Neseniai buvau pusbrolio vestuvėse. Vestuvės buvo gražios. Ir bažnyčioje, ir santuokų rūmuose, su ilga fotosesija, daugybe šypsenų, jaudulio ir graudulio, sveikinimais, bučiniais ir taip toliau. Na, kaip ir priklauso. Bet ne pirmas kartas, kai aš sveikindama draugus, dalyvaudama vestuvėse, vis pagalvoju, kaip turėtų atrodyti mano šventė.
Bet suvokiu, kad noriu jos ne bet kokios, o tai kainuoja didelius pinigus. O jų nėra. Aišku, dabar turėtų prabilti skeptikai ir pasakyti man, kad visai nereikia daug pinigų, galima iškelti nebrangias iškilmes, bet, bet, bet.... Kainuoja žiedai, kainuoja apranga, kainuoja bažnyčia, kainuoja gėlės, automobiliai, svečiai, net ir tie, kainuoja. Nenoriu vestuvėms skolintis pinigų, nenoriu, kad jas rengtų tėvai, taigi - palauksiu. Taigi apsiribosiu svajonėmis ir nuomonėmis apie vestuves.
Konvejeris bažnyčioje
Pirmas pastebėjimas po giminaičio vestuvių. Atėjome prie bažnyčios, o ten - gal keturios nuotakos, penkta viduje, prie altoriaus. Visada galvojau, kad tik vadinamasis „zaksas" yra susituokusiųjų gamybos konvejeris, bet, pasirodo, bažnyčios šiandien yra toks pats konvejeris. Aišku, dėl to, kad savaitgalis, dėl to, kad veiksmas vyksta Vilniuje.
Tačiau šiandien su brangiausiuoju juokėmės, kad užsakytume trijų porų vietas bažnyčioje, kad nebūtų taip, kaip matėm šiandien: prie altoriaus viena nuotaka taria priesaikos žodžius, o bažnyčios šonu kita nuotaka su jaunikiu eina į zakristiją. Aišku, dar juokingiau buvo, kai nukeliavome prie bene trumpiausio nuotakų nešimo tilto Užupyje, nes nuotakų ten buvo dar bent keturios.
Pati norėčiau tuoktis Žvėryno bažnyčioje, bet po to, kai pamačiau, koks ten konvejeris buvo šiandien, šiek tiek suabejojau. Galbūt tikrai geriau daryti taip, kaip darė viena mūsų draugų pora: tuoktis kaimo bažnytėlėje, kur tikrai būsi vienintelis besituokiantis tądien, kur niekas tavęs nevarys lauk, palauks ir neskubės. Draugai tuokėsi Kernavės bažnyčioje, tai jiems neleido barstyti žiedlapių bažnyčioje, bet tądien jie buvo vienintelė besituokianti pora. Aišku, gal tie žiedlapiai kiek kvailoka tradicija...
Taip pat labai nepatinka mikrofonai bažnyčioje. Kaip ir tai, kad žmonės visiškai nustojo suvokti, ką ir kaip reikia elgtis bažnyčioje. Galvosūkis, kokią bažnyčią reikia pasirinkti, kad joje tilptų visi feisbuko draugai ir be mikrofono girdėtų, kas ką sako. Juokauju, aišku, bet galvosūkis lieka.
Zaksas ir fotografai
Labai nenorėčiau eiti į santuokų rūmus. Dabar galima ten ir neiti, užtenka nunešti dokumentus ir išrašus iš bažnyčios, kad užregistruotų santuoką. Jei tik tiek, tą ir padarysiu. Nes pats, pastatas, pateikimas, eilės, kvaili laiptai, sovietinė atmosfera ir viskas viskas manęs nenuteikia nei romantiškai, nei šventiškai.
Nemaloniai nuteikia ir tos pačios, visų pamėgtos vietos, kuriose tradiciškai fotografuojasi visos poros. Tikrai. Tradicija tapo menininkų pamėgtas Užupis ir visi jo tiltai, o kur dar Belmontas, Verkių rūmai ir parkas...
Patinka man jaunieji netradicinėse situacijose, aplinkose, visai netinkančiose šventei. Aišku, man gražios ir romantiškos nuotraukos, tos, pievose, tarp gėlių, parkuose, kur tarp jaunųjų spinduliuoja aistra, akyse matyti meilė vienas kitam, džiaugsmas ir visa puokštė įvairiausių emocijų. Šiaip, pastebėjau, kad vestuvinė fotografija vis dar yra ta sritis, kurioje esame linkę taupyti arba užsibrėžti maksimalių rezultatų už minimalią kainą.
Prašome fotografuoti draugų, turinčių gerus fotoaparatus, samdome pseudofotografus, kurie turi gerą ar pusiau gerą prietaisą ir tikina, kad jūsų nuotraukos bus puikios. O galiausiai gaunate rezultatą, kurio nė baisiausiame savo sapne neįsivaizdavote. Vestuvinė fotografija turi būti tokia, kad net po 50-60 metų vartydami nuotraukas galėtumėte kvatoti, dūsauti ir vienas kitam kartoti: „ar prisimeni?..".
Alkoholio jūra ir krūvos pinigų
Ką jūs manot apie alkoholį vestuvėse? Klausiu, nes nei aš, nei mano antroji pusė nevartoja alkoholio, o giminaičiai ir draugai su alkoholiu turi labai įvairių santykių. Taigi, ar vestuvėse būtinas alkoholis? Žinoma, tiems, kurie negeriantį žmogų įkalbinėja išgerti „bent taurę šampano, už mūsų laimę, taigi nepakenks", manęs nesupras.
Bet kaip reaguotumėte, jeigu dalyvautumėte vestuvėse, kur alkoholio nebūtų? Arba būtų vos keli buteliai simbolinio gėrimo, o visą kitą laiką būtų žaidžiama, linksminamasi ir t.t. Man kažkaip visai negražiai atrodo tie gurkšnojimai, prasidedantys vos sumainius žiedus, sunkūs rytai, o kai kam - dar ir vakarai.
Dar apie pinigus. Aš kažkaip sunkiai suvokiu, kaip vestuvės gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių litų. Bet tokios sumos iš tiesų išleidžiamos. Atrodo, vienas menkniekis, kitas ir štai - suma didėja nesuvokiamu greičiu.
Draugė pasakojo, kad floristų salone užtenka pasakyti, jog renkatės vestuvinę puokštę, ir suma padidėja mažiausiai du kartus! Košmaras. Asmeniškai sau norėčiau vestuvinės puokštės su mėlynais burbuliais iš mamos sodo, baltomis smulkiomis gėlytėmis ir erškėtrožių vaisiais. Arba kitokių netradicinių, šiek tiek laukinių gėlių.
Dar norėčiau siūtos suknelės. Nuomotis nenoriu, norisi paprastos, gražios, tik man pasiūtos suknelės, kurią vėliau galėčiau padėti į spintą ir perduoti savo dukrai ar būsimai marčiai. Jeigu turėčiau savo mamos suknelę, tikrai pasitaisyčiau ją, persisiūčiau ir vilkėčiau per savas vestuves. Juk siuvantis pas dizainerę, daili,gerų medžiagų suknelė kainuotų porą tūkstančių. Nenorėčiau per vestuves milijono kostiumuotų žmogelių - norėčiau daug ryškių spalvų, šypsenų, išprotėjusių šukuosenų, sveikinimų, visokių vaikiškų konfeti šaudymo į orą.
O kaip jūs įsivaizduojate savo svajonių vestuves?