- Kuo skiriasi terminai „fašizmas“ ir „nacizmas“?
Fašizmas – platesnis reiškinys nei nacionalsocializmas, ir jis buvo būdingas ne tik Italijai, bet ir beveik visai tarpukario Europai. Tiesiog Italijos fašistai į valdžią atėjo pirmieji. Fašistų judėjimo pagrindą Europoje sudarė Pirmojo pasaulinio karo veteranai, grįžę iš fronto. Šalyse, už kurias jie kovojo kare, jie tapo nereikalingi.
Šie veteranai buvo palyginti jauni ir socialiai aktyvūs. Režimai, kurie įsitvirtino Europos šalyse pasibaigus karui, jiems buvo svetimi ir netgi priešiški. Todėl iš fronto grįžę žmonės visur ėmė kurti savo sukarintus judėjimus ir sąjungas, kurios greitai įsitraukė į politinį gyvenimą.
- Kokios buvo jų politinės pažiūros?
Jie pasisakė už stiprią centrinę valdžią, už autarchiją, prieš demokratiją ir kitokį mąstymą. Na ir, savaime suprantama, visi jie buvo radikalūs nacionalistai.
Tai buvo paplitęs reiškinys, fašistų organizacijos gyvavo net Anglijoje. 4-ojo XX a. dešimtmečio viduryje Prancūzijoje fašistams beveik pavyko perimti valdžią. To buvo išvengta tik per stebuklą. „Sanacijos“ režimą (režimas, deklaravęs valstybės „gydymą“ – red. past.) Jozefo Pilsudskio Lenkijoje taip pat galima būtų laikyti pakankamai fašistiniu.
- Taigi, vokiečių nacionalsocializmas – tai dažnas fašizmo atvejis, kuris Europoje buvo gana paplitęs reiškinys?
Tikrai taip. Nors, aišku, vokiečių nacizmas, palyginti su kitų Europos šalių fašizmu, turėjo savo išskirtinių savybių. Jis turėjo tris atsiradimo šaltinius.
Pirmasis – tai, kaip jau minėjau, Pirmojo pasaulinio karo veteranų organizacijų atsiradimas. Antrasis – taip vadinamas „Völkische“ judėjimas (tautinis vokiečių judėjimas – red. past.), kuris egzistavo Vokietijoje nuo XX a. vidurio ir skleidė ksenofobiją, šlovino vokiečių nacionalinę dvasią ir propagavo grįžimą prie savo šaknų.
- Žodis „Völkische“ išvertus reiškia „tautininkai“?
Tiesiogine prasme, taip. Būtent todėl mokslininkai naudoja būtent vokišką pavadinimo variantą, kad nebūtų analogijų su kitų šalių tautininkais. Kitaip šį žodį galima išversti kaip „žemės mylėtojai“. Būtent kaip šio judėjimo pasekmė iškilo nacizmas. Ir, galiausiai, trečiuoju Vokietijos fašizmo šaltiniu tapo vokiškasis romantizmas. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, naciai buvo romantikai.
Visa tai buvo paremta kraštutinai agresyviu antisemitizmu, kas ir išskyrė nacizmą iš kitų fašistinių judėjimų Europoje. Kitose šalyse, be abejo, taip pat buvo priešiškumo žydams, tačiau jis neturėjo tokio lemtingo vaidmens, kaip Vokietijoje.
- Išeina, kad nacizmo šaknų reikėtų ieškoti vokiečių kultūrinėje tradicijoje? Nyčė, Vagneris…
Aišku, nacionalsocializmą pilnai ir visiškai išaugino vokiška dirva. Norėčiau tik pasisakyti apie Vagnerį (garsus vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris – red. past.). Jis niekaip nesusijęs su fašizmo atsiradimu. Vagneris savo laikais buvo tipiškas vokiečių nacionalistas, kuris savo operose šlovino vokiečių epo herojus. Jo antisemitizmas buvo buitinio lygmens, tačiau tais laikais daugelis Vokietijoje buvo antisemitai. Vagneriui paprasčiausiai nepasisekė, nes jis tapo mėgstamiausiu Hitlerio kompozitoriumi.
- Egzistuoja nuomonė, kad fašizmas atsirado kaip reakcija į bolševizmą…
Pirmą kartą šią mintį išsakė vienas pirmųjų fašizmo pokario tyrėjų Ernstas Noltė savo garsioje knygoje „Fašizmas savo epochoje“. Tačiau aš manau, kad yra kitaip. Fašizmo judėjimas Vokietijoje nebuvo reakcija į komunizmą, tačiau jam tam tikra prasme padėjo kova prieš komunizmą. Fašistai buvo svarbiausi komunistų antipodai ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Hitleris nuo pat pradžių savo partiją vadino vienintele realia alternatyva komunistams. Daugeliu atžvilgiu, būtent dėl to jis ir atėjo į valdžią. Tačiau fašizmo atsiradimas niekaip nesusijęs su bolševizmu. Platus komunistinis judėjimas Europoje 3-ajame XX a. dešimtmetyje, kaip ir fašizmas, gimė iš buržuazinės visuomenės krizės, prasidėjusios po Pirmojo pasaulio karo.
