Ir vėl apsipilu iš nežinia kur susikaupusiomis ašaromis. Kitoje ragelio pusėje ausyse spengianti tyla. Aš dar garsiau verkiu. Tada situacija kitam ragelio gale pasikeičia. Išgirstu gilų atodūsį ir žodžius: „Blogai...“
Taip prasidėjo mano vestuvinio žiedo pametimo istorija. Pasibaigė ji irgi, kaip visi susiėmę už galvų pasakytų: „Blogai.“ Savo vestuvinio žiedo aš neradau nei darže, nei ežere, nei sniege, nei virtuvėje, nei tešloje ar mėsoje. Bet mylimą žmogų visada turiu šalia – ne vien tada, kada gerai, bet ir tada, kada dienos nusidažo juodai. Kaip vakar prisimenu vyro pasakytus žodžius: „Neverk, juk myliu ne tavo žiedą, bet tave.“
Ir žinot ką, šiandien visai nesuku galvos dėl pamesto žiedo. Gavau dovanų naują – mamos dovanotą. Sako, mamos dovanotas daiktas apsaugo milijonus kartų labiau, nei užkalbėtas ar parvežtas iš už kokių jūrų marių. Juk vestuvinis žiedas yra tik išorinis meilės ženklas, kuri nešiojama bei ugdoma širdyje, jos pamesti niekada neįmanoma. Aišku, jei ji tikra ir be išskaičiavimų. Ar mes eisime iki galo su tuo pačiu žmogumi, tai priklauso tik nuo mūsų pačių, o ne nuo kažkokių daiktų, įvykių ar antgamtinių reiškinių.
Agnė T.
*******
Tai buvo nutikę prieš 30 metų rugsėjo 13 d., trečią dieną po vestuvių. Vestuvės praėjo puikiai. Dar antrą vestuvių diena baigiantis puotai,piršlienė pabrėžė gyvenimas bus puikus nes oras buvo puikus, nelijo.
Trečią dieną susiruošėm važiuoti į vyro namus. Viską susiruošėm ir jau sėsiu į mašiną, tik žiūriu, kad neturiu žiedo. Pradėjom visur ieškoti, nerandam. Dar kažkas pasakė, kad pamesti vestuvinį žiedą - tai blogas ženklas. Buvo ašarų pakalnės.
Na, ką darysi, reikia važiuoti. Tėvukas kažką dar atnešė įdėti į bagažinę. Girdžiu, šaukia: „Radau“. Atrodė, kad širdis sustojo iš to džiaugsmo. Pasirodo, kai nešiau bankukiną dėti į bagažinę, o tas žiedas gražiai pasimovęs ant bankukino rago.
Pragyvenom 30 metų ir neišsiskyrėm. Ne visada reikia tikėti prietarais.
Birutė
*******
Istorija apie tai, kaip kartais likimas lemia žiedo dingimą ir atsiradimą.
Tuokėmės pavasarį, kada pražydo daug gamtos žiedų. Vestuvių simbolius gaminomės iš vieno didelio senovinio auksinio žiedo. Taigi, vestuviniai žiedai buvo pamatuoti, nulieti, išgraviruoti iš vidinės pusės. Apie nuslydimus nuo pirštų net nepagalvotum.
Pradėjus nešioti vestuvinį žiedą, buvo neįprasta, norėjosi čiupinėti, sukioti, nusiimti. Kartais nusiimdavau. Kartais, jei dirbdavau kažkokius ūkinius darbus, kai nenorėdavau užkabinti, subraižyti. Kartais, kai maudydavausi. Tiesiog, pasidėdavau vonios kambaryje ant lentynėlės (P.S. Gyvename bute, Vilniuje).
Praėjus apie pusantrų metų nuo vestuvių, aš sugebėjau pamesti vestuvinį žiedą. Pastebėjome ne iškart. Nuvažiavom su žmona į svečius.
Besisveikinant su draugu, jis atkreipė dėmesį: „Kur žiedas?“. Aišku, patraukė per dantį, gal jau skiriamės.
Namie žiedo nedarome. Ieškojau aš, ieškojo brangiausioji. Visur. Ir po vonia lindom, ir virtuvės bei kambarių kampus išnaršėm. Taip pat net stalčiuose ir spintose naršėm. Visų rūbų kišenes kraustėm. Kasdien prisimindavom, gal reiktų paieškot ten ar kitur. Aišku, kai kur buvo pažiūrėta net dešimtis kartų.
Mąsčiau, kur tas žiedas pasimetė. Net kilo mintis – tas draugas besisveikinant, nutempė nuo rankos net nepajutus, kaip fokusininkai, ar vagys daro. O gal vis gi, besimaudant, nusiėmiau ir kažkur nuriedėjo vonios kambaryje. Dar kirbėjo, o gal kažkur pamečiau kaime. Buvo ruduo – derliaus nuėmimo metas. Teko rinkti derlių, krauti į dėžes, maišus.
