Kaip lietus paveiks žuvų elgseną labai priklauso nuo tuo metu susidariusių sąlygų. Pavyzdžiui, įsivaizduokite vasarą ir seklų upėtakinį upeliuką, kurio vanduo išsekintas sausros vos ritasi per dugno akmenis. Visi upėtakininkai žino, jog tokiomis sąlygomis sugauti upėtakį pasidaro labai sudėtinga. Tačiau situaciją gali kardinaliai pakeisti pusdienis gero lietaus.
Po liūties tokių upelių vanduo pakyla, pasidrumsčia, o upėtakiai tokiomis akimirkomis palieka savo slėptuves ir drąsiai traukia į pagrindinę tėkmę medžioti. Nes upėtakiai puikiai žino, jog pakilęs vanduo maisto atneš daugiau – srovė nuo krantų nuplaus įvairių vabzdžių, iš pakrantės grunto išskalaus sliekų. Be to, drumstesniame vandenyje upėtakiai pasidaro ne tokie baikštūs, žveją prisileidžia arčiau. Tiesa, jei po liūties upelio vanduo pasidaro kakavos spalvos, žūklę kuriam laikui tenka pamiršti, tačiau ta diena, kai vanduo ima skaidrėti, bet dar yra pakankamai aukštas gali padovanoti metų žvejybą.
Kitas dalykas – vasarą geras lietus atvėsina vandenį, o tai taip pat teigiamai veikia daugumos žuvų, ypač plėšrūnių, nusiteikimą. Tad po ilgai užsitęsusių karščių gerai nulijus upėtakiai, lydekos, ešeriai, starkiai suaktyvėja, nes vėsesniame vandenyje jaučiasi geriau. Be to, lietus įšilusį vandenį papildo deguonimi.
Tuo metu lapkritį, kai žuvys dėl šalto vandens yra pasyvios, lietus taip pat gali duoti teigiamą efektą. Jei pasitaiko gana šilta, bet lietinga diena, lietus būna šiltesnis nei vanduo,todėl sušildo jo paviršių. Na, o prie šiltesnio vandens iškart patraukia mailius, kuris jame randa maisto – zooplanktono. O paskui mailių atplaukia ir jį medžiojančios plėšrūnės.
Tad kiekvieną kartą reikia įvertinti, ką lietus gali padaryti su vandens temperatūra, skaidrumu ir kitais faktoriais ir tik tuomet galėsime spręsti, ar jis paskatins žuvis maitintis, ar, priešingai, visiškai numuš jų apetitą.