Kilnumo kilmė

Dar Antikos laikais žmonės buvo humaniški, siekė ne tik materialių, bet ir dvasios turtų. Tais laikais žmogus nebuvo ribotas – smalsumas skatino mąstyti, paaiškinti daug nesuprantamų veiksnių, priimti nemažą dalį sprendimų. Tuo metu buvo nesvetima paprašyti pagalbos, džiaugtis smulkmenomis, padėti pažįstamiems žmonėms bei šypsotis svetimiems. Žmonės daug ko nežinojo, bet ir neturėdami išmaniųjų technologijų sugebėjo išlikti pilietiški, rūpinosi žmonių teisėmis, švaria aplinka.

Tuo laikotarpiu žmogiškosios vertybės buvo neišsemiamas pavyzdys, siekiamybė. Tarytum autoritetas. Kiekvienam svarbios buvo ne tik teisės, bet ir pareigos.

Galimybės neribotos

Per tiek laikmečių, epochų ir istorijos pakopų žmogus bei gyvenimo prasmė keitėsi. XXI amžius gausus išmaniųjų technologijų, kurios daro nemažą įtaką žmonių bendravimui, gyvensenai. Kas galėjo pagalvoti, kad po šitiek laiko žmonės, būdami bet kurioje vietoje Žemėje, galės susisiekti ir kalbėti mobiliaisiais telefonais? Kas galėjo pagalvoti, kad naujienos ir pasaulio įvykiai bus transliuojami bet kokiu kanalu per televizoriaus ekraną? Kad bendrauti galėsime ne akis į akį su žmogumi, bet su jo profiliu interneto svetainėje? Visa tai, be abejonių, yra tikra. Ir turi neigiamos įtakos žmonių egzistavimui.

Žmogaus prigimtis tarsi užkoduota išlikimui. Tai vienas svarbiausių gyvenimo Žemėje faktorių. Tačiau reikia paklausti savęs, ko mes siekiame? Baigti universitetą, įgyti aukštąjį išsilavinimą, dirbti gerai apmokamą darbą, nusipirkti butą, automobilį ir iki gyvenimo galo atidavinėti mėnesio algą bankui už paskolas? O galbūt siekiame kažko daugiau: kažką palikti po savęs, pakeisti istoriją? Tuomet turime pradėti mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitus.

XXI a. degradacija

Kartais pagalvoju, kad žmonės turėtų jaustis kaip robotai, kurie paklūsta komandoms ir mechaniškai atlieka įvairius veiksmus: darbas – namai – darbas. Žmonės skuba gyventi, nebeskaito knygų, mažiau bendrauja su vienas kitu, o tai kvepia XXI amžiaus degradacija. Žmogus degraduoja, leisdamas laisvalaikį prie aparatų, kurie žaloja smegenų lasteles. Visi stengiasi patenkinti savo ego ir vis mažiau dėmėsio skiria kitiems žmonėms. O galbūt, padėdami kitiems, galime daryti ką nors gero?

Savanoriavimas – viena iš galimybių įtvirtinti savo egzistavimą. Vis dar gausu žmonių, kuriems reikia kokios nors pagalbos. Savanoriaudami galime padėti ne tik tam žmogui, bet ir sau. Komunikuodami, ugdydamiesi savybes, kurių galbūt itin trūksta mūsų asmenybei. Taip pat svarbu išklausyti kitą žmogų, jam patarti. Šitaip žingsnis po žingsnio kursime gražesnį pasaulį. Nereikia skubėti gyventi – gyvenimas tai padarys už tave.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!