Vaikus dažnai baudžia vien už tai, kad jie – žmonės. Jiems neleidžia būti niūriais, pergyventi prastų dienų, kalbėti nepagarbiu tonu ar nemėgti kokio nors žmogaus. Neleidžiame būtent to, už ką taip lengvai atleidžiame sau patiems. Juk idealių žmonių nebūna. Dėl to laikas būtų liautis grūsti vaikus į standartų, kurių mes patys neatitinkame, rėmus.
Daugelis tėvų teisingai supranta aukščiau išsakytų žodžių prasmę: vaikai nėra tobuli, tačiau mes dažniausiai laukiame iš jų geresnio elgesio ir didesnės savikontrolės, nei patys tam pajėgūs, būdami suaugę. Tėvai sutinka, kad turi pernelyg didelių lūkesčių. Bet supranta tai, deja, ne visi. Kai kurie skaitytojai klaidingai traktuoja mano mintis ir galvoja, kad siūlau visiškai išlaisvinti vaikus nuo atsakomybės už savo elgesį ir ignoruoti visus blogus poelgius bei nepagarbą iš vaikų pusės. Akivaizdu, kad aš rašiau visai ne apie tai.
Aš neraginu pataikauti vaikams vien dėl to, kad jie irgi žmonės. Tačiau jūs turite išmokyti juos elgtis geriau! Išmokykite juos, kad išlieti savo blogą nuotaiką ant kito žmogaus yra nenormalu. Išmokykite susidoroti su frustracija, pykčiu, baime, liūdesiu ir nusivylimu. Išmokykite, kad grubiai kalbėti ir elgtis su kitais – nepriimtina.
Iškelkite vaikams aukštus reikalavimus. Tačiau būkite malonūs ir patys tų reikalavimų laikytis! Išmokite patys susitvarkyti su savo frustracija, pykčiu, baime, liūdesiu ir nusivylimu. Nesielkite grubiai su vaikais. Mums visiems reikalingi aukšti reikalavimai, tačiau dar labiau reikia gerumo ir gailestingumo. Jūs ir patys puikiausiai žinote, kad kartais išgyvenate sunkias dienas ar prikalbate kitiems nemalonių dalykų, arba trankote duris, rėkaujate ant vaikų.
Mes ne robotai. Kartais gyvenime pasitaiko sunkių periodų ir mums prireikia poilsio, o ne pamokslų. Apkabinimų, o ne triuškinančio, paniekos kupino žvilgsnio. Mes žinome, kad pasielgėme blogai, bet šiandien mums sunki diena. Ir reikia tiesiog šiek tiek gerumo ir nuolaidumo. Lygiai tas pats galioja ir mūsų vaikams.
Štai jums neblogas pratimas. Pamėginkite stebėti save ir kitus suaugusius namuose ištisą dieną ir atkreipkite dėmesį, ką sakote ir darote. Atkreipkite dėmesį į tuos momentus suaugusiųjų elgesyje, už kuriuos nubaustumėte vaiką, jei šis elgtųsi taip pat.
- Jūs ignoravote tai, ką pasakė vaikas?
- Aprėkėte jį?
- Kalbėjote nepagarbiu tonu?
- Trenkėte durimis ar susierzinote, išgirdę kito prašymą?
- O gal taip pasielgė jūsų partneris?
Pratimas padės pažvelgti į realybę ir suvokti: dauguma mūsų per dieną pasielgia bent vieną kartą būtent taip, už ką barame savo vaiką.
Mes, žinoma, turime priežasčių taip elgtis. Mes perkrauti darbais. Neišsimiegame dėl mažo vaiko. Sergame. Esame geri žmonės, labai stengiamės, tačiau kartais darome klaidas. Mes analizuojame nederamų poelgių priežastis ir atleidžiame patys sau, esame sau atlaidūs.
Tačiau kai suklysta vaikas, jo elgesio priežastys mums neberūpi. Mes imame laikyti vaiką grubiu, nepaklusniu ir iškart griebiamės sankcijų. Visiškai normalu priimti ir pripažinti savas klaidas, bet visiškai neteisinga sąmoningai nenorėti priimti vaiko klaidų.
Jeigu aš pats ne visada ir visur galiu susivaldyti, tai ir nelaukiu, kad mano vaikai idealiai kontroliuos emocijas. Jeigu pats nesuvaldau savo tono ir negaliu kalbėti ramiu, geraširdžiu balsu visose situacijose, tai kaip galiu tikėtis, kad su tokiu uždaviniu susidoros mano mažasis?
Mes norime, kad maži vaikai su kol kas dar tik besiformuojančiais protais ir labai ribota gyvenimiška patirtimi elgsis geriau negu suaugę vyrai ir moterys.
Aš visiškai palaikau aukštus auklėjimo standartus. Manau, kad tai teisinga – norėti, jog vaikas būtų geras, jautrus ir dėmesingas. Bet aš taip pat esu tikra, kad lygiai taip pat teisinga reikalauti viso to ir iš savęs.
Labai svarbu išmokyti vaikus, jos elgtis grubiai ir nepagarbiai yra blogai bet kokioje situacijoje. Vaikai, kaip ir visi žmonės, turi būti atsakingi už savo veiksmus. Nesugebėjimas ištaisyti vaiko elgesio, kai jį reikia pakoreguoti, gimdo visaleidžiamumą, o tai neturi nieko bendro su geru auklėjimu. Ir apskritai su auklėjimu.
Vaikai turi mokytis geriau elgtis, o suaugusieji turi tapti jiems pavyzdžiu. Būtent mes, suaugę žmonės, turime demonstruoti vaikams tuos bruožus, kuriuos tikimės išugdyti savo mažyliuose.
Taip, aš laikau save geru žmogumi, tačiau tuo pat metu aš žinau, kad turiu trūkumų. Esu netobulas, darau klaidas, nežiūrint į pačius kilniausius ketinimus. Ir žinau, kad mano mažieji niekuo nuo manęs nesiskiria šioje sferoje. Tai nepaverčia jų blogų poelgių gerais. Tačiau tai padeda drauge suprasti, kad poelgiai blogi. Ir drauge augti bei tobulėti. Kartais tiesiog būtina įsikišti į vaiko veiksmus. O kartais tereikia tik lašelio gailesčio ir geranoriškumo.