Viskas prasidėjo daug ankščiau, o būtent vestuvių dieną. Aukso žiedus sumainę santuokos rūmuose jaunavedžiai išskubėjo į foto-ateljė. Ir štai belaukiant savo eilės mama pastebėjo, kad žiedo nėra. Paieškas pradėjo visi - pabroliai, pamergės net piršlys su svočia. Kai jaunųjų automobilis jau buvo iškratytas ir nebuvo aišku kur ieškoti toliau, vyriausias pabrolys, laimei, rado žiedelį. Bet... tai dar ne viskas...
Kita neįtikėtina istorija įvyko jau po 5 santuokos metų. Graži, saulėta vasaros diena. Tėtis grįžęs namo pastebi, kad ant rankos nėra žiedo. Viskas....pamečiau... ieškoti beprasmiška... Beprasmiška dėl to, kad tą dieną dirbo laukuose, šienavo ir maudėsi upėje. Tad neverta net ieškoti...
Metai bėgo, gimė 3 dukros ir sūnus, o vestuvinio žiedo tėtis taip ir nuturėjo. Po 10 metų, atrodo neįtikėtina, bet būtent tiek praėjo, mano dėdė (tėčio brolis) eidamas į svečius pastebėjo kažką blizgančio braškių krūmeliuose prie mūsų namų. Taip, tai be jokių abejonių tėčio ŽIEDAS, kuris buvo atpažintas iš įbrėžimo. Kas galėjo pagalvoti, kad jis su šienu keliaus į tvartą o iš ten į laukus :)
Tikiu stebuklais... o galbūt tai visai ne stebuklas... tai tvirtos santuokos ir meilės įrodymas...
Valentina G.
**************
Sveiki. Jūsų konkursui "Kaip aš pamečiau vestuvinį žiedą" turiu gan įdomią istoriją... Tiesa, aš savo žiedo nebuvau pametusi, nes kol kas nesu ir ištekėjusi. Tikiuosi, kad ir nepamesiu, nes sakoma, jog tai sutuoktiniams yra labai blogas ženklas. Tačiau visam įsiminė mano mamos pasakota istorija, kuria patikėti buvo išties sunku.
Pamestą žiedą ji atgavo net po kelerių metų. Šiandien šis ženklas atrodo išties buvęs lemtingas: gražią mamos ir tėčio meilės istoriją po dvidešimties bendro gyvenimo metų nutraukė sunki tėčio liga ir mirtis.
Judviejų vestuvės buvo lietuviškai, kaimiškai turtingos. Tad ir žiedai buvę neprasti, kaip įprasta tais laikais, stori, pagaminti iš gero, vadinamo rusiško aukso. Tiesa, abiems jauniesiems jie buvę didoki...
Tėčiui ant piršto žiedas dar šiaip ne taip laikėsi, o mamai vis smukdavo. Vis dėlto jaunoji mamytė padėti pagrindinio santuokos simbiolio į lentyną nenorėjo. Kadangi tuo metu abu gyveno netoli mano senelių, mamos tėvų vienkiemio, pas juos vis skubėdavo padėti atlikti sunkių kaimiškų darbų. Taip buvo ir vieną vasaros dieną – visi sugužėjo šieno vežti. Kaip pasakojo mama, ji pati nepastebėjusi, kada žiedas nuslydo nuo piršto. Veikiausiai šieną grėbiant smarkiai užsimojusi, tiek ir užtekę.
Kurį laiką širdį dėl pamesto turto labai skaudėję, tačiau bėgant metams viskas užsimiršę. Mama save raminusi, jog vis tiek per didelio žiedo nebūtų galėjusi nešioti. Tačiau istorija tuo nesibaigė.
Po kelerių metų žiedą atrado senelis.
Tuose pačiuose laukuose, kuriuose jis ir buvo pamestas. Tiesa, tuomet ten jau buvo ne pievos, o arimai. Būtent pavasarį pakinkytu arkliuku dirvą ardamas senelis ir pastebėjo žemėje auksą sušvytėjus. Tąkart pagalvojęs, jog rado auksinį dantį. Atrodė tikras stebuklas, jog apsireiškė šitiek laiko kaži kur prabuvęs vestuvinis žiedas...
Prisimindami šią istoriją vis pajuokaujame, jog pradingėlis vestuvinis žiedas per tuos metus turėjo patirti nemažai nuotykių. Gali būti, kad drauge su suvežtu šienu pateko į daržinę, vėliau buvo patiektas karvutei suėsti... Veikiausiai jam teko ir mėšlo krūvoje netrumpai patūnoti, kol galiausiai pavasarį nuspręsta laukus patręšti. Jog istorija neišgalvota, liudija pakitusi auksinio žiedo spalva: amžiną atilsį tėčio žiedas vis dar spindi gelsvai, o mamos įgavęs gan gražų žalsvą atspalvį. Taip ir neteko jai vestuvinio žiedo nešioti. Galbūt teks mums, vaikams... Mama ketina iš dviejų didžiulių auksuolių išlieti tris bei dovanoti dviems broliams ir man vestuvių proga.
