Palydų amžinybėn prasmė
„Mirusių kapą puošiam kaip tortą, o turinio nebėra“, – yra sakęs doc. dr. Saulius Stumbra. O gedulingose ceremonijose ar yra „turinys“?
Tik mes patys galime nuspręsti, ar laidotuvės, gedulingi pietūs, metinių paminėjimai bus tik įprastas giminės susitikimas, kai tarpusavyje aptariami seniai matytų giminaičių gyvenimai, ar taps jautria ir prasminga ceremonija, kurioje skambės iškeliavusiam į amžinybę ypatinga muzika, ypatingi žodžiai, artimieji dalinsis tik su velionio gyvenimu susijusiais prisiminimais, ekrane, anot V. Mačernio, slinks veidai, kadais matyti, gyvenimas vaizduos pasikartos...
Gedulingų ceremonijų vedimo pradininkė Birutė Ambložiejė jau šešti metai visoje Lietuvoje teikia netradicines šios srities paslaugas. Ji gerbia visų religijų laidotuvių papročius, todėl suranda teisingą žodį ne tik katalikams, tačiau ir evangelikams, Jehovos liudytojams, kt., rašoma pranešime spaudai.
B. Ambložiejė, baigusi režisūros studijas, ne vieną dešimtmetį organizavo ir vedė proginius, pramoginius renginius. Vėliau susidomėjo videografo profesija ir video kamera tapo jos kasdiene palydove. Sukurta keliasdešimt reklaminių, dokumentinių ir biografinių video filmų.
“Man kūryba teikia didžiulį džiaugsmą, ir, jei tai gali įprasminti išlydinčio anapilin palydas, jo artimiesiems apmalšinti gėlą bei padovanoti viltį, kad mano vizija „Apkabinsiu žodžiu“ – teisinga“,– teigia B. Ambložiejė.
Kas įvyko Jūsų gyvenime, kad pramoginius renginius papildėte gan neįprasta lietuviams veikla?
Idėją naujai veiklai įkvėpė pats gyvenimas. Kartą, į gedulingų pietų salę gedinčių, kurių tarpe buvau ir aš, susirinko daugiau nei buvo planuota. Išvydau problemą – sumaištis velionio artimųjų veiduose, nejauki tyla užstalėje. Ėmiausi iniciatyvos, kad išblaškyti nemalonią situaciją. Galiu tvirtinti, jog tuomet, dar prieš dešimtmetį išgirsti komplimentai tapo virsmu mano gyvenime. Šiandien esu gedulingų pietų ir metinių vedančioji. Jau keletą metų važinėju po visą Lietuvą ir netradiciškai apkabinu gedinčius žodžiu.
Gedulingų pietų ir metinių vedimo paslauga Lietuvoje dar vis naujiena. Daugelis maišo sąvokas: organizavimą ir vedimą. Laidotuvių organizatorių Lietuvoje apstu, tačiau vedančiųjų, kurie kalbėtų išlydint velionį ar urną iš gedulo salės, kapinėse, gedulingų pietų ar metinių paminėjimų metu, nėra. Jei neklystu, esu vienintelė. Pati sau sakau – mano idėja yra arba visiškai beviltiška arba unikali. Laikas parodys.
Šiandieninė patirtis rodo, kad mano vizija „Apkabinsiu žodžiu“ nepalieka abejingų. Nuostaba, susižavėjimas, padėka, aplodismentai… Taip, taip, labai dažnai gedulinga ceremonija baigiasi aplodismentais.
Ar pritaikote gedulingoje srityje videografės praktiką?
Video filmus „In memoriam“ pradėjau kurti kur kas anksčiau nei vesti gedulingas ceremonijas. Pirmoji pažintis su video montažo darbu ir buvo būtent tokio pobūdžio filmas, skirtas šviesaus atminimo Lijanai Kasevičienei, negrįžusiai iš turistinės kopimo į Momblano kalną Alpėse kelionės (2003 m.)
Anksčiau žmonės buvo gerokai kuklesni, ir filmai būdavo kuriami bei demonstruojami tik visuomenėje nusipelniusiems žmonėms. Laikas ir šiuolaikinės technologijos keičia daugelį nusistovėjusių tradicijų. Dabar pomirtinius filmus artimieji užsako ne tik šermenims ar metinių sukakčiai, tačiau ir mirties dešimtmečiams paminėti.
Būna, kai akistatai su mirtimi ruošiamasi iš anksto. Skamba kiek neįprastai, tačiau manęs tai nestebina. Netgi atvirkščiai – aš palaikau tuos, kurie matydami artimojo neišvengiamai sunkėjančią būklę, siekdami kuo prasmingiau jį išlydėti, ramiai tam ruošiasi. Prieš keletą mėnesių išlydėjau anapilin draugę, kuri sužinojusi, jog serga itin reta, ūmios formos liga, pati sau buvo užsisakiusi filmą. Ji atgulė amžino poilsio, tačiau paliko istoriją apie save. Prisiminimų voratinklis, įamžintas meno kūrinyje, šiuo atveju vaizdo filme, tai palikimas ateinančioms kartoms, turintis išliekamąją vertę.
Kaip atrodo Jūsų vedami gedulingi pietūs?
Aš negaliu užpildyti Jūsų netekties,
aš negaliu atimti Jūsų gėlos,
aš negaliu pakeisti lemties,
tačiau aš galiu Jus apkabinti žodžiu.
Ir viliuosi, kad manieji žodžiai ne tik palies Jūsų liūdesį,
tačiau suteiks ramybės bent keletui žingsnių į rytdieną.
Šiuose žodžiuose ir nuskamba manoji filosofija. Mano tikslas – savuoju žodžiu įkvėpti vilties ir noro išauštančiam rytojui.
Tarp skambančios filosofijos ir poezijos apie būties prasmingumą visi drauge prisimename velionį, jo nueitą kelią. Artimiesiems dovanoju knygas, viltį teikiančias atminimo dovanėles. Pasirūpinu ramiu, švelniu muzikiniu fonu, kuriuo užpildoma nerimą kelianti tuštuma, prislopinamos skausmingos emocijos, pasitinkami bei išlydimi gedintieji. Ceremonija trunka nuo 1,5 iki 3 val. Tomis valandomis jaučiuosi darydama šventą darbą, o dieną pripliusuoju prie prasmingai pragyventų.
„Norint atlikti didžius darbus, nereikia būti didžiausiu genijum, nereikia būti aukščiau žmonių, reikia būti kartu su jais.“ Šarlis Luji Monteskjė