Ir tada mano sūnus pradėjo retkarčiais kumštelėti man tuo metu, kai žindydavau mažylę. Paskui tai pradėjo kartotis dažiau, vėliau – kas kartą. Kiekvieną mielą kartą. Jis pradėjo atsibusti naktimis. Prasidėjo susierzinimo priepuoliai. Situacija komplikavosi ne dienomis, o valandomis.
Nubusdavo naktimis, iš pradžių trumpam, kol ateidavau pas jį prigulti, tačiau paskui nubudimo intervalai vis ilgėjo, jis nemiegojo ištisomis valandomis ir visą laiką nepaliovė bliauti. Paguosti jo buvo neįmanoma. Vos tik pajudėdavau, jis nubusdavo. Vos tik paimdavau maitinti mažąją, jis nubusdavo. Pasiekėme tokią ribą, kai jis per parą miegodavo vos septynias valandas. Jokio pokaičio miego.
Sūnus pradėjo graužti savo mažąją antklodę, ji būdavo peršlapusi nuo jo seilių. Jis niekada nebuvo iš tų, kuriuos apimdavo pykčio priepuoliai, tačiau dabar jis niršo, pyko ir irzo. Jis svaidydavo daiktus tol, kol nebelikdavo ką svaidyti. Jis trankydavosi tol, kol mums kildavo noras pliaukštelėti atgal. Jis mušdavosi tol, kol mano rankos pamėldavo ir pajuosdavo.
Jis tiesiog pametė galvą dėl laikinų tatuiruočių. Norėjo jų nuolat, jo visas kūnas jomis buvo padengtas. Jis užsimanė kamuolio su žuviuku Nemo, kurį matė parduotuvėje. Reikalavo, kad mes ten grįžtumėme ir nupirktumėme. Mes to nepadarėme, tačiau jis kalbėjo apie tą kamuolį kiauras dienas kelias savaites. Dažnai jis pabėgdavo, kartą išbėgo iš namų visiškai nuogas ir pasileido gatve. Vaikas tiesiog nebevaldė savo pykčio.
Paskambinau pediatrei, ji užsiminė, kad sūnus bando kaip įmanydamas išsireikalauti mano dėmesio, o naktis jam atrodo geriausias laikas tai pasiekti. Gydytoja patarė dienomis praleisti kaip įmanoma daugiau laiko vien tik su juo. Pediatrė nusiuntė mane pas vaikų psichiatrą, kuris iš esmės pakartojo tą patį, ką buvo sakiusi gydytoja. Buvau išsekusi, paklaikusi ir tokia susirūpinusi savo sūneliu, kad jaučiau, jog nebegaliu būti gera mama mažajai dukrelei. Nebuvo įmanoma patenkinti nei vieno poreikių. Visi jautėmės siaubingai.
Balansavau ant bedugnės krašto, darėsi sunku išlaikyti pusiausvyrą. Mano nervai buvo ant ribos, tačiau kiekvieną mielą dieną mažylę bent kelias valandas ėmė prižiūrėti auklė arba mano vyras, o aš kiekvieną nepakeliamai sekinančią dieną eidavau kažkur tik su sūnumi.
Dariau tai jau dvi savaites, tačiau jokių rezultatų nebuvo matyti. Niekas, ką dariau, nei kiek nepadėjo. Šlapia antklodė buvo nuolatinis priminimas, kaip blogai jaučiasi mano pirmagimis. Jis pyko ant MANĘS. Jo problema buvau aš. Buvau šimtu procentų tuo įsitikinusi.
Jaučiausi kalta, kad susilaukiau dar vieno kūdikio. Mažajai dariausi apatiška, pradėjau nekęsti sūnaus. Vėliais vakarais, kai negalėdavau užmigti, ėmiau galvoti, kad galėčiau pabėgti ir niekam nesakyti, kur esu. Pradėjau galvoti, kad tiesiog nesugebu padaryti to, ką sugeba kitos moterys. Pasinėriau į „pogimdyvinę depresiją“ (po laiko lengva kalbėti – man buvo visiškai pakrikę nervai!).
Nieko nuostabaus, turint omenyje tai, kiek laiko likdavo miegui ir tai, kokios traumuojančios buvo mano dienos. Dabar aš ir mano sūnus tarpome vienas nuo kito nerimo. Pakliuvome į uždarą ratą, kurio nepavyko pralaužti. Tačiau vieną dieną vis dėlto įvyko lūžis.
Ir toliau kasdien kelias valandas skirdavau vien tik sūnui. Vieną eilinę popietę parke viena draugė man išsipasakojo, kad kai ji išvyksta į verslo keliones, jos sūnus nuolat šaukia jai „Eik iš čia!“ Ir staiga man šovė į galvą!! Man reikia su juo kalbėtis! Tiek daug laiko kalbėjausi su juo apie būsimą kūdikį iki jam gimstant, mėgindama jį paruošti šiam įvykiui, tačiau paskui nustojau su juo kalbėtis, nustojau su juo palaikyti ryšį.
