Iš alkoholizmo išsikapsčiusiam Tomui sunku patikėti, kad tai buvo jo gyvenimas: siunčia svarbią žinią alkoholikų artimiesiems

Pirmą kartą detoksikacijos skyriuje Tomas (vardas pakeistas – red.past.) atsidūrė 18-kos. Tuo metu jis buvo jauniausias alkoholikas Lietuvoje. Šiandien Tomui 43-eji. Vyras skaičiuoja tryliktuosius blaivybės metus, o tai, kas dėjosi iki tol, vadina beprotybe. Tomas atvirai dalijasi gyvenimo atkarpa, kai alkoholis, ir tik jis, buvo prioritetas: „Kuriam laikui nustodavau, susigrąžindavau socialinį gyvenimą – vėl darbas, draugai, mergina. Ir taip kokius tris mėnesius – ilgiau nesugebėdavau išlaikyti blaivybės. Sakoma, kad alkoholikas tave paves pačiu netikėčiausiu momentu. Taip ir nutikdavo – aš nuvildavau žmones. Galėdavau sudaryti įspūdį, kad viskas gerai, bet vieną akimirką tiesiog dingstu ir man niekas neįdomu. Viskas ima trukdyti. Ne gėrimas trukdo gyvenimui, bet gyvenimas gerti.“

„Nuoširdumas, kurio dabar, po 12-kos blaivybės metų, mokausi iš naujo, yra labai svarbus faktorius. Buvo laikas, kai pasakodavau savo istoriją, bet iki galo neatsiverdavau, o žmonės tai jaučia. Esu sukaupęs žinių apie 12 žingsnių programą, sveikimą, savipagalbą, psichoterapijas, bet stokojau nuoširdumo. Lyg duočiau receptą, nors esu ne daktaras, bet ligonis. O juk niekur per daug nenutolau. Mane nuo geriančių skiria tik vienas stikliukas ar bokalas alaus. Anoniminių alkoholikų bendruomenėje juokaujame, kad daugiausiai blaivybės turi tas, kuris šiandien anksčiausiai atsikėlė. Gyvename po vieną dieną“, – samprotavo Tomas. Jo patirtis byloja, kad visų alkoholikų kelias labai panašus – skiriasi tik dekoracijos.

– Nuo ko dažniausiai pradedate pasakoti asmeninę istoriją?

– Kaskart nuo skirtingų dalykų, bet neretai bandau retrospektyviai įvertinti, kodėl iš viso pasidaviau į alkoholio pusę, ko man iš to reikėjo? Atsakymas – nepritapimas, kai negali susitaikyti su šiuo pasauliu, jis atrodo neteisingas, žmonės ne tokie, todėl negali jų priimti. Manau, kertinis momentas buvo tėčio mirtis – einant per perėją jį partrenkė automobilis. Man buvo devyneri. Teisybę sakant, nesusitaikiau su šia netektimi iki šiandien, apie tai kalbėdamas tampu labai emocionalus, vadinasi, nesu paleidęs. Po šitiek metų jaučiu tokį patį tamsų debesėlį, slankiojantį apie mane.