Justė B.
***********
Papasakosiu, kas nutiko mano žiedui. Turbūt nenustebinsiu užsiminusi, kad žiedelį padovanojo būsimas vyras. Skriejo nuostabi vasara, tik aš jos nemačiau, nejaučiau, nesigėrėjau melsvomis alyvomis, neleidau Joninių vainiko Nemunu, nepasidžiaugiau pražydusia liepa šalia namo. Nekantraudama laukiau rudens. Mylimasis, kai tik sugrįš iš užjūrio, skubės pasipiršti. Įsivaizdavau, kaip šauniai viskas bus...
Kiekvienai merginai didelis įvertinimas, kai brangiausias žmogus pasiperša. Vaikinas jaudinasi, ruošiasi, įteikia gėlių, priklaupęs sužieduoja, ir ištaria stebuklingus žodžius. Jaučiausi laiminga, pakylėta, šiek tiek sutrikusi, truputį pasimetusi, bet tikra moteris. Tą akimirką ėmė raiškiau šviesti saulė, medžiai dainavo, dangus bučiavo ežerus ir ošė visi Lietuvos šilai.. Galėjau pašokti iki debesų.. Tai patirti linkiu kiekvienai, nes visos merginos be išimties yra vertos tapti sužadėtinėmis ir žmonomis, ne vien tenkintis draugės ar sugyventinės statusu.
Kiekviena mūsų nors ir slapta kartais svajoja apie nuostabų žiedą, santuoką, šeimą, kiekviena nusipelno būti mylima, gerbiama, saugoma. Bet būna juk visaip. Vyras, kuris nepasiperša – nevertas vyro vardo, ir tas, kuris niekada neveda – nėra tikras vyras, bet tai jau kita tema, gal kada nors apie tai Jums parašysiu, jei tik rasiu plunksną ir sąsiuvinį..
Man atsitiko visai nenumatyti dalykai... Keista, kai jaunikis užmovė ant piršto žiedą, džiaugiausi juo tik vieną vakarą, o kitą dieną norėjau nusiimti. Sėdėjau ir svarsčiau, kas gi atsitiko, ko nerimsta širdelė? Sužadėtuvių vakarienė tokia skani, muzika nuostabi, romantiškas pasimatymas, paskui ir namo palydėjo, prisiekė amžiną meilę. O dabar man norėjosi verkti, ne iš laimės, rodės, baigėsi gyvenimas, lyg kas neleido grožėtis. Jutau, tas paprastas žiedelis skirtas ne man.
Tiesa... Beveik aišku iš kur liūdesys. Vidinėje žiedo pusėje išskaičiau tiesiog profesionaliai nutrintą užrašą: „mielai ...tinai“. Vyras jį turbūt nupirko aukso supirktuvėje, įkyriai kabinosi mintys. Nepykau, bet pagalvojau, štai kokia pradžia, neapsižiūrėjimas, dabar mums turbūt nepasiseks. Likimas pagrūmojo, pažadėjo didelius išbandymus.
Sakykim, taip, ta „miela ...tina“ irgi laimės nepažino, jei savo žieduką atidavė į tauriųjų metalų laužą?.. Įsivaizdavau ją besileidžiančią siaura senamiesčio gatvele tiesiai į „Aukso namus“. Mažame delne ji spaudė šitą, turėjusį tapti šventu, daiktą, o gal jos rausvu skruostu riedėjo išdavikė ašara...
Po vestuvių žiedas pradėjo įžūliai veržti. Laukiausi, išsipūčiau lyg milžiniškas balionas, sustorėjo rankos, kaklas, veidas. Žiedas šitoks negailestingas, ir teko jį paslėpti dėžutėje. Gimus vaikui vėl galėjau puikuotis suplonėjusiais pirštais. Bet dabar rasdavosi kiti nepatogumai, nuslysdavo, pradingdavo. Sykį pamečiau aukštoje žolėje ir pasitelkus pagalbininkes vos suradau. Gal papuošalas apkerėtas, ne kartą mąsčiau vartydama prieš saulę. Ar „mielosios ...tinos“ gyvenimas buvo neramus?
Prietarais netikėjau. Jais negalima tikėti, bet negalima ir netikėti. O kaip ėmė staiga nesisekti... Mudu nesutarėme visais buitiniais klausimais, kibdavome vienas kitam į veidus, į santykius pavyzdingai kišosi giminės, vaikas tapo nervingas, o dar tos merginos... Kokios naivios, rašo žinutes vedusiam vyrui, o žmona perskaito. Susipykdavome šešis kartus per parą. Atrodė, dabar įmanoma patikėti viskuo.
