O štai randamas naujas genas, susijęs su paklusnumu/dominavimu. Ir periodiškai atrandama nauja smegenų cheminė medžiaga, skatinanti mokymąsi. Vis dažniau kyla klausimas: ko vertos pedagoginės teorijos, akcentuojančios tėvų, auklėtojų, mokytojų elgesį su vaikais? Kas iš tiesų priklauso nuo tėvų, o kas - nuo prigimtinių vaiko savybių? Ar višta ar kiaušinis atsirado anksčiau?
Šiuolaikinė genetika išskiria labai daug paveldimų ligų, kurios atsiranda dėl genetinės programos klaidų - mutacijų. Žinomiausios iš jų - Dauno sindromas, silpnaprotystė susijusi su trapia x-chromosoma, laktozės trukumas (pieno netoleravimas), hemofilija (nesustabdomas kraujavimas).
Laimei, dauguma sunkių paveldimų ligų vystosi tik tuomet, jei susitinka dvi iš abiejų tėvų paveldėtos chromosomos, kas atsitinka gana retai.
Tėvų atsakomybė čia tik ta, kad nesirinktų sau į sutuoktinius giminaičių, ypač jei žinoma, kad vienas iš jų turi įgimtą ligą. Vyresnės nei keturiasdešimties metų moterys turi žinoti, kad tikimybė pagimdyti vaiką su Dauno sindromu išauga iki 1:100. O kaip su nėštumą įtakojančiomis savybėmis?
Motinos, sergančios alkoholizmu ar tiesiog nėštumo metu piktnaudžiaujančios alkoholiu, neretai gimdo vaikus su įgimtais smegenų trūkumais - encefalopatija. Aiškiai pakenkia vaikams nėščios mamos infekcijos - tymai ir raudonukė. Rūkančios moterys dažnai pagimdo mažai sveriančius vaikus. Visa tai reiškia, kad genetines programas mes galime „sugadinti“ savo neatsakingais veiksmais ir išsaugoti atsargumu.
O ko negalime sugadinti?
Dar visai neseniai pediatrai rekomenduodavo griežtai prižiūrėti, kada vaikas miega, kada valgo; patardavo reguliuoti vaiko aktyvumo, bendravimo su suaugusiais kiekį. Labai daug buvo rašoma apie tai, kad neteisingas motinos elgesys su kūdikiais labai atsiliepia vaiko asmenybei ir sukelia vaikams neurozes.
Išsamūs vaikų tyrimai parodo, kad vaikai turi įgimtų temperamento savybių. Iš jų svarbiausios:
- vaiko bendras aktyvumo - pasyvumo lygis;
- orientacija į bendravimą - žmonių vengimas;
- lengvas dėmesio nukreipimas - dėmesio pastovumas;
- vyraujantis nuotaikos fonas;
- fiziologinių procesų ritmiškumas - neritmiškumas;
- bendras jautrumas poveikiams.
Tai reiškia, jog nepaisant tėvų poveikių kai kurie vaikai pasižymi taip vadinamu „sunkiu“ temperamentu: perdėtai aktyvūs, sunkiai išblaškomo dėmesio; labai smalsūs ir įkyrūs; nuolat paniurę ar supykstantys; skirtingu laiku pabundantys, užmiegantys ir nevienodu metu išalkstantys.
Kiti: „patogūs“ vaikai, saikingai aktyvūs, draugiški, miegantys ir valgantys tuo pat metu.
O dar kiti: perdėtai užsidarę, pasyvūs, baugūs ir jautrūs menkiausiam triukšmui ar šviesai, vengiantys naujų žmonių.
Kartais susidaro įspūdis, jog „sunkūs“ vaikai pasidaro tokiais dėl to, kad tėvai nepakankamai juos myli ir nepakankamai toleruoja. Tačiau egzistuoja ir kitas požiūris: kiekvienas, netgi labai tolerantiškas vaiko auklėtojas turi tam tikrą ribą, po kurios netenka kantrybės.
Žinoma, „sunkūs“ vaikai neišvengiamai sukelia savo tėvams papildomų sunkumų: jie kelia naktimis tėvus savo riksmu, neturi aiškaus ritmo, nuolat juda ir pradėję kažką daryti nėra lengvai nukreipiami į kitus dalykus. Jie lengvai peržengia tėvų kantrybės ribą. Natūralu, kad lyginant su „patogiais“ vaikais jie gauna daugiau tėvų pastabų, pykčio ir netolerancijos, nei jų „patogūs“ broliai ir seserys.
Tėvus kartais kaltina ir tuo, kad perdėtai rūpestingas ir nerimastingas požiūris į vaikus daro juos jautriais, tarsi jie augtų šiltnamyje. Tačiau tiesa ir ta, kad baugus ir jautrus vaikas pats siunčia tėvams perspėjamus signalus: aš labai jautrus, elkitės su manimi kaip su dūžtančiu stiklu!
Vaikas, lengvai nusišypsantis savo tėvams, lengviau sukelia atgalinę tėvų šypseną, nei nuolat paniuręs ir tėvų vengiantis bendraamžis. Ar galima visą atsakomybę suversti tėvams ir pasakyti, kad jie „nepakankamai“ šypsojosi savo vaikui ir jis dėl to išaugo uždaras?
Nemažai tyrimų paneigė ir vyravusią senoje pedagogikoje nuomonę, kad bet kokį temperamentą galima perauklėti kryptingais poveikiais, o sunkaus elgesio vaikus - „perlaužti“. Įsivaizduokime, jog tėvai yra labai lėto, flegmatiško temperamento. O vienas jų vaikas gimsta labai judrus. Vaikų psichoterapeutai tokiais atvejais atranda, jog bandymas nuolat pristabdyti greitą cholerišką vaiką baigiasi tuo, kad jam prasideda veido trūkčiojimai - tikai.
O jei situacija atvirkštinė? Aktyvūs ir neramūs tėvai, bandydami „pagyvinti“ lėtą flegmatišką ar jautrų melancholišką vaiką, nejučiom perdėtai stimuliuoja jo psichiką. Naktimis toks vaikas kompensuoja šią būseną perdėtai giliu miegu, dėl ko pasišlapina į lovą. Kairiarankiams vaikams, kuriuos vaikystėje permokydavo rašyti su dešine, padidėja bendras neurotiškumo lygis.
Apskritai tyrinėtojai pastebėjo, kad išskirtinis vaiko bruožų netoleravimas, tėvų nerimastingumas jų atžvilgiu ar pastatymas į išskirtinę, „princo“ poziciją dažnai sutampa su jų neurotiškumu: dažna nuotaikų kaita, menku darbingumu, greitu nuovargiu, savo emocijų baime ir agresyvumu. Tačiau kas čia - priežastis, o kas - pasekmė?
Matyt, mums reikia atsisakyti supaprastinto požiūrio į vištos ir kiaušinio klausimą ir pasakyti: vaikas veikia tėvus, o tėvai veikia vaiką. Šis santykis visuomet vystosi ratu, kuris yra skirtingas skirtingiems tų pačių tėvų vaikams. Kas mums belieka palinkėti?
Mokykimės susipažinti ir pagerbti tėvų ir vaikų individualius skirtumus. Ir patikėkime, kad skirtumuose slypi grožis ir skirtingos gėlės tik papuošia puokštę.