Nešti, mesti ir kitaip rūšiuoti. Gal tada nusmuko ir pamečiau? Derlius buvo dorojamas ir sode, ir kaime pas gimines. Paieškos vietos išsiplėtė. Blogiausia, kad tiksliai nežinojau kada ir kokioje vietoje dingo vestuvinis žiedas.
Ką daryt? Pasidavėm gyvenimo tėkmei, dirbom kasdieninius darbus.
Be vestuvinio žiedo gyvenau jau mėnesį. Apie tai jau žinojo keletas artimų žmonių. Perklausiau visų, su kuriais susidūrėme prieš dingstant vestuviniam žiedui. Atrodo, jau visur viskas buvo patikrinta. Beveik planavome gaminti ar pirkti kitą.
Vieną vakarą mano brangiausioji žiedą rado bulvių maiše! Visai atsitiktinai. Prieš tai paprašė iš rūsio sandėliuko parnešti bulvių. Buvom parsivežė bulvių pusmaišį ir laikėm rūsyje, kad nesuvystų, nepažaliuotų. Vis parnešdavau po kibiriuką kelioms vakarienėms pasigamint. O tą kartą parnešiau visą likutį su maišu. Žmona surinkusi buvusias bulves dar panaršė po nubyrėjusias žemes maiše. Ir rado. Buvo džiaugsmo ašarų. Ačiū Jai.
Šiemet, praėjus dešimčiai metų, žiedą reikėjo šiek tiek paplatinti, nes visai užveržtų pirštą. Kartais trumpam žiedą persimaunu ant kitos rankos piršto. Nesinori palikti ar užkišt, kad vėl netektų jo ieškoti. Net su draugais į užeigas nueinu su vestuviniu žiedu. Kažkas sako, kad merginos nekabins. O aš kažkur girdėjau, kad prie tokių labiau kimba.
Iš tikrųjų, ne vestuvinis žiedas lemia jausmus ir meilę antrai pusei. Bet pamesti – negeras ženklas. Stenkimės išlaikyti šį simbolį.
Julius H.B.
**********
Norėčiau papasakoti istoriją, kaip pamečiau (radau) vestuvinį žiedą. Nors tai nutiko ne man, bet vis tiek, tai labai neįtikėtina. Tai nutiko mano vyro seseriai Jūratei. Na buvo ji susituokusi 2 metus. Kartą būnant kolektyviniam sode jaunimas sugalvojo pažaisti tinklinį. Aišku, rankų mostai dideli ir stiprus.
Besmūgiuojant Jūratė pajuto, kaip vestuvinis žiedas tiesiog kaip gyvatė nuslydo nuo piršto. Aišku, visi metė žaidimą ir ėmė šukuoti pievą. Žiedą rasti pievoj, tai tas pats kaip adatą šieno kupetoj. Jo nerado. Praėjo 22 metai. Praėjo nemažai metų, soduose vyko įvairiausių pasikeitimų, ir kelią tiesė ir drenažą darė ir t.t. Kartą pas juos į sodą užsuko draugai pasisvečiuot. Ir kažkaip visiškai netikėtai įvyko pokalbis apie tą pamestą žiedą.
Draugės vyras sako, nori rasiu tavo žiedą, tik parodyk maždaug kurioj vietoj pametei. Nieks nepatikėjo, kad tai įmanoma. Po geros valandos jis atnešė didelį gabalą žemių ir liepė lukštenti. Jūs neįsivaizduojat Jūratės veido išraiškos , kaip ji iš tos žemių krūvos iškrapštė savo vestuvinį žiedą. Po 22 metų. Pasirodo, kad jis mašinoje turėjo metalo ieškiklį. Bet kokių jis dar visokių gėrybių be to žiedo rado. Na o, vestuvinio žiedo pamesto ir atrasto ji nenešioja, nes bijo dar kartą ji pamest. Laiko pasidėjusi dėžutėj, kaip brangiausią turtą.
Eglė S.
************
Vestuvinis žiedas nuo piršto pradėjo slysti besilaukiant pirmosios dukters. Stengiausi nesureikšminti šio vis dažniau besikartojančio reiškinio. Ne kartą teko ieškoti jo šiukšlių dėžėje, pirkinių krepšiuose ir net nuardyti sofos apatinės dalies apmušalus, kai su drauge aptarinėjant mano dažnai pasikartojančius žiedo kritimo atvejus, sunkiai paaiškinamu būdu, žiedas nuo mano piršto pro palei ranktūrį esantį plyšį įkrito į sofos gilumą...
Tačiau labiausiai įsimintinas ir daugiausiai džiaugsmo atnešęs atvejis buvo šis: prieš septynerius-aštuonerius metus atsitiktinai pastebėjau, kad ant piršto nebėra mano vestuvinio žiedo. Supratau, kad šįkart tikrai jį būsiu pametusi. Tai mane labai nuliūdino, galvon pradėjo lįsti įvairiausi prietarai.
Vyras, žinodamas mano daugkartinius žiedo pametimo atvejus, labai nenustebo, tačiau žiedo pametimas man buvo gana skausmingas – norom nenorom ėmiau mąstyti apie simbolinę šio įvykio prasmę. Maždaug po metų, prieš Kalėdas, namie susiruošėme puošti Kalėdinę eglutę. Bebaigiant kabinti žaisliukus, pačiame kalėdinių žaisliukų dėžės dugne pamačiau švytint savo vestuvinį žiedą! Mano džiaugsmui nebuvo ribų.
Tos Kalėdos buvo ypač džiaugsmingos. Nuo to laiko vestuvinis žiedas, kad daugiau nuo manęs nepabėgtų, saugiai gyvena papuošalų dėžutėje. Na, o dėl prietarų, galiu juos drąsiai paneigti – praėjus dar keleriems metams po šio įvykio, tai yra po dvidešimties santuokos metų ir po aštuoniolikos metų nuo pirmosios dukters gimimo, mums gimė antroji atžalėlė, o spalio 6d. Su vyru švęsime sėkmingo ir gražaus gyvenimo kartu 23-iąsias metines.
Rimantė A.
**************
Tai nutiko 1992 m. mano geriausiam draugui. Tais metais abu studijavo universitete. Mano draugas vedė ką tik grįžęs iš tarnybos sovietų armijoje ir studijas pradėjo turėdamas vedusiojo statusą.
Studijuoti jam sekėsi pakankamai neblogai, bet pastudentauti taip ir neteko. Jo antra pusė su uošviais griežtai drausdavo bet kokias pramogas po paskaitų ar per išeigines dienas. Buvo ribojami apsilankymai pas motiną, seserį...Aš, tuo metu buvau nevedęs, pašėlęs, žodžiu, tikras anų laikų studentas.
Gyvenau pas tėvus Lazdynų mikrorajone ir labai dažnai eidavau į Lazdynų baseiną paplaukioti, pirtelėje pasėdėti, alučio pagurkšnoti. Buvo šaltas žiemos šeštadienio rytas ir mano draugas užsuko pas mane į namus paruošti studijoms kursinį darbą, kadangi tai buvo tik vienintelė išlyga ištrūkti iš pabodusių uošvės namų. Suprantama savo draugui pasiūliau ne mokytis, o porą val. šauniai praleisti baseine. Jam paskolinau savo glaudes, rankšluostį ir pirmyn atsipalaiduoti. Alus, pirtis, merginos su maudimukais-super...
Besiruošiant grįžti prie studijų draugas pastebėjo, kad nebeturi sutuoktuvių žiedo. Pirmas šokas, įsivaizduojant kaip reikės motyvuoti šį atsitikimą žmonai ir uošvei, privertė mus išnardyti visą baseiną, bet be jokio rezultato. Tuomet pagalbos kreipėmės į administratorių, kuris linksmai atsakė, jog už paslaugą nuleidžiant visą baseino vandenį, reikės "pakloti" apie 20 turėtų žiedų. Neviltis buvo neapsakoma ir drąsai sustiprinti, truputį prisivaišinom svaiginančių...
Draugas grįžo namo, visi, aišku pastebėjo, jo būtus ir nebūtus klystkelius.... Po metų šeima išsiskyrė.
Arturas
**********
Papasakosiu įvykį, kurį teko matyti vieną vasarą.
Karštą vasarą smagu paplaukioti upėje vakarais ar ankstyvą rytą. Vieną pavakarę teko susitikti linksmą trijulę. Du nenuoramos broliukai tempė į vandenį savo tėtį, kad visiems kartu smagiai panardyti.
Sekantį rytą vėl teko susitikti. Tik dabar berniukų tėtis buvo vienas. Jis nuo ankstyvo ryto braidė upės seklesnėje pakrantėje ir ieškojo vakar besimaudant pamesto vestuvinio žiedo. Pamatęs atvykusius prie upės poilsiautojus, vyriškis pradėjo prašyti mūsų dar nelipti į vandenį. Žingsnis po žingsnio jis tikrino upės dugną tai panardindamas galvą po vandeniu, tai vėl išnerdamas.
Ant kranto rinkosi vis daugiau poilsiautojų ir visų buvo prašoma dar nepradėti maudynių. Gaila buvo, kad negalėjome prisidėti prie paiškos. Taigi krante po truputį gausėjo "palaikymo komanda", o vyriškis atkakliai tikrino upės dugną. Nebuvo pykstančių ar burnojančių. Atrodė visi teisingai suprato paieškos esmę, tylomis gyrė ieškančiojo atkaklumą, galbūt svarstė, kaip tokioje situacijoje pasielgtų patys.
Ir kaip jūs manote? Atkaklumas pasiteisino. Auksinis žiedas nebuvo niekur nuplukdytas upės srovės.Jis gulėjo margame akmenuotame užutekyje ir laukė, tarsi suprasdamas savo neįkainuojamą svarbą šio žmogaus gyvenime.
Daiva J.
*********
Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?
DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją (publikuojamos TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS parašytos istorijos, siųsti iki spalio 5 d.) mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.