Žiemą pusbadžiu gyvenę upėtakiai netrunka įvertinti kintančią situaciją. Juk anksčiau, norėdami nors kiek pripildyti pilvus, jie buvo priversti sunkiai upės dugne medžioti dygles ar kitas negausias ir vikrias mažame upelyje gyvenančias žuvis, tai dabar jie savo dėmesį dažnai koncentruoja į vidurinius ir aukštesnius vandens sluoksnius, kur lengvai pagaunamas ėdesys jiems pats plaukia tiesiai į nasrus.
Ypač margiesiems gyvenimas palengvėja, kai šiek tiek atšilus vandeniui ir dirvožemiui srovė pradeda plauti dar gerai nespėjusias atsibusti po žiemos varles. Kvaksės yra gana maistingos, palyginti lengvai pagaunamos, tad nenuostabu, jog pačiu jų traukimo metu upėtakiai gali beveik nereaguoti į tradicinius masalus. Beje, tas būdinga ne tik upėtakiams – lygiai taip pat elgiasi ir šapalai bei lydekos; gaudydamas varlių imitacijomis, tokiu metu esu pagavęs ir ne vieną meknę.
Prancūziškam desertui neatsispiria ir dar nepalikę mūsų upių šlakiai. Pagautų pavasarį šlakių skrandžiai beveik visada būna kimšte prikimšti varlių. Net praėjus potvyniams ir kiek atslūgus bei praskaidrėjus vandeniui, upėtakių dėmesys varlėms neslopsta, veikiau atvirkščiai, mat kvaksės ima ruoštis nerštui ir neatsargiai būriuojasi ramesniuose upės pakrantės ruožuose. Svarbu dar ir tai, kad varlių medžiokle paprastai užsiima patys stambiausi upėtakiai, kurie šiuo metu palieka savo slaptavietes ir yra ne tokie atsargūs. Vėliau juos iškrapštyti iš jų slėptuvių bus gerokai sunkiau.
Balandžiui artėjant į pabaigą, ima ristis vienadienės įvairių mašalų lervos, į vandenį nuo medžių kristi įvairūs vabzdžiai, taigi, akivaizdu, kad margieji upelių gyventojai tikrai nėra linkę apsiriboti vien tik žuvelėmis. O tai sufleruoja ir spiningautojams: balandis – tai metas panaudoti įvairius „nežuvinius“ gyvius imituojančius masalus.
Žūklė įvairių gyvių imitacijomis
Spiningavimas įvairius gyvius imituojančiais masalais nėra lengvas užsiėmimas ir reikalauja iš meškeriotojo nemažai įgūdžių, o svarbiausia – gamtos reiškinių žinojimo ir elementaraus pastabumo. Juk gaudant tradiciniais vobleriais ar sukriukėmis beveik visada galima tikėtis, kad upėtakiai geriau ar blogiau į juos sureaguos, o štai žvejojant varlių ar vabzdžių imitacijomis galima tikėtis sėkmės dažniausiai tik tuomet, kai „gyvų“ imitacijos analogų yra nemažai upėje, ir žuvys juos tikslingai medžioja.
Kiekvienais metais, priklausomai nuo oro ir vandens temperatūros, kitų veiksnių, šis natūralus gamtos ciklas pasikartoja, tad vieną kartą radus veiksmingą masalą, kitais metais galima irgi juo žvejoti. Bet pradžioje teks daug ir ilgai stebėti.
Kitas dalykas, šiuo atveju priklausantis tik nuo žvejo – tai parinkti tikslią imitaciją ir mokėti ją taip pateikti, kad ji būti kuo panašesnė į „originalą“. Upėtakiai yra ganėtinai įtarūs, ir jei masalas judės kaip nors nenatūraliai – vargu juo susigundys, kad ir kaip jis bus panašus į tikrą vandens gyvį. Aišku, puikiai suprantu, kad pradedančiam spiningautojui, nemačiusiam to savo akimis, iš pradžių gali būti sunku. Taigi, pabandysiu glaustai nupasakoti tai, ką pats esu atradęs ar bent jau nurodysiu tinkamas gaires.
