Turėjau afro stiliaus šukuoseną. Visiškai tikrą, autentišką 1977-ųjų afro. Garbanotą. Milžinišką. Nekontroliuojamą. Nesikirpau šešis mėnesius. Atrodžiau kaip pražilęs karo veteranas.
Taigi, sėdžiu kirpėjo kėdėje žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje, o prie mano veido prilipusi didžiulė kvaila šypsena. Mano kirpėjas uždeda ant manęs apsiaustą ir pradeda su manimi kalbėtis apie sportą ir kitus dalykus, o aš beveik kikenu iš pasitenkinimo. Aš esu toooooks laimingas. Mano kirpėjas sako: „broli, kas su tavimi negerai?“. Ir viskas, ką aš jam galiu atsakyti: „... Rusija“.
2013 metais žinojau, kad mano kulkšnys „parėjo“. Mano karjera NHL buvo baigta. Buvau pakankamai laimingas, užsidirbau daug pinigų žaisdamas šioje lygoje, todėl galėjau palikti didįjį sportą. Tačiau man buvo vos 30. Ir nors negalėjau čiuožti taip gerai, kad ir toliau galėčiau žaisti NHL, vis dar mylėjau šį žaidimą ir žinojau, kad galiu žaisti Europoje.
Įsivaizduokite savo buhalterio ar IT specialisto karjerą, kuri baigiasi, kai jums vos 30. Daugelio mano draugų, ne ledo ritulininkų, tikrasis gyvenimas tokiu metu buvo tik bepradedantis įgauti pagreitį.
Vaikinai, esantys mano situacijoje, kurių yra tikrai nemažai, turi du pasirinkimus:
1. Susitaikyti su padėtimi ir grįžti į mokslus ir/arba gauti tikrą darbą. Iš sporto lieka tik golfas.
2. Susipakuoti lagaminą ir išvažiuoti keletui metų žaisti į užsienį.
Jeigu neturite vaikų, antrasis pasirinkimas skamba visai neblogai. Todėl atsidariau „Google“ ir pradėjau svajoti apie visas įspūdingas vietas, kur galėčiau išvažiuoti.
Švedija. Čekija. Šveicarija.
Alpės, žmogau. Tai būtų nuostabu. Turiu tai įgyvendinti.
Tada vieną dieną man paskambino mano agentas.
„Labas, turime gerą pasiūlymą iš Sočio“.
„Sočis.. tai yra ten, kur vyko Olimpiada?“
„Taip. Rusija. KHL“
(ilga pauzė)
„Rusija.“
„Rusija.“
„Ar jie bent kiek geri?“
„Ne. Jie nėra geri. Jie užima maždaug nuo 3 iki 13 vietos“
(ilga pauzė)
„Rusija???“
„Rusija“.
Taigi leiskite man pradėti visą šią istoriją nuo to, kad esu vaikis iš Bostono, besiruošiantis lipti į lėktuvą ir būti įmestas į labai keistą patirtį kitoje pasaulio pusėje. Iš anksto atsiprašau už aštrius pasakymus.
Lėktuvas nusileido 4 ryto. Turėjau skristi iš Bostono per Turkiją į Sočį. Sukasi galva. Akys paraudusios. Aš paklaikęs. Kažkoks bičas mane pasitinka prie bagažo atsiėmimo laikydamas didelį plakatą, kaip dažnai rodo filmuose. Jis beveik nekalba angliškai. Aš nesu naivus. Buvau užsienyje ir anksčiau. Tačiau mano pirmoji mintis oro uoste buvo: „šūdas, kodėl „H“ raidė yra apversta? Viskas čia parašyta rusiškai. Absoliučiai viskas“.
Tas bičas veža mane į mano naujuosius namus. Nėra labiau jaudinančios ir nerimą keliančios patirties nei nusileidimas naujame mieste ir važiavimas į tavo naujus namus. Po kurio laiko pradedu visur matyti olimpinius žiedus. Mes įvažiuojame į didelį kompleksą, kuriame yra šimtai visiškai naujų butų. Puikiai asfaltuotos gatvės, žibintų eilės.
Ir nė vienos čia gyvenančios sielos, kiek matau. Nėra automobilių. Nieko nėra.
Pagalvoju: „Sekundėlę, juk tai yra olimpinis kaimelis“. Kas yra visai faina, išskyrus tą faktą, kad Olimpinės žaidynės jau pasibaigė.
Mano vairuotojas ruošiasi išvažiuoti ir sako: „10 ryto. Ligoninė. Dopingo testas. Aš sugrįšiu. 10 ryto“.
Atsiguliau į lovą, spoksojau į lubas ir kartojau: „Ką, po galais, padarei? Ką padarei?“
Taigi kitą dieną, 10 ryto pasirodė mano vairuotojas ir 45 minutes mane vežė į artimiausią ligoninę. Šis pasivažinėjimas padėjo nuraminti mano nervus. Netgi kažkiek nusnūdau. Vis sau kartojau: „Esi geras. Tai bus smagu. Tai nauja patirtis. Tiesiog įsivažiuok. Komandoje susirasi draugų“.
Įžengiu į ligoninę, kurioje mane pasitinka tokiu garsu: „AAAAAARRRRRRGGGGGGHHHHHHHHH!“
Priėmimo kambaryje guli vyras agonijoje. Nėra atskiro neatidėliotinos pagalbos kambario. Viskas yra vienas didelis kambarys. Įsivaizduokite, šis vyras kraujuoja. Tiesiog sėdi kėdėje ir jo ranka kraujuoja. Jis užsidengęs žaizdą rankšluosčiu, kuris atrodo kaip toks, kokį Slava Fetisovas (Sovietų sąjungos ledo ritulininkas – red. past.) tikrai galėjo naudoti, kad nusivalytų savo veidą per 1980 metų Žiemos olimpiadą.
Aš prieinu prie seselės ir klausiu: „A tai? Kas tai? Ar aš teisingame kabinete?“
Nieko. Tuščias žvilgsnis. Nekalba angliškai. Atsisėdau. Ką galiu padaryti? Laukiu. Dabar jau panikuoju.
Praėjus valandai seselė mane pakviečia: „Wheet-ney“.
Įsivaizduokite, kraujuojantis vyras vis dar ten sėdi, taigi tai greičiausiai nėra gerai, bet ką man daryti? Einu vidun.
Nepaisant kalbos barjero, mes susikalbame. Darau standartinius dalykus. Nusišlapinu į indelį. Gilus įkvėpimas. Pakosėjimas. Ir taip toliau.
Tada seselė man ant rankos uždeda kraujospūdžio matavimo aparatą, ji spaudžia kriaušę, pakeliu akis... ji rūko.
Be žodžių. Ramus veidas. Spaudžia kriaušę. Žiūrėdama man tiesiai į akis. Rūko.
Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su labai plačiai paplitusia rūkymo kultūra. Būdamas jaunas vaikinas, tik ką atėjęs į NHL, tu visada girdi istorijas apie vaikinus, žaidusius 8 ir 9 dešimtmečiuose, kurie turėjo rūkymo pertraukėles ir tarp kėlinių valgydavo sūrainius. Tačiau šiais laikais yra naujokų, kurie pirmą dieną stovykloje pasirodo su jų asmenine sulčiaspaude. Rusijoje rūkymo era vis dar tęsiasi. Komandos lėktuve absoliučiai visi mūsų treneriai rūkydavo vienas po kito, viso skrydžio metu.
Dabar padarykime pertrauką. Jūs greičiausiai galvojate, kad esu kultūriškai nejautrus ar kad man nepatiko Rusija. Skaitykite toliau.
