tačiau bijau įskaudinti žmogų).
Nežinau, ar kažką supratote iš šitos mano rašliavos, bet, trumpai tariant, galiu pasakyti, kad esu jauna mergina, kuri, atrodytų, turi viską, ko tik reikia, studijuoju, turiu darbą, turiu mane mylinčią šeimą, drauges, mylintį mane vaikiną, tačiau esu be galo nelaiminga, nepasitikinti savimi, vieniša bei nemylima.
Nors, žinote, kaip sakoma, kad mylimam galima pasijusti tik tada, kai pats myli. Dažnai pagalvoju, kad galbūt aš nesutverta meilei, man sunku mylėti, o galbūt tiksliau, sunku parodyti, išreikšti savo jausmus.
Man gyvenime svarbiau yra kiti, kad tik jiems būtų viskas gerai, o dėl savęs išvis nesirūpinu. Mėgstu daug kam padėti, man nėra svarbu atgal gauti kažkokios naudos, man net jos nereikia, man būna be galo malonu, kai aš kažkam padedu, o man pasako tą žodelį: AČIŪ! Tuomet jaučiuosi pakylėta.
Mergina, nusivylusi gyvenimu
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Malonu, kad savo laišką pabaigiate žodžiais: „ačiū“, „pakylėta“, „pagarba“. Manau, kad šiuose trijuose žodžiuose slypi didžiulis jūsų potencialas, padėsiantis jums išsikapstyti iš anoreksijos, bulimijos ir savęs nemėgimo.
Jūs labai aiškiai pajutote, kad tuo metu, kai jus mylėjo, jūs buvote užsiėmusi savo svoriu. Ir dabar, kai jus myli kitas vaikinas, jūs jo nemylite. Nemanau, kad mylėti nemokate. Tiesiog pamiršote, jog jūsų sieloje visuomet yra resursų, reikalingų meilei. Šie resursai padeda meilės santykius vystyti tokia linkme: jums parodo dėmesį - jūs parodote didesnį dėmesį; jums padovanoja daiktą, savo prisilietimą - jūs padovanojate dar daugiau laiko ir savo kūno (bučinys, apkabinimas); jis jums atsiduoda (glamonės) - jūs jam atsiduodate dar labiau (aistringas apsikabinimas, seksas)... po to idealiu atveju vyksta apsikeitimas lytiniais skysčiais, pagalba auginant vaikus ir gyvenant bendrą gyvenimą.
Tai - tik gražioji santykių pusė. Ir ideali. Tačiau be jos meilė gesta. Kaip matote, meilės santykiai vystosi, kai kiekvienas kitam duoda kiek daugiau, nei gauna. O iš širdies įmanoma tai padaryti tik vienu atveju: jei jauti dėkingumą už tai, ką gavai. Taigi tas jūs „ačiū“- resursas numeris vienas - mokėjimas jaustis dėkingai.
Kodėl vystosi anoreksija ir bulimija? Yra daug teorijų, tačiau viena iš jų sako, jog toks elgesys - nesąmoningas siekis atstatyti meilę sau, tuo pačiu nesijaučiant, jog esi vertas tos meilės. Tai - nedėkingumo gamtai, savo kūnui išraiška. Štai maistas ir juda tai ten, tai atgal.
Išoriškai tai reiškiasi savo išvaizdos nemėgimu: atrodote sau per stora. O iš tiesų savęs nepriimate giliau - kaip atskiro individo. Jums trūksta meilės sau, bandote tą deficitą užpildyti maistu - tuomet įsijungia atvirkštinis - atmetimo mechanizmas - maisto atsisakote ar – kaip daro kitos bulimikės - išvemiate.
Anoreksija ir bulimija yra dvi to paties proceso dalys. Psichoterapeutai pastebi, kad šis procesas nutrūksta, jei vietoje tokių „meilės ir neapykantos žaidimų“ su savimi mergina ima atstatyti ryšį su vienu iš tėvų, dažniausiai būtent su tėvu. Ji tarsi leidžia sau būti jo pamaitintai.