Jau ruošėmės grįžti namo ir segdama sūnų prie automobilio kėdutės sustojau ir paklausiau: „Ar tu pyksti ant manęs todėl, kad su tavimi nebežaidžiu tiek daug?“ Jo atsakymas buvo toks instinktyvus, kad aš net atsitraukiau nuo jo: „TU SU MANIMI NEŽAIDI! TIK TĖTIS SU MANIMI ŽAIDŽIA! EIK IŠ ČIA, EIK IŠ ČIA! EIK IŠ ČIA!“
Jaučiausi priblokšta. Sukrėsta. Nemaniau, kad sūnaus pykčio priepuoliai gali būti dar baisesni, tačiau nuo šios akimirkos jie tokiais tapo. Mano vaikas buvo PIKTAS ir jis man tai parodė!
Per vieną tokį siaubingą įniršio protrūkį nusileidau ant kietmedžio grindų kartu su juo ir ėmiau kartu su juo klykti. „Tu šitaip ant manęs pyksti! Tu nebenori su niekuo manimi dalintis! Nori, kad tavo sesutė dingtų! Visiškai išsikraustei iš proto!“
Jis akimirkai nutilo ir pažvelgė į mane nustebęs ir su baime, tarsi sakytų „Tu supratai. Ačiū dievui, tu supratai“. Jis užsiropštė man ant kelių ir ėmė kūkčioti. Niekur nesitraukė, čia pravirkdamas, čia vėl nustodamas, kol galiausiai užmigo.
Nuo šios akimirkos situacija ėmė gerėti. Ne iš karto, bet pamažu, po truputį mano berniukas ėmė grįžti pas mane. Aš jį supratau, įsijaučiau į jo situaciją, leidau jam išreikšti savo jausmus ir jis juos parodydavo. Aš ir toliau skyriau laiką tik jam, pradėjau su juo vartyti jo kūdikystės albumus, kas jam beprotiškai patiko, tai sūnų neįtikėtinai ramino.
Jis prašydavo albumų prieš pokaičio ir nakties miegą maždaug du mėnesius. Pirmąją savaitę jis negalėjo suvokti, kad nuotraukose įamžintas kūdikis nėra jo sesutė, tačiau kai suprato, kad tai jis, kažkas pasikeitė ir jis tai suvokė. Jis pirmą kartą nusišypsojo.
Mes mažais mažyčiais žingsneliais ėmėme grįžti į normalius santykius, kol pagaliau! Pagaliau! Ta mažytė jo antklodė vėl buvo sausa. Ir aš vėl galėjau kvėpuoti. Jis ištvėrė. Mes ištvėrėme ir pagaliau aš pradėjau savo kelionę į švelnią ir pagarbią motinystę.
Problemų vis dar pasitaikydavo. Jis vis dar norėdavo, kad padėčiau tai, ką anksčiau darydavo pats. Jautėsi nedidelis regresas, ypač vaikščiojime. Išsiaiškinau, kad dėl to nerimauti neverta, jam reikėjo nuraminimo, tad neverčiau jo daryti visko pačiam, kadangi žinojau, kad jis fiziškai viską pajėgia.
Mielai jam padėdavau. Taip pat mielai, kaip mielai priimdavau draugų atneštus pietus vos gimus kūdikiui. Jie man padėdavo, nes man buvo visko per daug. Pagaliau supratau – jam buvo visko per daug ir tai buvo normalu. Nusprendžiau nepalikti jo su tuo vieno. Leidau jam būti tuo, kuo jis nori, neskubinau, padėjau.
Daug skaitydama išsiaiškinau, kad turiu stiprios valios labai jautrų vaiką. Man labai padėjo Janet Lansbury ir Lisos Sunburyand patarimai. Lankiau pozityvios disciplinos užsiėmimus. Pradėjau suprasti savo vaiką.
Supratau, kad esu ne viena tokia, kad daugeliui žmonių teko įveikti panašius dalykus ir kad beveik visada prireikia kelių mėnesių supratimus, kad naujagimis niekur nedings. Vaikai yra jautrūs sutvėrimai, jie neprašo pokyčių, jie iki galo jų nesupranta ir jie tikrai neturi supratimo, kaip tai įveikti. Mes turime jiems padėti ir suprasti, kas gimdo jų tokį elgesį. Mes PRIVALOME apie tai kalbėti.
Dabar suprantu, kad tada nenustačiau aiškių ribų. Mano sūnus nejautė, kad aš esu atsakinga už viską, o tai vaikams visada kelia įtampą. Man nereikėjo duoti jam tiek daug laikinų tatuiruočių ar vestis į tiek daug vietų. Man nereikėjo bandyti atkurti jausmo „taip, kaip būdavo anksčiau“, nes tai buvo nerealu.
Buvau priversta pereiti ugnį ir vandenį, kad jis būtų laimingas, o tai nepadėjo nei vienam. Jam reikėjo prisitaikyti prie naujos situacijos, jam reikėjo, kad aš priimčiau jį ir jo jausmus tokius, kokie jie buvo. Jeigu nebūčiau jam leidusi daryti kai kurių dalykų, kuriuos leidau, viską būtume praėję kur kas lengviau. Nors klausyti vaiko rėkimo ir matyti jo pyktį gali būti sunku, to reikia, kad jis atsigautų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!