Tiesą pasakius, kartėlis galbūt būtų buvęs ir mažesnis, jei ne Rūtos trenerio Tado Duškino atviras komentaras, jog rezultatas yra toks, koks buvo pasiruošimas, t.y. jog viskas tiesiog laukta ir dėsninga.
Prieš keletą metų skambiai į didijį plaukimą grįžusi Rūta Meilutytė savo retuose interviu kaskart pakartodavo, jog šiuo gyvenimo tarpsniu jai svarbiausia mėgautis plaukimu. Toks požiūris tikrai nesvetimas elitiniams sportininkams, dauguma kurių būtent ir pasižymi gebėjimu sutramdyti savyje kylančias įtampas bei mėgautis svarbiausiomis kovų akimirkomis. Tačiau elitiniai sportininkai turi ir dar vieną savybę, be kurios nebūtų tuo, kuo yra – tai disciplina ir nepriekaištinga darbo etika. Paprastai tariant, sunkus, alinantis ir nenutrūkstamas darbas treniruotėse bei gebėjimas nusiraminti prieš varžybas jomis mėgaujantis – toks yra didžiausių pergalių sporte receptas, aišku, su kruopelyte talento. Ar Rūta kada nors atitiko visus šiuos kriterijus? Deja, bet, ko gero, nelabai.
Rūtos talento paneigti negalėtų niekas, kaip niekas negalėtų trypti Rūtos darbo etikos tuo metu, kai ji nustebino pasaulį ir padovanojo sau bei Lietuvai pirmąsias nepakartojamas pergales. Tuo metu Rūtos neslėgė ir aukščiausio lygio įtampa, nes niekas iš jos nieko nesitikėjo, nes nebuvo jokių lūkesčių. Kaip viesulas ji įsiveržė į moterų plaukimo krūtine olimpą, o štai tada didžiosios Rūtos problemos ir prasidėjo. Atsakomybės našta, kai iš tavęs tikimasi tik pergalės yra didžiulė, slegianti ir retam įveikiama. Ne veltui sakoma, kad apginti titulus sporte daug sunkiau, nei juos iškovoti. Ir savo antrojoje olimpiadoje, vykusioje prieš aštuonerius metus Rio, Rūta savo pozicijų neapgynė.
O dabar vėl grįžkime į Paryžiaus olimpines žaidynes, lūkesčių kurioms po skambaus Rūtos sugrįžimo turėjome mes visi, nors, tiksliau, į pasirengimo joms ciklą. Nuskambės paradoksaliai, tačiau siekti aukščiausių tikslų Paryžiuje Rūta Meilutytė net nepabandė. Tokio lygio sportininkė ir jos treneris paprasčiausiai negalėjo nežinoti, kad lengvesnis nei derėtų pasirengimas medalio olimpiadoje tikrai neatneš, tačiau toks pasirengimas taip pat negalėjo atnešti ir to, ko greičiausiai Rūta labai bijojo – apmaudaus pralaimėjimo, bei negalėjo pakartoti skaudžių, traumuojančių ankstesniojo karjeros etapo patirčių. Kai išties vengi kovos, o Rūta akivaizdu taip ir darė, negali nei laimėti, nei pralaimėti, lygiai kaip santykių dėl traumuojančių patirčių vengiantys žmonės nepatiria ne tik meilės, tačiau, ir, kas jiems visų svarbiausia, nepatiria nusivylimo.
Ar visa tai reiškia, jog Rūtos Meilutytės karjera didžiajame sporte baigta? Deja, bet, manau, greičiausiai taip. Jei fizinės galimybės ir leistų Rūtai plaukti iki pat sekančių olimpinių žaidynių, kuriose Rūtai bus 31-eri, vidinio žmogiškojo resurso, kurio trūkumas persekioja mūsų auksinę žuvelę visos karjeros metu, rasti bus itin sunku. Žmogaus galia slypi mąstyme, tačiau mąstymas tuo pačiu yra ir dalykas, kurį sunkiausia pakeisti.
Norite pasidalinti savo mintimis ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt