Tamsos baimė nėra retas reiškinys ir dažniausiai ji būdinga vaikams. Visa tai, kas neatpažįstama, kelia nerimą. Kadangi mūsų akys negali regėti tamsoje, daug įprastų kasdienių dalykų joje mums tampa svetimi ir baugūs. Kaip įveikti šią baimę? Kaip jaustis ramiai, kai užgesinamos šviesos?
Baimės ateina iš realaus gyvenimo, aplinkos, dalykų, kuriuos patiriame dienos metu. Neretai tamsos baimė atsiranda po didelės traumos, kamuojant stresui ar patiriant dalykus, kurie dienos metu neatrodo tokie baisūs.
Jauna mama Gabrielė pasakoja, kad jos sūnus Nikas mėgsta žiūrėti filmukus apie monstrus, kaip ir daugelis vaikų. Tačiau tai, kas žavi saugiu dienos metu, tamsoje įgauna baugius pavidalus. Tamsoje Nikas pradeda bijoti monstrų. Jam rodosi, kad jie gyvena tamsoje ir pabunda naktį išsigandęs, kad pas jį apsilankė monstras.
Be to, viena palankiausių terpių baimei išsikeroti yra tada, kai jaučiamės nesaugiai. Nesaugumo jausmas dažnai susijęs ir su ligomis. Gabrielė sako, kad kai Nikas sirgo ir jam skaudėjo ausį, jis skundėsi, kad jam ausį skriaudžia monstras.
Vaikai savo baimes dažniausiai įkūnija į konkrečias būtybes. Tačiau už to gali slypėti žymiai daugiau emocijų. Psichologė Vaida Platkevičiūtė pastebi: „Tamsos baimė savyje talpina ne tik „pabaisas”, „raganas”, „piktuosius burtininkus”, „vilkus” ar „vaiduoklius”, kurie vaikui yra realūs, bet ir atsiskyrimo, vienatvės nerimą. Savo kasdienybėje augdamas vaikas turi galybę raidos užduočių, kurias turi pereiti. Ir tikrai ne viena jam kelia nesaugumą, nežinią.“ Psichologė sako, kad vaikui baimė yra vienas dažniausių ir natūraliausių jausmų, nes jie tiek mažai žino apie save ir aplinką.
O ką daryti, kad kiekvieną kartą nuėjus miegoti nereikėtų slėptis po antklode ir su baime laukti, kada atsėlins dervos juodumo tamsa? Štai čia tėvai turėtų padėti savo vaikui. Nikas, bijantis tamsoje gyvenančių monstrų, nori, kad visur būtų šviesu. Todėl jo mama Gabrielė stengiasi palikti uždegtas šviesas. Ji pasakoja savo sūnui ir istorijas apie gerus monstrus. Svarbiausia, kad tėvai nenumotų ranka į vaiko baimes („Tiesiog turi lakią vaizduotę“), o į šią baimę žvelgtų rimtai ir pagarbiai. Tegul vaikas papasakoja (gali ir nupiešti, jei jam taip atrodo saugiau), kas slypi tamsoje.
Tamsos baimėje glūdi daug problemų ir į ją reikia žvelgti rimtai. Tačiau priemonių išgydyti šią baimę yra daugiau. Padėti vaikui galime ir pasitelkę knygas. Britų rašytojos ir iliustruotojos Emmos Yarlett knyga „Orionas ir Tamsa“, kurią išleido leidykla „Nieko rimto“, skirta mažiesiems, kurie niekaip negali susidraugauti su tamsa.
Knyga šmaikšti, linksma ir nesunkiai skaitoma. Ji kupina vaizdingų pačios knygos autorės pieštų iliustracijų. Ir visa tai padeda persikelti į berniuko Oriono pasaulį, kuris, kaip ir mažasis skaitytojas, bijo tamsos. Čia jis kartu su Orionu keliauja į tamsos pažinimo kelionę ir supranta, kad tamsa gali būti labai įdomi draugė. O juk niekas (netgi Orionas) nebijo savo bičiulio. Emma Yarlett viename interviu prisipažįsta, kad tai knyga apie „lakios vaizduotės berniuką, kuris labai bijo tamsos... o tą jausmą mano tėvai ir aš puikiai pažįstame!“
Psichologė V. Platkevičiūtė sako, kad bus lengviau įveikti šią baimę, jei ją apibrėšime: „Kai daugiau žinome apie jo baimės turinį, svarbu pripažinti, kad jis tikrai turi teisę išsigąsti. O tada jau galimi įvairūs būdai: patalpą apšviesti bent maža šviesa, apieškoti atokius kampelius, ar tikrai nieko nėra besislepiančio, galbūt sugalvoti, ko bijo baubai, kurie atsiranda tamsoje, atrasti, kaip gali savimi pasirūpinti pats vaikas, o kokios pagalbos jam reikia iš mamos, tėčio ar kito jį auginančio suaugusiojo. Taigi dažniausiai vaikas pasijunta saugesnis, kai suaugę jam padeda atrasti, kaip būti su tuo, kas glūdi tamsoje: nugalint ar susidraugaujant.“
