– Kuo užsiima gamtos fondas ir ką jūs jame veikiate?
– Lietuvos gamtos fondas yra viena iš pirmųjų nevyriausybinių organizacijų, įsikūręs iškart mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę. Jo tikslas – atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas. Mes dirbame su biologine įvairove – įvairiomis nykstančiomis gyvūnijos rūšimis, taip pat rūpinasi jų buveinių apsauga. Bei, žinoma, žuvininkyste – vandens telkiniais.
– Gal galite pasakyti, koks procentas žuvų pasaulyje ir Europoje nyksta? Ir kokios tai žuvų rūšys?
– Konkrečiai pasakyti, koks tas nykimo mastas yra gana sunku. Bet yra daromi tyrimai, kuriuo atlieka Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija, kurios paskutinėje ataskaitoje teigiama, kad apie 60 procentų visų planetos žuvų išteklių mes naudojame pilnai, 33 procentai, tai yra trečdalis jau yra pereikvota ir tik likę 7 procentai išteklių, kurie dar nėra maksimaliai naudojami. Galima sakyti, kad pasaulyje jau esame pasiekę tą raudoną ribą.
Europoje, sakyčiau, situacija net blogesnė – mes pereikvojame 41 ar 42 procentus žuvų išteklių. Ir tai, greičiausiai, pirmiausia yra politikų „nuopelnas“. Nes Europos komisija kiekvienais metais užsako iš mokslininkų šios srities vertinimus, tačiau dėl tų 40 procentų nykstančių žuvų rūšių jais nesivadovauja. Dėl jų priimamas taip vadinamas „politinis“ sprendimas.
– Vadinasi, niekas iš tiesų nevyksta, kad situacija pasikeistų į gerą pusę?
– Vyksta. Prieš šešis ar septynis metus šitas pereikvojamų žuvų rūšių procentas buvo didesnis – siekė 55 procentus. Ta riba mažėja, bet, deja, labai lėtai. Per lėtai. Pagal ES koncepciją per šituos septynis metus visos žuvų rūšys turėjo pasiekti „tvarios žuvininkystės“ lygmenį, t.y. nebūti pereikvojamos. Bet, kaip matote, taip nėra.
– Kas mūsų žuvų išteklių laukia ateityje, jeigu situacija nekis ir gyvensime, kaip gyvenome?
– Iš esmės turėsime žuvies žymiai mažiau ( kas ir dabar matosi – pasaulyje žuvų sugavimai ženkliai sumažėjo) ir žuvis bus brangi. Reikia nusiteikti, kad tokiu atveju mes kiekvieną savaitę nevalgysime žuvies. Jeigu taip įvyks – kažkuriuo metu žuvis gali tapti tik delikatesu.
– Kokiais būdais bandoma sustabdyti žuvų nykimą Europoje? Gal galite pasidalinti sėkmingais pavyzdžiai, kaip buvo atkurti žuvų ištekliai ar bent jau sumažintas jų nykimas?
– Už visus išteklius (Europos vandenyse) yra atsakinga Europos sąjunga, kuri šią sritį reglamentuoja daugybe dokumentų ir nutarimų. Bet iš esmės viskas yra „pakišama“ po bendrąja žuvininkystės politika. Šios politikos tikslas – iki 2020 metų, tai yra jau kitų metų pasiekti, kad vis žuvų ištekliai būtų gaudomi neperžengiant tos biologiškai tvarios ribos. T.y. kada jie yra maksimalaus atsikūrimo lygyje. Tačiau mes to neturime.
Geriausias to pavyzdys, būtent, mūsų Baltijos regione, yra menkių ištekliai. 15 metų, mūsų, mokslininkų niekas nenorėjo klausyti (jau prieš penkiolika metų buvo siūloma 4 metams uždrausti menkių žvejybą, kad jų ištekliai Baltijoje galėtų atsistatyti) ir dabar turime ką turime – mūsų ir Lenkijos pakrantėje šių žuvų žūklė faktiškai yra visiškai uždrausta.. Įsijungė mechanizmai, kai jau atskiros šalys nieko nebegali šioje vietoje spręsti. Tai yra tos ydingos ir nenuoseklios, trumparegiškos politikos išdava.
