Iš tiesų, sunku vienu įkvėpimu išvardyti visus jūsų titulus. Bet pradėkime nuo paskutinių – kaip jums pavyksta suderinti žvejybą ir mamos pareigas net penkiems vaikams?
Tikrai labai mėgstu žvejoti. Nuo pat vaikystės, nuo kokių trejų ar keturių metų. Kad kiekvieną savaitgalį važiuočiau, deja, taip nėra. Paskutiniu metu pavyksta ištrūkti prie vandens tik keletą kartų per metus, dažniausia pavasarį ar vasarą. Žiemą irgi beveik nežvejoju – važiuojame slidinėti ar renkamės kitas pramogas.
Koks mėgstamiausias jūsų žūklės būdas?
Mėgstu plūdinę meškerę ir spiningavimą. Turiu 3 plūdines meškeres ir du spiningus. O kur kuo žvejoti, renkuosi pagal vietos sąlygas, kur žvejoju – ar upėje, ar upelyje, ar ežere, mariose. Ar jūroje ir vandenyne – ir ten tenka. Jeigu tik yra galimybė, turbūt smagiausia yra gaudyti su plūde. Bet ir spiningas smagu.
Kaip pavyksta suderinti tokį pomėgį su vaidmenimis šeimoje? Visgi, Lietuvoje įprasta matyti žvejojančius vyrus, į žūklę dažnai patraukiančius tam, kad pabėgtų nuo šeimos rūpesčių.
Tiesa sakant, jokios derinimo iššūkio čia nematau. Žvejyba yra puikus laiko praleidimas, kai visi galime pabūti kartu. Juk žvejoti keliauju kartu ne su kokia drauge ar draugu, o su vaikais. Būtinai pasiimu vaikus. Kartais prisijungia ir vyras. Ne visuomet jis gali, bet jei gali – būna labai smagu.
Mano požiūriu, šeimai tai yra normalus laisvalaikio praleidimo būdas. Sunkiau gal yra suderinti žvejybą ne su šeima, o su darbu. Ypač jei tenka dirbti savaitgalį. Nes, visgi, žvejybai reikia laiko. Reikia laiko susiruošti meškeres, reikia derintis prie gamtos – norėdamas pagauti, negali ten važiuoti vidurdienį, reikia ankstyvo ryto ar pavakarės.
Vadinasi, vaikus žvejoti išmokėte jūs?
Na, taip. Slieką ant kabliuko mažesniesiems dar tenka uždėti man. Vyresni tai jau sugeba ir patys. Nėra taip, kad po kiekvienos žvejybos jie klaustų, kada žvejosime vėl. Tiesiog jaučiu pareigą juos išmokyti žvejoti ir parodyti, kas tai yra. O ar jie paaugę norės žvejoti – spręsti jiems.
Labai teisingas požiūris. O dabar pereikime prie pagrindinės temos – kaip kilo mintis tyrinėti žvejybą neuromokslų srityje?
Tyrinėti tai specialiai netyrinėjau. Tiesiog galiu apie tai pakalbėti grynai iš asmeninės patirties ir turimų žinių. Žvejyba yra savotiška meditacija. Didžiulis privalumas, kad ji vyksta gryname ore. Tu gali medituoti ir kažkur ant jogos kilimėlio patalpoje, bet grynas oras yra Dievo dovana.
Toliau – žvejodamas gali stebėti gamtą – kaip aušta rytas, teka vanduo ar leidžiasi saulė, taigi, ta meditacija gaunasi dar gilesnė. O kalbant apie meditacijos poveikį, tai jis yra daugialypis ir labai teigiamas. Visų pirma, jos metu daugėja pilkosios smegenų medžiagos, t.y., neuronų jungčių ir pačių neuronų. Taip pat ji teigiamai veikia mūsų „migdolinį“ kūną, t.y., mūsų emocinį patirties centrą, vadinasi, aš tuo metu nusiraminu. Teigiamas poveikis yra ir pozityvaus mąstymo srityje. Taip pat ji stiprina budrumą, dėmesio sukaupimą. Netgi atmintį ir analitinio mąstymo sritį. Taigi, žvejyba yra puikus būdas pamedituoti. Puikus poilsis ir teigiamas poveikis smegenims.
Mes kalbame apie lėtesnę, romantiškesnę žvejybos pusę. Gal teko domėtis, kaip, pavyzdžiui, sportinė žvejyba veikia smegenis?