Jūs turite suprasti vieną dalyką, kad NHL yra fantazijų pasaulis. Tai svajonės išsipildymas. Deja, dažnai tu pernelyg atsipalaiduoji ir priimi viską kaip savaime suprantamą dalyką. Nesu tikras, ar taip nutinka visiems, bet taip nutiko man. Ir aš visada to gailėsiuosi. Tu myli savo darbą ir tuo pat metu nekenti. Darbas pradeda bukinti. Kiekvienas turi savo kaprizų. Net superžvaigždės. Net tie vyrukai, kurie galvoja, kad gyvena vien ledo rituliu, turi savo kaprizų. Vienu iš geriausių laiko praleidimo būdu tampa sėdėjimas persirengimo kambaryje ir skundimasis komandos draugams.
Kodėl? Tai kaip Stokholmo sindromas. Dalykai, kurie užknisa, yra dalykai, kuriuos tu aptari su kitais vaikinais, kurie patiria tą patį. Tada vieną dieną tu atsibundi ir esi senas.. ir viskas baigta. Tu nebeturi kuo skųstis. Tu tiesiog vėl išgeri kavos, eini paskaityti „Twitter“, pragyveni dar vieną dieną.
Tai žiauru.
Štai kodėl neiškeisčiau savo patirties Rusijoje į nieką pasaulyje. Nes kai pirmą kartą įėjau į tą persirengimo kambarį, štai ką pamačiau: šeši kiti legionieriai sėdi vienas šalia kito. Du suomiai. Švedų vaikis. Puolėjas iš Čekijos. Centras iš Kanados. Ir dar vienas gynėjas iš Amerikos.
Ar prisimenate tą sceną iš serialo „Desantininkų būrys“ (angl. „Band of Brothers“) serialo, kai jie pirmą kartą nusiunčia vaikius kūdikio veidais į frontą? Šie vaikinai atrodė būtent taip. Visiškame šoke. Išblyškę. Apstulbę. Ir štai aš ateinu sezono viduryje: „Labas, kaip sekasi, vaikinai?“ Kitoje kambario pusėje rusai kvailioja klausydamiesi kažkokios Barbra Streisand dainos techno versijos.
Jautiesi prastai? Pavargai? Pamiršk. Jeigu nori nusiplauti iš treniruotės, tai turi mažų mažiausiai nevaldyti kojų. Tomis dienomis, kai tavo kolegoms legionieriams pavyks ištrūkti iš treniruotės dėl traumų, tu į juos žiūrėsi kaip Jackas Nickolsonas filme „The Shining“.
Negalėjau ištarti jo vardo, todėl jį vadinau tiesiog „Lenny“.
„Labas, kaip laikais, Lenny?“
Supratau, kad jis nepagavo sąsajos.
Todėl, kai vieną dieną atėjau į treniruotę, jis pradėjo mane vadinti Obama. „Čiuožk! Čiuožk, Obama! Čiuožk!“
Kažką padariau negerai, tada jis pradėdavo rėkti: „ką po galais darai, Obama?!“
Pusę laiko net nesupratau, ką turime daryti. Tiesiog plaukiau pasroviui.
Greitai išmokau, kad Rusijoje niekas neklausia „Kodėl?“ Net klausdavau rusų, kurie kalbėjo angliškai, „Kodėl mes tai darome? Tai juk nesąmonė“. Atsakymas visada buvo toks pat – jie patraukdavo pečiais ir sakydavo: „Tai Rusija“.
Kalbos barjeras viską netyčia pavertė ištisu anekdotu. Normaliame persirengimo kambaryje visi rėkauja ir kvailioja vienas su kitu. Rusijoje kalbos barjeras tai tikrai apsunkina, tačiau tu vis tiek stengiesi iš paskutiniųjų. Prieš mačą, viskas, ką tu gali pasakyti „Da-vai! Da-vai“, kas rusų kalba reiškia „varom, vaikinai“.
Kravitzas buvo mūsų vertėjas, kai treneris kalbėjo su komanda. Labai daug kartų vyriausiasis treneris būdavo įsiutęs, rėkdavo rusiškai ištisas 10 minučių. Kas 30 sekundžių Kravitzas atsisukdavo į mus ir sakydavo: „Jūs viską sušikote, jūs esate tragiški“.