Paskui išsiskyrėme, Naujuosius sutikome niūriai. Nesveikinome vienas kito. Nutinka ir žmonės pasuka skirtingais keliais, ir kokia gali būti priesaika prieš Dievą, jei vieną dieną sako, kad tave myli, o kitą dieną jau merginasi kitoms? Sakalais pakilom kas sau.
Žiedas trukdė, tik aš jam buvau ištikima, gal pakelsiu praeitį, svarstydavau, susitaikysime ir viskas bus gerai. Lig paskutinės santuokos dienos kol gavau ištuokos liudijimą žiedas saugojo mano bevardį pirštą. Ir štai taškas, nebėra rausvojo santuokos liudijimo, tik pilkas popierėlis, jis nevertas nieko, arba vertas laisvės?
Vieną sekmadienį nusiėmiau žiedą, apšlaksčiau jį šaltinio vandeniu, tikėdama, kad taip nuplausiu liūdesį, nesėkmes ir pagiežą. Peržegnojau tris kartus, palinkėjau nelemtam dirbiniui kitokio, šviesaus atgimimo ant sėkmingesnės nuotakos rankos. O rytą nunešiau parduoti. Man jo nebereikėjo. Nešiau suspausdama kišenėje, nagu kabindama tą keistą užrašą. Supirktuvėje vyriškis paklausė, ar tik nesigailiu jį atiduodama.
Jo praktikoje yra buvę, kai žmonės gailisi, ir sugrįžta pasirengę bet kokiomis sąlygom atgauti turtą. Atsakiau, kad tikrai ne, juk nėra vyro, tai kam blizgutis. Jis tarstelėjo, esą tai dažniausia frazė, kurią pasako susipykusieji su gyvenimu. Ką gi, nesu išimtis, nors visada jaučiausi nepaprasta. Bet aš dabar pažymėta, paženklinta, juk išsituokiau.
Žiedą perkirpo. Ant svarstyklių gulėjo dvi nelygios jo dalys, kaip mano širdies sudužusios dalys. Nėra meilės... Nebegalvosiu apie savo buvusią santuoką, jokių sentimentų nepuoselėsiu.
Ėjau namo nuleidusi galvą, ėjau lėtai skaičiuodama poreles gatvėje. Ar taip turėjo šita istorija baigtis? Žiedas dingo, jau prarastas..
Aš nebesistengiau susitikti su nauju žmogumi, nenorėjau, kad mane paliestų pažintys. Troškau ramybės, atsiriboti. Dienos pavertė cinike. Niekas neuždegė meilei, joks dėmesys nesutvirtino, neprivertė širdies plazdėti, ir net skvarbiausios praeivių akys atrodė tuščios.. Man žmonės tada sakė, pažiūrėk esi graži, nusimesk nuo savęs stiklinį gaubtą, pasitempk, tu pražiopsai likimą.
Nuo tos dienos praėjo keturi metai, šeši mėnesiai, o šiandien 2012-ieji, ruduo. Vieną vasaros naktį sapnavau, kad esu renginyje. Paprastai mano sapnai oficialūs, be paslėptų minčių, dažniausiai sapnuoju darbą ir tik darbą. Taigi N. asmenys susirinkę, didelė salė, aplink stalai nukrauti geriausiais valgiais, prabangiais gėrimais nešini padavėjai, kažkas skaito pranešimą.
Negaliu tvirtinti šimtu procentų, bet sapne esu svečias. Juk sapne kaip sapne... Stoviu ratelyje nepažįstamų, kalbamės. Žiūriu į salės galą, prasiveria didelės durys. Ryškus blyksterėjimas kampe. Spindintis daiktas rituoja tiesiai į mane. Pamanau, pinigas, didelė plastiko saga? Netenku žado pamačius savo pačios vestuvinį žiedą. Taip, tą patį, kurį aš nunešiau į supirktuvę. Išdavikas sustoja man prie kojų ir visi sužiūra, salėje vyrauja mirtina tyla. Aš kažkodėl jaučiuosi labai nejaukiai.
Pagalvoju, štai toks susibūrimas, jie (visai neaišku kas tie jie) dabar žino, tai mano žiedas. Nuraustu, virpėdama užminu jį. Nieko baisaus, paskui išsiaiškinsiu iš kur vaiduoklis. Akimirką, kai niekas neužmatė pasilenkiau norėdama paimti, bet viskas išnyko.
Žiedas apsireiškė sapne, užgimė Feniksu, apie save priminė. Pabudusi blaškiausi be vietos, gal žiedas raktas į ateitį? Gal gera nuoroda iš viršaus, ar Angelo Sargo žinutė? Ar kažkur manęs dar laukia tikroji meilė? Norėčiau išeiti į platų lauką ir surikti, kad esu jauna, gyva, verta meilės... Bet tai sapnas, nes žmogaus šalia nėra.
El Va
*********
Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?
DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją (publikuojamos TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS parašytos istorijos, siųsti iki spalio 5 d.) mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.