Pro šalį eina dvi garbaus amžiaus nepažįstamos moterys. Kažkuri praeidama pradeda piktintis vaikų elgesiu: jie per daug klega, laksto, „kažkokie nesuvaldomi“. Antroji, išgirdusi bendraamžės skundus, pajunta kažkokį bendrumo jausmą, prisijungia. Dabar piktinasi dviese. Mano jauniausias sūnus bebėgiodamas vos neužmina balandžio. Mes su juo pasikalbam apie atsargesnį elgesį ir jis žaidžia toliau. Va čia moterims prasideda visiška ekstazė: „Tik pažiūrėkit, tas vaikas vėl žaidžia. Kokia mama! Kaip ji jam leidžia. Va, iš tokių vaikų ir išauga žudikai. Bolševikai!“. Jos dar trumpai pašūkčioja ir išsiskirsto į skirtingas puses“, – situaciją nupasakoja dviejų sūnų mama.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas sako, kad ne visi moka priimti mažus vaikus, tačiau visgi tokios ir panašios situacijos nėra dažnos. „Plačiąja prasme tokių konfliktų nėra daug, tačiau kai kurie iš jų patenka į žiniasklaidą ar socialinius tinklus ir sukelia aršias diskusijas, kurios dažniausiai būna motyvuotos apskritai požiūriu į vaikus, o ne į konkrečią situaciją“, – sako psichologas.
Pasak V. Legkausko, aišku viena, kad tokiose situacijose, kuomet trikdo vaikų elgesys, patys vaikai niekada nebūna kalti, o problemos kyla dėl tėvų arba pačių aplinkinių. „Kartais tėvai leidžia vaikams daryti tai, kas pažeidžia kitų interesus, tuomet problema yra ta, kad tėvai objektyviai neįvertina situacijos. Tačiau dažniausiai kalti patys aplinkiniai, kurie savo interesus pernelyg išaukština ir įsijautrina. Žinot, yra toks posakis – negalima smūgiuoti žemiau juostos, bet negalima juostos būti užsirišus ant kaktos“, – įsitikinęs pašnekovas. Psichologas sako, kad jeigu viešoje vietoje vaikas nepažeidžia kitų asmenų interesų, tai jam reikia leisti daryti tai, ką jis nori.
Kartų konfliktas
Psichologas V. Legkauskas pasakoja, kad vaikai visais laikais buvo labai panašūs, tiesiog praeitis visuomet yra pagražinama. Absoliučiai kiekviena karta, nuo to laiko kai civilizacija turi rašytinius šaltinius, deklaruoja, kad vaikai blogesni už praeitų kartų vaikus. Jau graikų šaltiniuose galima rasti pasakymų, kad visuomenė eina į prarają, nes dabartinė auganti karta yra „baisi“.
VDU psichologijos dėstytojas teigia, kad ankstesnių kartų atstovus „šiuolaikiniai vaikai“ dažnai erzina, nes jie negalėjo vaikams skirti tiek dėmesio, kiek dabartiniai tėvai. Pasak jo, tai „įjungia“ kaltės jausmą, o kaltės jausmas – gynybą. „Vietoj to, kad jie pasidžiaugtų, jog jaunosios kartos gali skirti daugiau laiko vaikams, jie į tai pradeda žiūrėti negatyviai, smerkti, kritikuoti ar pan. Taigi toks puolimas yra savotiška gynyba, kuri kyla iš kaltės jausmo“, – aiškina psichologas.
Kitas aspektas, kodėl manoma, kad dabartiniai vaikai yra neauklėjami, todėl daro ką nori, yra tas, kad dauguma tėvų nebenaudoja fizinio auklėjimo. Šiuo klausimu psichologas griežtas: „Sukaupta begalė psichologijos tyrimų duomenų, kurie aiškiai rodo, kad vaikų auklėjimas muštro metodu, ar tiksliau smurto bausmėmis, nėra efektyvus ir neduoda gerų rezultatų vėlesniame žmogaus gyvenime. Dauguma tėvų tai supranta ir kitaip auklėja savo vaikus, o vyresnės kartos atstovai buvo įpratę smurtauti, bet to nenori pripažinti ir geriau kritikuoja dabartinius tėvus“, – tvirtina ekspertas.
Raidos kryptį turi pasirinkti pats vaikas
Tarptautinio vaiko teisių instituto direktoriaus pavaduotojas Stuartas N. Hartas savo viešnagės VDU metu teigė, kad atrasti aukso vidurį tarp vaiko teisių užtikrinimo ir pareigų vykdymo bei pavyzdingo elgesio yra nelengvas, bet tikrai įgyvendinamas uždavinys. Svečio teigimu, nesvarbu, kur tu gyveni – Lietuvoje, Meksikoje ar Pietų Afrikoje, privalai gerbti vaikus. Tam, kad vaikai užaugtų sveiki ir sąmoningi pasaulio piliečiai, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai. „Viena problema, kuri būdinga absoliučiai visoms valstybėms, yra ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Jie nepakankamai dalyvauja savo pačių raidoje“, – teigia Kanadoje veikiančio Tarptautinio vaiko teisių instituto atstovas.