Prikąsdavau liežuvį, kad susivaldyčiau ir nepradėčiau juoktis. Visus metus, kiekviename susitikime. Buvo labai daug kartų, kai sakydavau sau: „Norėčiau, kad mano draugai iš Amerikos tai galėtų pamatyti, nes jie tiesiog nepatikės manimi, jeigu apie tai papasakosiu“. Manote, perdedu?
Nežinau, ar tie vaikinai vis dar gyvi. Tiesiog eilinė diena Rusijoje.
Tai buvo tokia gryna, tikra patirtis. Tu ne visada supranti, kad NHL yra tarsi burbulas, kol nenukeliauji į visiškai kitokią kultūrą. Tai beveik klišė, bet iš tikrųjų, tavo reakcija būna maždaug tokia: „O DIEVE“. Tai tave priverčia pagalvoti ne tik apie tavo karjerą, bet ir apie gyvenimą apskritai.
Laikotarpis, kai gauni visus tuos gražius atributus, kaip privatūs lėktuvai, nėra tikras gyvenimas. Savo karjeros pabaigoje tu beveik grįžti į pačią jos pradžią – kaip buvo tada, kai buvai augantis talentas koledže ar AHL, į varžybas važinėjai autobusu ir su komandos bičiuliais gyvenai prasmirdusiuose viešbučių kambariuose.
Kiti legionieriai Sočyje, ir netgi keli rusai, tapo mano bičiuliais. Taip jau yra: visi esate sumetami į krūvą ir priversti tapti gerais draugais. Mano komandos draugas Cory Emmertonas ir jo žmona tapo man nepaprastai svarbūs. Jie pasiėmė mane į parduotuvę ir padėjo man išsirinkti prekes: tai visai neblogas dalykas. Šito nevalgyk. Tai keistas dalykas. Šitas irgi keistas, bet valgyti įmanoma.
Tai yra beveik kaip sugrįžimas į koledžo laikus. Taip, NHL vaikinai bendrauja kelyje, ypač jauni vyrukai, tačiau tai nėra tas pats. Vaikinai jau turi rimtas merginas. Jie turi šeimas. Jie turi daug reikalų ir rūpesčių.
Skamba beprotiškai, bet tai iš tikrųjų tau primena, kodėl įsimylėjai ledo ritulį.
Todėl visiems ledo ritulininkams, kurie svarsto galimybę žaisti užsienyje, norėčiau pasakyti: verta tai daryti vien dėl tos didelės laimės, kurią jausite pirmąsias 10 dienų sugrįžę atgal namo.
KHL sezonas baigėsi kovo pradžioje. Atskridau atgal į Bostoną pačiu tamsiausiu, niūriausiu metu. Visi tie koledžo bičai vaikšto aplink paniurę ir depresuojantys. O aš lakstau aplink, lyg eičiau iš proto.
Aš atrodžiau kaip... Žinote tą išsišiepusią internetinę šypsenėlę su raudonais skruostais?
Tai buvo mano veidas ištisas 10 dienų. Vaikščiojau aplink su nuolatine šypsena. Kalbinau visus sutiktus gatvėje kaip koks maniakas: „Ei, labas! Kokia puiki diena!“
Žmonės žiūrėjo į mane lyg klausdami: „Kas negerai su šituo vaikiu?“
Turiu omenyje, kad dalykai, kurie tau yra pasidarę savaime suprantami, tampa neįtikėtini. Vištienos sparneliai. Vištienos kepsneliai. Pienas. Karšti, skanūs pusryčių sumuštiniai.
Tačiau pirmas dalykas, kurį padariau grįžęs – nuėjau apsikirpti.
Sėdžiu kėdėje. Šypsausi kaip lunatikas.
Mano kirpėjas žiūri į mane:
„Kas, po galais, tau yra?“
„Rusija.“
„Rusija?“
„Rusija.“
„Kokie tavo įspūdžiai?“
„Tai buvo pragaras. Man jis patiko“.