Artėjant nerštui meknės susirenka į didelius būrius, tad geroje vietoje atsidūręs meškeriotojas gali patirti labai puikių akimirkų. Vis dėlto meknės nėra kokios nors kuojos, kurių galima aptikti kiekvienoje geresnėje vietoje, tad išsiruošus į šių žuvų žūklę reikės ir pasistengti.
Senas meškeriotojų įsitikinimas sako, kad ten, kur gyvena šapalai, nebūna meknių ir atvirkščiai. Tai nėra visai tiesa. Ten, kur gaudome meknes, galime pagauti ir šapalų. Bet štai tipinėse šapalinėse vietose meknių praktiškai niekada nerasite.
Jei išsiruošus šapalų mūsų dėmesys būna nukreiptas į pagrindinę upės srovę, tai gaudant meknes reikėtų žiūrėti, kas yra šalia tos srovės. Įlankos, potvynio užlietos pakrantės, srovę stabdantys didesni kliuviniai – tai zonos, kuriose sukinėjasi meknės. Šapalų pusseserėmis pravardžiuojamos meknės nemėgsta greitos srovės ir kieto dugno, joms priimtiniau, kai dugnas padengtas nedideliu dumblo ar molio sluoksniu. Būtent tokiose vietose ir reikia ieškoti šių žuvų.
Masalams menkės nėra išrankios. Šių visaėdžių žuvų žūklėje tinka ir batonas, ir žirniai ar kitos kruopos, ir sliekai ar įvairios lervos. Dėl jauko naudojimo patyrę meknių gaudytojai nusiteikę skeptiškai. Jaukas netrukdo, bet ir nėra pastebėta, kad meknes jis veiktų kaip nors labai teigiamai.
Kita vertus, pavasarį prieš nerštą meknės ir taip būriuojasi, tad nėra prasmės bandyti jas jauku išlaikyti vienoje vietoje. Daug svarbiau tiesiog rasti vietą, kurioje šių žuvų būtų daug.