„Mes pasiekėme labai daug, kalbant apie vaikų saugumą ar sveikatos klausimus, tačiau dabar matome, kad vien to nepakanka. Geram vaiko vystymuisi reikia, kad jis ne tik būtų sveikas fiziškai, bet ir galėtų daryti didesnę įtaką savo gyvenimui bei pasirinkimams. O tai reiškia, kad vaikų reikia klausytis ir ne daryti dalykus jiems ar už juos, o daryti tai kartu“, – atskleidžia psichologijos mokslų daktaras. Jo įsitikinimu, augdamas vaikas turi teisę spręsti, ką jis valgys ar kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokias svajones pildys. Reikia siekti, kad vaikai būtų išgirsti, bet tai nereiškia, kad kiekvienas jų pageidavimas turėtų būti pildomas.
V. Legkauskas pritaria, kad vaikui raidos kryptį reikia leisti rinktis pačiam, ir priduria, kad norint, jog žmogus įgytų tam tikras kompetencijas, jis turi turėti postūmį nuo pat kūdikystės. „Jeigu vaikui išmokti ko nors nėra būtina, tai jis to ir nesimokys. Vaikui, atsižvelgiant jo amžių, reikia iškelti tikslus, kuriuos jis sugebėtų atlikti, tuomet ir vystosi kompetencijos. Reikia leisti vaikui rinktis savo raidos kryptį, t. y. arba aš galiu sakyti, su kuo vaikui žaisti, arba jis pats gali pasirinkti su kuo nori žaisti. Arba aš galiu norėti, kad vaikas sportuotų, o jis nori ne sportuoti, o piešti. Čia ir yra tėvų užduotis leisti vaikui rinktis, tačiau užtikrinti, kad jis kažką veiktų, nes jeigu nedarysi postūmio, raidos ir nebus“, – aiškina VDU psichologijos dėstytojas.
Vaikams trūksta dėmesio
Didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį kontroliuoja tėvai, kuriems turi būti svarbu suprasti, ką reiškia vaiko teisės ir kad pagarba joms atneša naudos visiems, todėl svarbu tinkamai juos auginti ir auklėti jau dabar. „Koks bus vaikų mąstymas, kokios vertybės, kokios stiprybės, kokiais jie žmonėmis užaugs didžiąja dalimi priklauso tėvų“, – tikina Stuartas N. Hartas. Ir priduria, kad vaikams trūksta paprasto, nuoširdaus bendravimo ir tiesiog buvimo kartu.
Tėvai dažnai per daug ar per anksti ko nors reikalauja iš savo vaikų. „Pirmiausia tėvai turi suprasti – kuo vaikas yra mažesnis, tuo mažesnės jo galimybės užsiimti kažkuo pačiam. Pavyzdžiui, 1,5 metų vaikas su savimi užsiimti gali tik penkias minutes, dvejų metų – 15 minučių, trejų – iki pusvalandžio. Visą kitą laiką turi būti skiriamas suaugusiųjų dėmesys vaikui“, – pasakoja vaikų raidos psichologiją nagrinėjantis V. Legkauskas.
Psichologo teigimu, su bendraamžiais vaikas prasmingai gali užsiimti tik nuo trejų metų, todėl į darželį vaikus reikėtų pradėti leisti nuo šio tarpsnio, ne ankščiau, nes tiek psichologiniu, tiek sveikatos ir socialiniu požiūriu jis yra tam nepasirengęs. „Tik trimečiui atsiranda gebėjimas kurti ilgalaikius santykius, todėl reikia, kad nuo trejų metų vaikas bendrautų su tais pačiais bendraamžiais kiekvieną dieną, taip mezgasi simpatijos ir antipatijos, vystosi tarpusavio santykiai“, – komentuoja pašnekovas.
Būti kartu reikia mokytis
Nors vaikas lanko darželį ar jau ir mokyklą, tėvų dėmesio vaikui niekas nepakeis. Vaikams tėvai yra didžiausias ir svarbiausias autoritetas. Nepaisant to, kai kurie tėvai vis dar naudoja televizorių ar planšetę kaip auklę. „Vaiko vystymas reikalauja daug laiko, pastangų ir energijos. Kai su tuo susitaikai, būna mažesnė frustracija, kad tave kas nors prirakino ir dabar esi įkalintas vaiku“, – aiškina V. Legkauskas.
Pasak psichologų, bendrauti su vaiku reikia mokytis, tačiau tikrai nereikia bijoti nesėkmių ar bijoti eiti į viešumą ir susilaukti neigiamų aplinkinių vertinimų. Aplinkiniai turėtų suprasti, kad vaikai turi būti gerbiami ne tik savo šeimose, bet ir visuomenėje: „Turi būti gerbiama jų kultūra, norai ir svajonės. Kitaip sakant, reikia būti tolerantiškiems vaiko raidos procesui ir visiems dalykams, galintiems iškilti jo metu. Tik tada kiekvienas vaikas augdamas galės vystyti ir tobulinti savo talentus, išmoks gerbti kitus žmones, kitas rases ir kultūras, mylės ir tausos aplinką ir taps žmogumi, atsakingai priimančiu sprendimus, kurie darys įtaką jo ir jį supančių žmonių ateičiai“, – tvirtina Tarptautinio vaiko teisių instituto atstovas Stuartas N. Hartas.