M.Liugienė: šventę pajusime būdami ramios dvasios

Tai tautodailininkės Marijos Liugienės, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausiosios koordinatorės mintys, su kuria kalbamės apie pasiruošimą Velykoms, šios šventės simbolius ir prasmę anuomet.

Svarbiausia – pasiruošimas šventei

Kaip manote, kokia švenčių prasmė šiandien?

Dabar šventės praeina labai greitai, ir jos nėra efektingos. Mūsų senoliai daugiausia dėmesio skirdavo šventės pasiruošimui. Kalbu apie kalendorines šventes. Seniau laikas buvo skirstomas į sakralų ir paprastą buitinį, sekmadienį, per šventes būdavo nevalia dirbti, kad nepaniekintum šventės.

Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų ruoštis Velykoms?

Kaip ir prieš visas šventes, svarbiausia – susitvarkyti, išsivalyti.

Ką turite omeny sakydama „išsivalyti“?

Pirmiausia kūno, sielos išsivalymas, aplinkos susitvarkymas. Nors prieš Velykas taip neakcentuojama, taipogi pageidautina, kaip ir prieš Kalėdas, susitaikyti su aplinkiniais, grąžinti skolas, atsiprašyti. Dvasia turi būti laisva, rami, vidinio susitaikymo būsenos, lyg tai pradedant naują gyvenimą, tarsi su ta sugrįžusia saule mes gimstame iš naujo. Pažadinę savyje ramybės ir meilės jausmus, suprasime, kad sielos gilumoje mes viską žinome, ir tai, kokie mes turime būti.

Tik žmogus dabar labai gudrus, jis tarsi pirmą kartą girdi, kai kunigas pasako: „Susitaikykite, atsiprašykite“. Turime pasiruošti tų „indų“ dvasinėms dovanoms, tas laikas iki Velykų tam ir skirtas. Mes išsisukinėjame nuo to, kas mums nemalonu, o iš tikrųjų, kad šventė būtų šventė, būtina padaryti tuos asmeninius darbus.

Dvasia turi būti laisva, rami, vidinio susitaikymo būsenos, lyg tai pradedant naują gyvenimą. Tarsi su ta sugrįžusia saule mes gimstame iš naujo.

Per pasninką liežuvio nelepindavo

Yra žmonių, kurie ir dabar laikosi pasninko. Koks jis būdavo anuomet?

Tas septynias savaites (Gavėnia – laikas nuo Užgavėnių iki Velykų) žmonės gyvendavo be mėsos, be pieno produktų. Pasninkas būdavo labai logiškas, nes tuo metu karvės užtrūkdavo, vištos irgi nedėdavo kiaušinių. Žiemą gyvenimas tarsi sustodavo. Maitindavosi žuvimi, grybais, įvairiomis sūdytomis daržovėmis, džiovintais vaisiais, riešutais, jeigu jų likdavo po Kalėdų. Kruopų, aliejaus irgi nebūdavo daug, valgėme labai prėską maistą, netgi sriuba vadindavosi „prėskas“. Užtat, kai ateidavo šventės, koks nuostabiai skanus atrodė kiaušinis.

Kaip valgant tokį mažai kaloringą maistą žmonėms nepritrūkdavo jėgų nudirbti darbus, juk beveik visi jie būdavo fiziniai?

Trūkdavo, todėl sakydavo: „Ko čia nusigavėnavęs vaikštai“? Tačiau iškart po Velykų gerdavo daug natūralios klevo sulos, kuri puikiai grąžindavo jėgas. Vėliau beržo sulą raugindavo, ir taip jos turėdavo visą vasarą. Sula pasotina organizmą mineralais, naudingomis druskomis. Paskui atsiranda dilgėlės, daržovės, pienas, organizmas atsigauna.

Kaip manote, iš šių dienų perspektyvos, ar toks mitybos modelis naudingas sveikatai?

Šiandien jis netgi pripažįstamas pasaulinio lygio dietologų. Juk ne Dievui reikia, kad mes vaikščiotume susiraukę, nusigavėnavę, to reikia žmogui. Ir mes jau patys jaučiame, kad esame, kaip sakau, persivalgę, persiriebinę, persisaldinę, dėl to, manau, seniau tokių ligų – rykščių (diabeto, vėžio) tikrai buvo mažiau.

Margutis – seno laužymas, naujo gimimas

Pakalbėkime apie Velykų valgius, kurie po ilgo pasninkavimo tikriausiai suteikdavo šventinę nuotaiką?

Taip, maistas atrodė ypač skanus, ir jo galėjai valgyti kiek tik norėjai. Šeimininkės ruošdavo daug kiaulienos patiekalų (archaiškas Velykų patiekalas – kiaulės galva; suvalkiečiai ją ir kepdavo, ir virdavo), šaltieną virdavo, kepdavo pyragą iš labai daug kiaušinių, grietinės; jis būdavo tikrai skanus, mielinis. Ir matote, kiek tų mielinių patiekalų valgydavo – tik kelis kartus per metus: per Velykas, Kalėdas, „veselią“ (red. past. – vestuvės), o mes dabar jais kasdien skaninamės.