Pavyzdžiui, ji keletą dienų iš eilės įsivaizduoja, kad yra maža mergaitė, sėdinti ant tėčio kelių ir valganti „už tėvelio sveikatą“. Ji taip ir turi kartoti: „tėveli, šį kąsnį aš valgau už tave“. Kodėl šis keistas triukas suveikia? Todėl, kad tokiu būdu, užuot pakaitomis maitindama save ir bausdama save, ji ima elgtis su meile: valgydama maistą tuo pačiu atlieka meilės aktą. Meilės savo tėvui.
Taip juk ir vaikus maitina: „už tėvelį, už mamytę“. Ir netgi labai nevalgus vaikas, išgirdęs tuos žodžius, ima valgyti, nes jis nori atiduoti dalį savo meilės šiems žmonėms. Ir neatsitiktinai suaugę žmonės nemėgsta tiesiog „prisisprogti“, o išgeria „į kieno nors sveikatą“. Tuo gėrimo aktą jie paverčia dovanojimo aktu - juk išgerdami jie linki sveikatos kažkam kitam.
Taigi ir jūsų maitinimasis gali būti tiesiog savęs pasotinimas, alkio numalšinimas, tačiau gali būti ir toks savotiškas meilės aktas. Kuomet jis pašvenčiamas ne tik savo tuščiam pilvui prikimšti, bet ir kažkokiam artimam žmogui, su kuriuo kartu valgai. Užtat žmonės ir sako: „einame kur nors pasėdėti prie kavos“, arba „ar galiu jus pakviesti papietauti?“
Taigi manau, kad pirmas ženklas, kad jūs atsistatėte normalius meilės santykius, bus situacija, kuomet jūs leisite vaikinui pakviesti save į kavinę papietauti ar pavakarieniauti. Ir užuot galvojusi, kokia ten jūs buvote nenormali ar nemylinti, bendrausite su juo jausdamasi dėkinga ir jam, ir sau, ir kažkam nematomam, kas jus suvedė kartu. Valgysite ar gal ir gersite į jo sveikatą. Ir vaikinui viduje ir garsiai sakysite: „ačiū“.
Kitas jūsų svarbus žodis - „pakylėta“. Jūs apie tai nerašote, bet iš tiesų anoreksikų šeimose būna viena bėda - perdėtas „įsižeminimas“, maitinimosi kultas. Tai reiškia, kad didžiausias dėmesys šeimoje skiriamas tam, kad „visi būtų sotūs“ ir kad „viskas būtų suvalgyta“.
Dažniausiai toks reikalavimas ateina iš moterų pusės (mamos, močiutės). Tai - labai „įžemintas“, per daug materialus meilės supratimas. Ir neretai anoreksija sergančios mergaitės savo liga protestuoja prieš tokį materializmą, tarsi paneigdamos ir maistą, ir apskritai kūniškus dalykus.
Jos ir savo kūną tarsi iš lėto naikina, atsisakydamos visų moteriškų formų, kurios, kaip žinia, kuriasi būtent iš riebalų. Naikindamos kūno riebalus merginos, žinoma, nesako sau: „štai aš dabar sunaikinsiu savo moteriškumą“. Tačiau jų elgesio esmė būtent tokia. Juk rezultate jos praranda moterišką kūno formą.
Jos daro tai todėl, kad viduje atmeta panašumus su savo mama, pasako tokiam gyvenimui „ne“, „pakyla“ virš jo, o kartu ir virš bet kokio materialumo. O vėliau, tarsi kompensuodamos tai, ima persivalgyti, kartu lyg „nusileisdamos ant žemės“, o kartu susigriebdamos vėl „pamylėti“, „pamaloninti“ save maistu. Taigi, tokioje destrukcijoje slypi protestas, maištas prieš perdėtą „įsižeminimą“, o tai reiškia siekį „pakilti“.
