Vis dėlto kartais verksmo priepuoliai priverčia tėvus nuleisti rankas: vaiką nuraminti labai sunku. Ką gi daryti tėvams, kaip susitvarkyti su situacija? Peržiūrėkime kelias situacijas ir būdus, kaip nuraminti vaiką, dar kartą prisiminę, kad kalbame ne apie kūdikius, o apie dvejų-šešerių metų amžiaus mažylius.

Jei vaikas serga

Žinoma, verksmas gali būti ligos signalas - skauda dantukus, ausis, galvą ar pilvą, tačiau tada vaikas pakankamai tiksliai nurodo jums skausmo šaltinį. Šiuo atveju būtina kviesti gydytoją, pamatuoti temperatūrą, išsiaiškinti skausmo šaltinį. Būtina visais įmanomais būdais padėti mažyliui - duoti vaistų nuo temperatūros, paskambinti gydytojui ir paklausti, kaip palengvinti būseną, mažylį paglostyti, nuraminti.

Paprastai skausmo požymius lydi visas simptomų kompleksas - keičiasi elgesys, vaikas sukarščiuoja, jį pykina, vemia. Tačiau jei jokių išorinių požymių nėra, nereikėtų ignoruoti vaiko skundų ir galvoti, kad šis simuliuoja. Paprastai vaikai žino, kiek nemalonūs jo skausmai, ir retai apgaudinėja. Visuomet atsiliepkite į vaiko skundus dėl sveikatos.

Jei vaikas nukrito ir užsigavo, patyrė traumą

Vaikas gali pravirkti iš skausmo, iš nuoskaudos arba išsigandęs, ir būtina mokėti teisingai jam suteikti pagalbą ir nuraminti. Yra tam tikri psichologiniai būdai, mokantys vaiką susitvarkyti su emocijomis ir greitai nusiraminti. Šie būdai kiek skiriasi nuo mums įprastų raminimo būdų, tačiau jie padeda kur kas efektyviau nei įprastiniai.

Ko nereikia daryti

Pirmiausia, nereikia kalbėti su vaiku, kol jis verkia, o tuo labiau barti ar skaityti moralus. Nereikia sakyti jam „ateik, aš tavęs pagailėsiu“, aimanuoti ir guosti vaiką: „oi tu mažuti, vargšeli...“

Tylėdami priimkite vaiką į savo glėbį, tvirtai prispauskite prie savęs, užklodami savo kūnu lyg šiltu pledu. Pirma, tai suteiks vaikui saugumo jausmą. Antra, padės jums susitvarkyti su savo jauduliu ir emocijomis išsigandus dėl vaiko.

Neturėtumėte perduoti vaikui savo jaudulio kūno ir pasąmonės lygmenyje - jums reikia perduoti jam savo ramybę ir jėgą. Šie apkabinimai suteiks galimybę vaiko smegenims suvokti problemą ir neperkraus jo informacija.

Nereikia pūsti į žaizdą, tuojau pat bėgti į pagalbą - jei tai, žinoma, ne rimtas kraujoplūdis ar lūžis. Jei vaikas tik užsidirbo guzą, svarbiau jam padėti psichologiškai.

Nereikia kišti vaikui žaisliukų ar saldainių, supti kaip kūdikio: neduokite vaikui dingsties manipuliuoti situacija ir pulti į isteriją. Visi jūsų veiksmai vėlgi perkraus vaiko psichiką, tuo pat metu kada jam reikia apsiraminti. Kitą kartą, kai vaikas parkris, o jūs nebėgsite pas jį išsigandę, nepradėsite jo gailėti ar barti, jis galbūt ir visai nepravirks, o pats susidoros su savo neganda. Atsikels, pasipurtys ir ateis pas jus ramus.

Ką reikia padaryti

Pirmiausia apkabinkite vaiką, stipriai prispauskite prie savęs ir užstokite jam kritimo ar nelaimingo įvykio vietą. Tegu jis pajunta jus visu savo kūnu.

Imkite ramiai ir giliai kvėpuoti, suskaičiuokite iki dešimties lėtu tempu. Pastebėsite, kaip trūkinėjantis vaiko kvėpavimas išsilygina ir susinormalizuoja. Vaikams tai nutinka nesąmoningai - kvėpavimas išsilygina pagal suaugusiojo.