Pirmąją šventės dieną nieko nedirbdavo, kad nepaniekintų šventės, todėl valgius gamindavo šeštadienį ant šventos ugnies – iš bažnyčios kartu su vandeniu, duona, druska parsinešdavo šventintų degtukų. 

Prieš Velykas virš šeimos stalo pakabindavo šiaudinį sietyną – sodą, kuris, tikėta, teikia

namams harmoniją.

Per Velykas užtiesdavo spalvotą šventinę staltiesę (per Kūčias dažniau tiesdavo baltą), namus stengdavo papuošti žalumynais, vadinamaisiais „amžinai žaliuojančiais“ pataisais. Stalo viduryje pastatydavo simbolinį Avinėlį, dažniausiai padarytą iš sviesto. Laukujas duris apkaišydavo „gyvu žaliu“ – sužaliavusiomis šakelėmis.

Kokia Velykų simbolio – margučio prasmė?

Margučių daužymas simbolizuoja seno laužymą ir naujo gimimą. Su pasibaigusia žiema tarsi baigiasi vienas gyvenimo etapas, ir su Kristaus prisikėlimu prasideda naujas, jeigu mes esame katalikai. Tą „sena“ reikėjo kažkaip sudaužyti, taip ir buvo pasirinktas kiaušinis. Jo marginimo tradicija atėjo iš dar senesnių laikų, kai, norėdami įsiteikti dievams, žmonės pirmąjį kiaušinį aukodavo, taigi jis turėjo būti gražiausias, išskirtinis.

Kadangi anksčiau nebuvo vištų, žmonės valgydavo laukinių paukščių kiaušinius, ypač gausūs būdavo ančių lizdai. Todėl labai laukdavo tų paukščių sugrįžtančių, kad galėtų pasimaitinti. Žinoma, visų kiaušinių neimdavo, netgi ir obuolius, baravykus rinkdami dalį palikdavo, „Reikia tai obelėlei palikti“, sakydavo. Šeimoje pirmasis margutis būdavo dalijamas į tiek dalių, kiek žmonių sėdi už stalo.

Ritualai – šeimai ir sveikatai gausinti

Kokie Velykų ritualai, apeigos?

Mes su kaimo vaikais būtinai turėdavome įprotį pirmąją Velykų dieną išlėkti basos ir palakstyti, kad būtume sveiki, greiti. Jei dar būdavo sniego, iš vakaro pildavome vandens, kad tik to žemės lopinėlio būtų daugiau. Namuose žmonės kabindavo sūpynes. Etnografai įvairiai aiškina supimosi prasmę: kad linai augtų, supdavosi poros, kad susilauktų vaikų, tai jau giluminiai dalykai – kai ką reikia sukrėsti, sudaužti, kad palikuonių būtų.

Tekuolės turėdavo kuo aukščiau įsisupti, kad greičiau ištekėtų. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų. Bendruomenei reikėdavo, kad visos senmergės ištekėtų, kad šeimos vaikų turėtų, kad būtų stiprus vieningas kaimas. Dzūkijoje per Velykas bernai eidavo lalauti. Ateina būrys bernų ir gieda prie lango, mergina turi atidaryti langą ir duoti tai, ko jie prašo – kiaušinių, pyrago, ar „buteluką“. Jie palinki greitai ištekėti, daug vaikų turėti. Bernai dainuodavo apeigines dainas.

Norėdami būti sveiki, žmonės Velykų rytą prieš patekant saulei eidavo į upelį (pageidautina į tokį, kuris išteka iš rytų pusės) išsimaudyti, nusiprausti. Tikėta, kad tuo metu tas vanduo turi gydomųjų galių.

Reikia atsiminti, su kuo susidaužei pirmąjį margutį. Ir jeigu pasiklysi Londone, miške ar gyvenime – atsisėsk, nusiramink ir prisimink, su kuo susidaužei tą pirmąjį. Tau „atsisuks“ galva. Šioje liaudies išmintyje įžvelgiu ir psichologinį momentą: prisiminus save laimingą šeimos apsuptyje, kai visi pilni geriausių jausmų, viduje viskas pagražėja, nurimsta, ir atrodo žinai, kur toliau eiti, ką daryti.

Linkėdavo dvasinių dovanų

Ko linkėdavo žmonės vieni kitiems?
Dvasinių, esminių gyvenimo dovanų: jauniems sukurti šeimą, daug vaikų susilaukti (bus tvirta bendruomenė), sveikatos, šeimininkams – gerus vaikus užauginti, išmokslinti. Tikėta, kad tomis dienomis žodžiai tikrai pildosi. Tikriausiai pastebite, kad per Kalėdas daugiau dėmesio skiriama vyresniajai kartai, o jau per Velykas padvelkia kiti vėjai – jaunystės, šeimos prado. Ir tai tęsdavosi iki birželio 24-osios, kol gamta atgimsta.