Taigi jums iš tiesų svarbu ne tik galvoti apie mokslus, darbus ir mitybą, be leisti sau tobulėti pažinime, kūryboje, galbūt net tikėjime, kad jūs „kiltumėte“ virš žemės, o ne tik stovėtumėte ant jos.
Beje, idealiu atveju tokį „keliamąjį“ darbą moterų gyvenime neretai atlieka vyrai - ir nebūtinai tai yra mylimasis. Tai gali būti ir tėvas, ir senelis, ir geras mokytojas ar dėstytojas, ir dvasinis vadovas. Šalia jų moterys jaučiasi taip, lyg kažkas jas keltų aukštyn.
Žinoma, išminties moteris semiasi ir iš moterų. Tačiau vyrų įtaka kitokia. Juk gamta moteris įžemino labiau, nei vyrus, susiedama jas su labai žemiškais dalykais – mėnesinėmis, nėštumu, kūdikių maitinimu. Su vyru moteris gali pakilti, jei tik tas vyras ne per daug žemiškas, o pasižymi plačia menine ar moksline pasaulėžiūra. Kelias į tokius santykius veda per papildomas, neformalias studijas, seminarus, parodas, knygas ir kūrybinius vakarus.
Ir pagaliau trečias jūsų žodis – pagarba. Mes negalime jaustis nei laimingi, nei vertingi, jei negerbiame aplinkinių. Dažniausiai sakoma „gerbk save patį“. Tačiau kaip galima gerbti save patį, jei įpratai save lyginti su kitais? Nesvarbu, ar save nuvertinti, ar pervertini, bet lygindama save su kitais, jūs tarsi nubrėžiate liniją tarp savęs ir kitų.
Šiapus linijos - jūs nelaiminga, izoliuota, viduje pikta ir uždara. O anapus linijos - „jie“ - svetimi, kitokie, nes jiems labiau pasisekė, jie labiau džiaugiasi gyvenimu. Kaip tokiomis sąlygomis gali ką nors gerbti? Gali tik pavydėti, nekęsti ir vengti kitų, o jų komplimentus atmesti. Maždaug: „jeigu tik jie susipažintų su manimi iš arti, tai pamatytų, kad aš neverta jų dėmesio“. Tada norisi neprisileisti, atmesti kitus iš anksto, tiesa?
O kas atsitiktų jei jūs avansu rodytumėte pagarbą tiems kitiems? Tam reikia pamiršti, kad jie – „kiti“, ir padaryti juos „saviškiais“, plečiant nubrėžtą ribą aplinkui save. Tuomet „savais“ po truputį taptų kiemo kačiukas, kaimynas, praeivė, kursiokė, dėstytojas... o dar vėliau - praeivis, pakeleivė, kaimynų vaikas... Pradėjęs džiūti medelis po langais... Idealiu atveju - visi žmonės, o gal net visa gyvybė.
Tai ir yra pagarba viskam aplinkui - pripažinimas, kad jie - tokie, kaip ir jūs. Jie ne kitokie, jie išvis ne „jie“. Jie - tai jūsų dalis. Didelio vandenyno lašai, kurie kažkada išgaruoja, po to su lietumi grįžta atgal, ir susiliedami vėl virsta vandenynu. Tik tas buvimas lašais - trumpas mūsų individualių gyvenimų tarpas. Beje, jūs labai aiškiai pastebėjote, kad būdama gera kitiems, tarsi paverčiate ir juos būti gerais jums. Taigi šią paslaptį jūs jau seniai žinote ir ja naudojatės.
Taigi laiminga gali jaustis atstatydama bendrumo jausmą su kitais ir taip pradėdama gerbti kitus. O tam reiktų pradėti nuo domėjimosi, pažinčių, klausymosi. Atradimo, kad jie irgi ir kenčia, ir džiaugiasi.
Manau, kad jūs supratote, kodėl aš taip apsidžiaugiau radęs jūsų stebuklingus žodžius laiško gale. Juk laiško galas - tai savotiška jūsų ateitis.
Sėkmės jums einant į ją.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.