Štai keletas patarimų, ką reiktų daryti, norint būti geru klausytoju.
1. Sutelkti dėmesį į pašnekovą. Klausytis ne tik žodžių, bet ir stebėti kūno kalbą, kuri tokia pat svarbi (kartais net svarbesnė), kaip ir žodžiai. Atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną, greitį, pauzes, veido išraiškas, pozą. Neužsiiminėti pašaliniais darbais, kurie trukdytų klausytis, sukeltų pašnekovui jausmą, kad jo nesiklausoma.
2. Parodyti, kad klausomasi. Tam galima naudoti trumpus žodelius, komentarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t. t.), kūno kalbą ir gestus (kartais linktelėti, nusišypsoti, naudoti kitas turinį atitinkančias veido išraiškas).
3. Pasitikslinti, ar teisingai suprantamas kalbantysis: „Tu labiausiai susirūpinęs būtent dėl…? Jei gerai suprantu, svarbiausias dalykas yra…“.
4. Nebijoti pasakyti, jei kažko nesuprantama ar neišgirstama. „Atsiprašau, bet man sunku suprasti tai, ką tu sakai…“ Tai daug geriau nei toliau kalbėtis iš tikrųjų nesuprantant, apie ką eina kalba. Pašnekovas turi galimybę paaiškinti, užkertamas kelias nesusipratimams. Tai tinka ir tada, kai neišgirstama, ką sako pašnekovas.
5. Užduoti klausimus, siekiant geriau suprasti, išsiaiškinti tam tikrus dalykus. „Ką turi omeny, sakydamas…?“, „Gal gali paaiškinti tą ir tą…?“, „Suprantu, kas atsitiko vakar dieną, bet nesuprantu, kaip tai susiję su šiandien. Paaiškink plačiau…“
6. Perfrazuoti pašnekovo išreiškiamas mintis. T. y. persakyti pašnekovo mintis savais žodžiais arba kartais netgi pakartoti tai, ką jis sako (pabūti aidu). „Taigi, tave tai labai nuliūdino“, „Kaip aš supratau, problema yra… (nusakoma savais žodžiais).“, „Man atrodo, jūs pasakėte, kad…“ Tai parodo pašnekovui, kad klausomasi, leidžiama išgirsti jam, kaip kitas žmogus supranta, ką jis sako, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų, pataisyti, jei kažkas ne taip suprantama.
7. Atspindėti kalbančiojo jausmus. „Tave jis labai pykdo…“, „Tau liūdna, kad viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjaisi.“ Kartais jausmus geriau parodo kūno kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebėti. Pvz., pašnekovas pasakoja, kad ryt eis į pokalbį su darbdaviu, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jaučiasi, bet kalbėdamas judina koją, tampo rankovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasakyti: „Atrodo, kad tas pokalbis tave neramina…“
8. Nepertraukinėti, nekeisti pokalbio temos, leisti pašnekovui užbaigti. Nereikėtų vertinti, dalyti patarimų ar kalbėti apie save ar kažką kitą, kai pašnekovas dar nėra baigęs kalbėti. Taip užkertamas kelias pašnekovui išsakyti tai, ką jis nori, o klausytojui sunku išgirsti visą informaciją.
9. Reguliuoti, apriboti savo kalbėjimą. Tada, kai pokalbio metu esame klausytojai, svarbu neleisti sau išsiplėsti, nepradėti kalbėti apie save, nenukrypti nuo temos, kuria kalbėjo pašnekovas. Jei klausytojas per daug kalba, jam sunku efektyviai klausytis. Savo nuomone, panašia patirtimi ar jausmais.
10. Būti atviriems naujai informacijai. Prisiminti, kad kiekvienas yra individualus ir skirtingas, todėl klausantis ypač svarbu atidėti į šalį savo jausmus, įsitikinimus ir leisti kalbėtojui visiškai išreikšti savo idėjas. Net jei ir nevisai pritariama kalbėtojo požiūriui, svarbu stengtis jį kuo geriau suprasti, kuriam laikui į šalį atidedant savo nuomonę. Be to, labai svarbu prisiminti, kad, net jei klausytojas yra patyręs tą patį, ką ir pašnekovas, tai nereiškia, kad, jo neklausydamas, jau viską žino. Tas pats įvykis dviems skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai priešingas emocijas, mintis, todėl labai svarbu klausytis, ką būtent sako pašnekovas.
11. Nepatarinėti neprašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę reikėtų pasilaikyti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gauti patarimą ar vertinimą.
Patarimus parengė psichologinio pagalbos centro „GEBU šeimoms“ psichologės, gebu.lt