Netiesa, kad meilės romanas gali atnešti tik blogį. Papasakosiu savo istoriją: jauna ištekėjau, pagimdžiau vaikus, pragyvenom su vyru 25 metus ir išsiskyrėm dėl vyro girtavimo. Taip atsitiko, kad tapau vedusio vyro meiluže, santykiai su juo truko apie 4 metus.
Puikiai supratau, kad tai laikina, netroškau tapti jo žmona, nes nenorėjau, kad dėl manęs išsiskirtų šeima. Numaniau, kad ir toje šeimoje yra bėdų. Taigi, mūsų santykiai buvo labai artimi, daug atvirų pokalbių, mėgavomės švelnumu, meile. Čia aš išmokau būti savimi, pasakyti, kaip jaučiuosi, paprašyti dėmesio, paprašyti dovanos. Žinoma, kad buvo ir kančios, nes tai paslėptas gyvenimas, be ateities, kuris sukelia vidinį konfliktą.
Meilė ateina pati, net nepastebėsi, kaip ji ateina. Ir supratau pagrindinį dalyką: meilė neturi objekto, tiesiog širdis būna kupina meilės. Nenorėdami skaudinti artimųjų, jei išryškėtų šis romanas, nutarėm jį baigti. Mes tapom draugais.
Žinutės retėjo, apėmė kažkoks tingėjimas, nebuvo aštrių jausmų poreikio. Iš tiesų pas mane grįžo vyras, per tą laiką visiškai pasikeitęs. Ta meilė, kurią sukaupiau savyje, niekur nedingo. Mes bandom su „eks“ vyru iš naujo, pažindami viens kitą, neskubėdami.
Praeitas gyvenimo etapas nueina į praeitį. Garbė tiems, kurie išdrįso mylėti, žinodami, kad visa tai turi pabaigą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Papasakoti savo istoriją? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Neištikimybė“ ir išreikškite savo nuomonę!