Kokiais visuomenės sluoksniais rėmėsi naciai?
Tai būtų šiandieninės viduriniosios klasės analogas, nors man šis apibūdinimas atrodo ne visai korektiškas.
- Paplitusi nuomonė, kad nacizmas – tai smulkių pardavėjų ideologija…
Taip, populiariausias jis buvo tarp smulkiųjų pardavėjų ir amatininkų. Nacius rėmė daugiausiai tie gyventojai, kuriuos, pavyzdžiui, Rusijoje iki revoliucijos vadindavo miestiečiais, o taip pat krikščionys. Be to, 4-ajame XX a. dešimtmetyje apie 60 proc. Vokietijos gyventojų buvo samdomi darbuotojai ir daugelis jų balsavo būtent už nacius. Bendrai kalbant, pagrindine Hitlerio partijos atrama tapo neturtingi, neišsilavinę visuomenės sluoksniai.
- Jūs pasakėte, kad išskirtiniu vokiečių nacizmo bruožu, palyginti su kitomis fašistinėmis srovėmis, buvo karingas antisemitizmas. Ar tiesa, kad jei to nebūtų, dauguma Vokietijos žydų būtų palaikę Hitlerį?
Taip, tai tiesa. Dar daugiau, kai kurie iš jų, nepaisant visko, vis tiek palaikė nacius. Labai daug žydų, kurie jau seniai buvo integravęsi Vokietijoje, buvo vokiečių nacionalistai ir jiems tiko nacių lozungai. Sionistų tarp jų praktiškai nebuvo, dauguma Vokietijos žydų save laikė vokiečiais.
Kuo Hitleris buvo patrauklus Vokietijos žmonėms? Tuo, kad jis nuosekliai pasisakė prieš Veimaro respublikos tvarką ir moralę, išsikerojusią joje korupciją, visuotinį moralės nuosmukį ir tradicinės moralės nykimą.
- O Vokietijos žydams nekliuvo antisemitinė Hitlerio retorika?
Jie galvojo, kad šia retorika Hitleris siekia pritraukti daugiau neišsilavinusių visuomenės sluoksnių balsų. Dauguma Vokietijos žydų rimtai dėl savo gyvybės ir saugumo nesijaudino. Kaip parodė vėlesni įvykiai, jie smarkiai klydo.
- Kiek stiprios buvo Vokietijos komunistų pozicijos Veimaro respublikoje?
Nuo pat Veimaro respublikos egzistavimo pradžios komunistai buvo labai stipri ir įtakinga partija. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, Vokietijoje praktiškai iš karto prasidėjo pilietinis karas, tiesiog jį laiku pavyko sustabdyti. Buvo paskelbta Bavarijos sovietinė respublika, kurią labai greitai sutriuškino Vokietijos savanorių būriai. Rūro srityje vietiniai separatistai, palaikomi Prancūzijos, pabandė sukurti nepriklausomą Reino respubliką ir ten vyko tikros Reichsvero (Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1919-1935 metais – red. past.) ir rusų Raudonosios Armijos kovos.
Ir vėliau, per visą Veimaro respublikos egzistavimo laikotarpį, iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 metais, komunistų pozicijos vis labiau stiprėjo. Netgi paskutiniuose šios respublikos istorijoje rinkimuose į Reichstagą 1932 metų lapkritį, naciai prarado du milijonus balsų, o komunistai, atvirkščiai, pasiekė geresnį rezultatą nei praėjusiuose rinkimuose (jie tapo trečia didžiausia frakcija Reichstage). Tačiau komunistai nuolat atimdavo balsus ne iš nacių, o iš socialdemokratų.
- Vokiečių komunistai buvo savarankiška politinė jėga ar labiau priklausė nuo Maskvos ir Komunistinio internacionalo?
Labai smarkiai priklausė. Kai naciai vadindavo vokiečių komunistus Maskvos „penktąja kolona“, jie turėjo tam pagrindo. Tarpukariu kompartijos visame pasaulyje, taip pat ir Vokietijoje, buvo griežtai kontroliuojamos Komunistinio internacionalo. Pavyzdžiui, kai iš Maskvos atėjo nurodymas socialdemokratus nuo šiol vadinti „socialfašistais“, vokiečių komunistai šį nurodymą paklusniai vykdė.
- Ar tiesa, kad naciai ir komunistai kartais netgi bendradarbiaudavo?
Bendradarbiauti bandyta ne kartą, tačiau tai ne visada buvo apgalvota taktika. Pavyzdžiui, 3-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje kairysis Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (NSDAP) sparnas palaikė komunistų pasiūlymą konfiskuoti buvusių Vokietijos kunigaikščių dinastijų žemes, o 1932 metais Hitleris palaikė transporto darbuotojų streiką.
Kitais atvejais naciai ir komunistai ne tiek susitardavo, kiek veikdavo koordinuotai, jeigu jiems tai buvo paranku. Abi frakcijos Reichstage galėjo, pavyzdžiui, eilinį kartą balsuoti už vyriausybės atstatydinimą. Abi šios partijos turėjo tą patį tikslą – sunaikinti Veimaro respubliką ir perimti valdžią į savo rankas.
- Kada iš regioninės marginalinės partijos naciai tapo masine nacionaline politine jėga?
Iš tiesų, NSDAP susibūrė Bavarijoje ir iš pradžių buvo praktiškai išskirtinai bavariška partija. 3-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje Bavarijoje separatistinės nuotaikos buvo labai stiprios. Vietos valdžia faktiškai nepakluso Berlynui, o naciai, atvirkščiai, buvo vokiečių vieningumo šalininkai. Platų žinomumą partijai atnešė vadinamasis Alaus pučas 1923 metais ir vėliau sekęs Hitlerio ir jo šalininkų teismas. Kol būsimasis fiureris sėdėjo kalėjime ir rašė „Mein Kampf“, jo draugas Gregoras Štraseris aktyviai formavo partijos grupes Vokietijos Šiaurėje ir Vakaruose ir jam pavyko visai nemažai pasiekti.
- Kiek nacių populiarumo augimą lėmė 1929 metais prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė?
Krizė, be abejo, suvaidino labai didelį vaidmenį. Jeigu ne ji, naciai greičiausiai taip ir būtų likę politiniais marginalais. Reikalas tas, kad Vokietija nuo šios krizės labai nukentėjo. Vokietijos ekonominis augimas iki 1929 metų labiausiai buvo nulemtas amerikiečių suteikiamų kreditų. Tačiau dėl to, kad Veimaro respublikos politinis režimas buvo nestabilus ir šalis vis dar mokėjo reparacijas, nustatytas po Pirmojo pasaulinio karo, amerikiečiai suteikdavo tik trumpalaikius kreditus. Ir kai JAV prasidėjo Didžioji depresija, iš Vokietijos ekonomikos buvo išimta milžiniška pinigų suma.
Tai iššaukė domino efektą. Nuvilnijo bankų ir įmonių bankrotų banga, staigiai išaugo nedarbas (iki 30 procentų 1933 metais) ir nukrito pragyvenimo lygis. Masinis visuomenės nuskurdimas padarė ją labiau imlią radikalioms idėjoms. Todėl tuo metu pastebimai išaugo ir nacių, ir komunistų įtaka.
Populiarumo piką Hitleris ir jo partija pasiekė 1930 metais, kai rinkimuose į parlamentą naciai užėmė antrą vietą po socialdemokratų, o trečią vietą užėmė komunistai. Jeigu iki tol Reichstage naciai turėjo vos 12 mandatų, tai po šių rinkimų jų frakcija išaugo iki 107 žmonių. Kituose rinkimuose jie, tiesa, pasirodė ne taip sėkmingai.
- O kas nutiko?
Visų pirma, naciai susidūrė su finansiniais sunkumais. Juk nuo 1930 metų rugsėjo iki 1932 metų lapkričio jiems teko dalyvauti keturiose rinkiminėse kampanijose: trijose parlamento ir vienoje prezidento rinkimų. Visų antra, ekonominės krizės pikas buvo jau praeityje ir prasidėjo ekonominė stabilizacija. Heinricho Briuningo vyriausybė, nors ir pavėluotai, vis tik sugebėjo imtis priemonių ekonomikos atgaivinimui.
Tai iškart paveikė nacių populiarumą. Jų elektoratas pradėjo palaipsniui mažėti nuosaikiųjų dešiniųjų partijų naudai, iš kurių anksčiau Hitleris atimdavo balsus. Rinkimai į Reichstagą 1932 metų lapkritį parodė, kad NSDAP išgyvena gilią vidinę krizę.
Publikacijos tęsinį skaitykite rytoj, spalio 27 dieną, antradienį, portale Vyriskai.lt