Pakalbėkime apie dažniausiai naudojamas vandens ir žemės vabzdžių bei varliagyvių imitacijas, kuriomis gaudomi upėtakiai. Trumpai aptarsiu, kaip ir kur jomis tinka gaudyti.
Dėlių imitacijos. Dėles ir jas imituojančius masalus šlakiai ir dideli upėtakiai ypač mėgsta ankstyvą pavasarį. Muselininkai tuo metu iš triušio kalio susiriša „zonkerius“ – juodas ir pailgas dėles imituojančias museles, o spiningautojai dažniausiai pasitenkina juodais tvisteriais. Aš turiu porą pailgų panašaus dydžio vobleriukų ir, gaudydamas upėtakius tik po ledonešio ir kartais vėliau, dažnai juos sėkmingai panaudoju.
Didžiausio potvynio metu, kai vanduo išsilieja į pievas, upėtakiai mėgsta tūnoti ties buvusia vasarine upės vandens ir kranto riba, iš kur atlieka grobio paieškos reidus į užlietų pievų
plotus. Bet kuriuo atveju tuo metu reikia ieškoti kokios ramios vietos, kur jie galėtų slėptis nuo pagrindinės upės srovės.
Dėlių paprastai daugiau būna žvyruotuose ir akmenuotuose pakrančių ruožuose, kur jos prisisiurbusios žiemoja. Suradęs tokią vietą, kur tikėtina, kad gali būti upėtakių, užmeti netikrą dėlę kiek aukščiau jos į srovę ir leidi jai nešti masalą viduriniuose vandens sluoksniuose ar kiek arčiau paviršiaus, kol masalą srovė išplukdo į ramų vandenį.
Būtent tuo momentu, kai masalas laisvai plukdomas srovės, upėtakis dažniausiai jį ir čiumpa. Svarbu šiuo atveju laikyti įtemptą valą ir, pajautus menkiausią prisilietimą prie masalo, staiga užkirsti. Jei kibimo nebuvo, galima kiek pažaisti masalu ir ramioje vietoje, lengvai patrūkčiojant ir
patraukiant masalą.
Varlių imitacijos. Ne paslaptis, kad ne mažiau kaip 60 proc. įspūdingiausių upėtakių, pagautų žuvelę neprimenančiais masalais, buvo sužvejoti varlių imitacijomis. Visgi, ir čia yra nemažai niuansų. Varlės dažniausiai gyvena užpelkėjusiose ir negiliose vietose, ties melioracijos grioviais ir melioracijos vamzdžių angomis, upių senvagėse, kitose sekliose ir žolėtose vietose. Ten jos tūno nuo tada, kai nubunda iš po žiemos, ir iki pat savo neršto. Kaip tik ten jų plaukia medžioti ir upėtakiai, todėl vargu ar verta „varlę“ plukdyti srauniame, smėlėtame ar žvirgždėtame upės ruože. Upės srauto nešama varlė juda chaotiškai, bando įsikabinti į gruntą ir trumpai stabteli; ji visada stengiasi bent trumpam išnerti į paviršių.
Tad būtent taip ir reikia traukti masalą: leisti jį nešti srovei, tuo pačiu retkarčiais lengvai kelis kartus trūktelint ir leidžiant masalui pasiekti paviršių. Apskritai, gaudant bet kokiomis gyvių imitacijomis, verta kartkartėmis šiek tiek pažaisti masalu vandens paviršiuje. Nuo masalo sklindančias bangeles upėtakiai pastebi iš gana toli ir atplaukia pasižiūrėti, kas čia plūduriuoja ir kelia ratilus. Labai dažnai tenka matyti: upėtakis atslenka prie netikros „varlės“, aiškiai domisi ja, bet iškart nesiryžta atakuoti. Ir tik šiai pradėjus judėti – lėtai nyrant smogia per spiningą.
Bus daugiau.