Truputį galvojau apie tai. Manyčiau, kad jos poveikis yra panašus. Spiningaudamas ar museliaudamas tu nukreipi dėmesį kitur, nei darai tai įprastame gyvenime. „Įdarbini“ visai kitas smegenų sritis. Kūno motorika, dėmesio sukaupimas yra kitoks. Juk tu tikrai tuo metu nesprendi kažkokių aritmetinių lygčių ar nesiaiškini konfliktinių situacijų darbe. Aišku, sportas yra sportas. Tam reikalingi kiti įgūdžiai. Tad šiuo atveju kalbu labiau apie mėgėjišką žūklę.
Kaip manote, kuris žvejybos būdas teikia didžiausią naudą?
Turbūt kiekvienam individualiai. Kiekvienas renkasi tai, kas jam labiausia patinka. Vieniems svarbiausia yra ištraukti pačią didžiausią žuvį ir tai yra jų pagrindinis tikslas bei stimulas. Čia gal skirtingai tarp vyrų ir moterų. Aš manau, kad moterims yra svarbiau ne ištraukti didžiausią žuvį, kiek pasimėgauti pačiu procesu. Aišku, smagu kai kimba ir labai liūdna, kai nekimba. Ypač kai esi su vaikais, nes jiems žvejyba be kibimų yra nuobodi ir azartas kyla tada, kai žuvis užkimba. Na, bet ir moterys nori pagauti daug žuvies (juokiasi).
O grįžtant prie pagrindinio klausimo – kai kurie žūklės būdai, pavyzdžiui, spiningavimas ar muselinė yra kiek agresyvesni, reikalaujantys didesnio tikslumo. Gal jie labiau vyriški. Nors aš irgi mėgstu spiningauti, ištraukti kokią didelę lydeką ar kitą plėšrūną.
Ar jums žvejyboje svarbu pagauti didelę žuvį, ištraukti daugiau žuvų nei kiti?
Na, čia yra tai pat, kaip ir su grybavimu. Juk nori surasti daug grybų ir ne šiaip grybų, bet kuo daugiau baravykų. Tačiau kartu mėgaujiesi ir tiesiog eidamas per mišką, mėgaujiesi grynu oru, vienatve, galimybe pabūti su savimi. Kita vertus, vien buvimas su meškere prie vandens, laukimas gal ir ugdo kantrybę, kas yra gerai, bet pagauti norisi. Nepaslėpsi to. Viskas yra svarbu.
Ar sekate savo laimikius? Registruojate, kokia buvo didžiausia pagauta žuvis?
Kad matuočiau tarpus tarp žuvies akių, tai taip nėra. Bet įsivaizduoju, kokią didžiausią žuvį teko pagauti.
Ir kokia ji?
Norvegijoje, vandenyne, teko ištraukti ne vieną tikrai nemenką menkę, o Lietuvos ežere pavyko sugauti gražią lydeką, svėrusią 7 kilogramus.
Užsiminėt, kad svarbu išmokyti žvejoti vaikus. Kodėl?
Žinome, su kokias iššūkiais susiduria dabartiniai vaikai. Jie tiesiog apsėsti technologijų. Jeigu vaikas neturi mobilaus telefono, įdomaus žaidimo – jis jaučiasi blogai. Laikas, praleidžiamas prie mobiliųjų įrenginių, vis didėja. Todėl ir iššūkis ištempti vaiką į gamtą yra tikrai didelis. Kai vaikai dar mažiukai – tarkim, 2-3 metų – tai padaryti yra paprasčiau, tačiau kokį penktoką ištraukti jau yra sudėtinga, o dešimtoką – turbūt nėra jokių galimybių. Tad pasinaudodami tokia galimybe, kai vaikai yra dar maži ir viskuo domisi, per žvejybą, šį įtraukiantį pomėgį, gali parodyti jiems kitą pasaulį – gamtos pasaulį. Parodai jiems patį žvejybos meną. Praturtini vaiką. Praturtini jį būdu, kaip galima kitaip leisti laisvalaikį. Prapleti jo alternatyvų telefonui ar kompiuteriui sąrašą. Nežinia, ar jis žvejos suaugęs, bet jis tikrai žinos, koks tai yra malonumas.
Kažkuria prasme tai yra patirties perdavimas. Smagu kai vaikas gali atskirti ešeriuką nuo kilbuko, o kilbuką – nuo raudės. Kaip ir miške atskirti lepšį nuo ūmėdės. Jaučiu pareigą išmokyti to, ko buvau išmokyta savo tėvų ir senelių.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo įraše