Galima vaiką lengvai pasupti, paglostyti kvėpavimo ritmu - žodžiu, taktiliškai stimuliuoti odą. Tačiau tai turi būti lengvi judesiai, kad vaikas nebūtų atitrauktas nuo situacijos suvokimo. Nereikia stengtis iškart nutraukti verksmą - reikia leisti emocijoms išsilieti su ašaromis. Galima lengvai niūniuoti arba dainuoti be žodžių, tai taip pat padeda nuraminti ir subalansuoti kvėpavimą.

Ir tik po to, kai mažylis pradės ramiai kvėpuoti ir nustos kūkčioti, galima išsiaiškinti situaciją be emocijų: pažiūrėti, kur ir kas nutiko, papasakoti jo kritimo istoriją be emocijų ir vertinimo - tik informaciją. Pavyzdžiui, „tu ėjai, ant grindų gulėjo žaislas, tu užkliuvai už žaislo ir nukritai.“

Pasakojimo kulminacijos metu mažylis gali vėl pravirkti, bet tai jo teisė - jam būdina išgyventi ir suvokti situaciją, tik tada jis išmoks susidoroti su verksmu ir greičiau nusiramins.

Nereikia pasakojant situaciją vertinti ir teisti: „tai dėl to, kad tu mėtei žaisliukus“, ir pan.

Jei vaikui isterija

Vaikiškos isterijos - tai riksmų priepuoliai su verksmu ir įtūžiu, kylantys dėl stiprių emocijų. Tai būdas manipuliuoti artimaisiais, sukeltas pykčio, susierzinimo, agresijos ar nevilties. Būtent tokį verksmą tėvams sunkiausia nuraminti, kadangi traumos ir kritimai pakankamai greit pamirštami, o isterijos priežastys - aiškios.
Šiais atvejais vienareikšmių patarimų nėra, kiekvienu atveju būtina rasti savo išeitį iš situacijos. Tačiau yra keli būdai, kurie yra populiarūs tarp daugiavaikių tėvų ir auklėtojų.

Jei isterija ištinka vietose, kur daug žmonių - parduotuvėse, žaidimų aikštelėse ar namie:

Nukreipkite vaiko dėmesį į dangų, parodę: „ten lėktuvėlis“, debesėlis ar dar kas nors neįprasto, pageidautina patraukti ir kitų suaugusiųjų žvilgsnį (jie paprastai apsimeta susidomėję), ir tai lengvai padės atitraukti vaiką nuo jo isterijos priežasties. Suaugusiųjų dėmesys, o dar ir kolektyvinis, labai stipriai veikia vaiko smalsumą ir slopina jo isteriją.

Imti ieškoti telefono ar automobilio signalizacijos, apsimetus, kad išgirdote skambutį, imti pasakoti vaikui, kad reikia atsiliepti telefonu, reikia nubėgti pažiūrėti, ar saugus automobilis... Jei tai triukas su telefonu, galima apsimesti kalbant ir paskubinti vaiką namo ar kur jums reikia, pasakius, kad kažkas jo laukia. Toliau orientuokitės pagal aplinkybes.

Apsimeskite, kad verkiate ne ką mažiau nei vaikas, ir jums labai skauda. Paprastai vaikas puola nuraminti verkiančių tėvų, pamiršdamas savo problemas.

Galima, priešingai, imti vaipytis, kutenti vaiką, išdarinėti pokštus, daryti mimikas, apskritai - isterijas paversti juoku. Tai dažniau pavyksta tėvams, jų kantrybė ir humoro jausmas didesni nei mamų.

O dar visada galima pasikalbėti su vaiku kaip su suaugusiuoju, paaiškinti jam visą situaciją. Reikia vaiką apkabinti ir priglausti - dažniausiai isterijos kyla dėl dėmesio trūkumo, vaikai jas naudoja kaip būdą sukelti tėčio ir mamos susidomėjimą jais, parodyti, kad jiems trūksta bendravimo su tėvais.

O kaip jūs kovojate su vaiko isterijomis? Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (46)