– Meškeriotojus labai sujaudino menkių žvejybos draudimas. Ne vienam iš jų buvo šeimyninė tradicija kartą metuose išplaukti į jūrą. Kaip manote, ar dėl menkių nykimo yra kalti ruoniai ar pasikeitusios jūros srovės, ar, visgi, jų pergaudymas?
– Dabar minimi ruoniai, bet kartais sunku suprasti, iš kur tie faktai paimami. Taip, ruonių padaugėjo, bet jų nepadaugėjo tiek, kiek jų anksčiau buvo Baltijoje. Apskritai, mūsų ir Lenkijos pusėje gyvena tik 10 procentų ruonių populiacijos, o tai yra vos 3-5 tūkstančiai šių gyvūnų. Akivaizdu, kad jie negalėjo menkių ištekliam padaryti kažkokio juntamo poveikio. Šioje vietoje būtų geriausia namo analogija – namas visada pradeda griūti nuo pamatų. O tas „pamatas“, Baltijos jūroje yra šprotai ir strimelės. Greičiausia menkių nykimą ir lėmė šitų žuvų – pagrindinės menkių mitybos bazės išteklių pereikvojimas.
– Daugelis žvejų mėgėjų piktinasi, kad menkių žūklės draudimas palietė ir juos. Vyksta didelis konfliktas tarp žvejų mėgėjų ir verslininkų. Jūsų nuomone, ar yra prasmingas šis draudimas būtent žvejams mėgėjams?
– Manau, kad tikrai neprasmingas. Žemės ūkio ministerija, manau, turi ieškoti būdų, kaip išeiti iš šitos situacijos. Ir manau, kad būdai yra. Visgi, Lietuvai yra skirta menkių priegaudos kvota, kuri, jei neklystu, yra 113 tonų. Tai iš jos tikrai galima bent jau iki 10 t. skirti žvejams mėgėjams. Nes jie ir gi papuola po šiuo draudimu.
– Senokai kalbama apie Baltijos jūros sūrėjimą ir su tuo susijusį žuvies rūšių, o galbūt ir išteklių didėjimą. Ar tai yra tiesa? Ką apie tai mano mokslininkai? Koks apskritai yra Baltijos jūros potencialas? Dažnai kalbama, kad ji apskritai nelabai produktyvi žuvų požiūriu.
– Iš esmės Baltijos jūra yra nepalanki nei jūrinėms žuvims, nei gėlavandenėms. Tai yra apysūrio tipo vandens telkinys, kur sunkiai prisitaiko tiek vienos, tiek kitos žuvų rūšys. Tačiau taip – pastebimas jos vandens pasūrėjimas, tikriausiai sietinas su pasauliniu atšilimu ir vandenyno lygio kilimu. Mes turėsime daugiau sūraus vandens. Ką dabar matome, tai ties vakariniais Švedijos, o kartu ir Danijos krantais, į Baltijos jūrą yra atėję paprastieji tunai. O jie yra vertinami kaip viena iš labiausia vertingų ir geidžiamų žuvų. Taip pat iki mūsų ir latvių krantų jau yra atplaukusios ir skumbrės. Šiemet mūsų žvejai jų jau pagavo. Tai irgi yra šių procesų pasekmė. Tikėtina, Baltijos jūroje gyvenančių žuvų įvairovė didės.
– Pereikime prie mūsų vidaus vandens telkinių ir Kuršių marių. Kokios žuvys gyvena čia ir kokia yra jų išteklių būklė?
– Yra kasmet daromi tyrimai, tačiau kyla klausimų dėl kai kurių jų metu naudojamų įrankių reglamentavimo. Kitas aspektas – šis vandens telkinys priklauso ne tik Lietuvai, bet ir Kaliningrado sričiai, todėl žuvų išteklių valdymas čia yra labai apsunkintas.
– Mariose pirmiausia turime meškeriotojų pamėgtas migruojančias žuvis – lašišas, šlakius ir žiobrius. Kuršių marios yra pagrindinė jų migracijos „arterija“. Turime vietine žuvį, kuria galime didžiuotis – perpelę. Prieš 7 metus jos ištekliai staigia krito tiesiog akyse. Ir tai greičiausia galėtume sieti su motininės jų bandos išgaudymu Rusijos teritorijoje. Tačiau dabar, po 7 metų perpelės lyg ir pradeda atsistatyti. Ir tai rodo, kad žuvies ištekliai po kiek laiko paprasčiausia atsistato patys. Tiesiog reikia nuimti nuo jų tą žvejybinį spaudimą.
Todėl mes ir vykdome akciją „Nyksta žuvys“, kurios metu ir bandome informuoti vartotojus, kokių žuvų nevertėtų rinktis maistui. Jei mes kurį laiką nesirinksime tos žuvies, tai sumažinsime tos žuvies poreikį rinkoje. Žvejai verslininkai savo tinklais nenorės jos gaudyti ir mes galėsime džiaugtis atsistatančiais jos ištekliais.
– Kokios žuvys kelia daugiausia nerimo iš tų, kurios mūsų žvejams yra įprastinis laimikisarba dažniausiai atsiduria ant mūsų stalo?
– Aišku, pirmiausia ungurys. Šią žuvį jau galima laikyti Lietuvoje išnykusia ir jei ne įžuvinimo darbai, tai jos greičiausia jos ir neturėtume. Aišku, labai keista, kad pas mus ją dar galima gaudyti. Tai paaiškinama, kad Europoje yra vos trys narės, kurio nenori pas save drausti jų verslinės žvejybos. ir jos paskui save tempia visą ES. Atsisakydami ungurių žvejybos galėtume būti geras pavyzdys ir duoti gerą postūmį šia linkme kitoms ES šalims.
Kitos nykstančios rūšys tai yra migruojančios žuvys – lašišos ir šlakiai. Šioje vietoje turime atsistačiusius arba dalinai atsistačiusius jų išteklius, bet, deja, turime problemą su (jų išteklių saugojimo ( red. past.) kontrole. Nes, visgi sunku apsaugoti tokią daugybė upių, kur jos migruoja ir neršia ir užtikrinti efektyvią šių žuvų išteklių kontrolę. Nes panašu, kad brakonieriavimo mastai Lietuvoje tik didėja ir atsiranda šitos nelegalios žuvies rinka.
– Kokia yra žuvų išteklių padėtis Lietuvoje, lyginant su buvusiais prieš dešimt metų? Ar žuvies daugiau, ar mažiau?
– Vienareikšmiškai daugiau, nes 2015 metais buvo vidaus vandenyse uždrausta verslinė žūklė. O ten, kur verslinė žvejyba būna uždraudžiama, gana greit pastebimi teigiami pokyčiai. Taip įvyko ir pas mus.
Tačiau mes turime leistą vadinamąją specializuotą stintelių ir seliavų verslinę žvejybą. Turbūt šioje vietoje geriausia šioje vietoje būtų Dringio ežero pavyzdys. Sustabdžius verslinė žvejybą čia gana greit atsistatė šių žuvų populiacija. Tokios populiacijos aš net nebuvau matęs – nuo į tinklus ( gal tyrimui naudotų? red. past.) įkliuvusių žuvelių, tiksliau jų oro pūslių, jie net pakilo į vandens paviršių. Tačiau dabar vėl pastebime ženklų išteklių kritimą, nes buvo leista gan intensyviai šias žuvis žvejoti. Ir tai geras pavyzdys, kad Lietuvoje trūksta geros kokybės duomenų, kuo galima būtų grįsti vidaus vandenų išteklių valdymą.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo įraše.