Panem et circenses (liet. duonos ir žaidimų)? Deja, šito jau nebeužtenka. Pramogų beieškanti baudžiauninkų karta pati šaukiasi pranašų, mistikų, psichopatiškų pozityvistų-lunatikų, laimės receptų, o taip pat - ir naujienų apie nelaimes, šnektų apie žinomas padugnes.
Akivaizdu, kad šiandien kiekvienas vartotojas turi savo nuomonę bei vertybių skalę. Kiekvienas paprastas žmogus gali suteikti sąvokoms savas reikšmes, taigi laisvai formuojasi mąstymo klišės ir stereotipai. Nebėra aišku, ką reiškia draugystė, ištikimybė, garbė, orumas, meilė ir kitos sąvokos. Tariama laisvė atveria žmonėms iliuziją, kad šie – savo likimo šeimininkai, nors dažniausiai nesugeba net sau patiems paaiškinti, kas lemia jų įsitikinimus. Liekama kasdienių prasmių lauke tampant kalbos fantomų kaliniais. Neatsakingai vartojama kalba yra kur kas klastingesnis reiškinys nei gali pasirodyti.
Pavergtu protu nuolat operuoja reklamos industrija, nurodanti, kokiais drabužiais rengtis, kokius skalbimo miltelius pirkti, kokią muziką klausyti, kur imti paskolas. Imtas pardavinėti džiaugsmas, dirbtinės šypsenos kuria pridėtinę vertę. Etiketė - „populiariausia, vadinasi geriausia“ - tapo rinkos dėsniu, kuriuo pasitiki vartotojai. Žmogų pakeitė vartotojas. Išnyko riba tarp to, kas padoru ir niekinga. Sąvokos tapo pavaldžios norams ir troškimams. Lėkštumas bei vulgarumas žiniasklaidoje įsigalėjo kaip norma.
Į viešą erdvę paleistos frazės, tokios kaip „žmogus turėtų rinktis likimą, o ne susitaikyti su juo“ savo prasme vargu, ar kam nors užkliūva, nors ,,pasirenkamas likimas” skamba kaip oksimoronas „protingas kvailys“. Besiknisdami socialinių tinklų šiukšlyne paprasti žmonės lengvai suvirškina paruoštas tiesas, todėl viešoji erdvė nespėja gaminti plepalų apie sėkmę, laimę, džiaugsmą, pseudomokslininkų atradimus, tariamas grėsmes.
Šalies knygynuose vis gausėja sielas pardavusių velniui leidyklų knygų tiražai, kuriuos išgraibsto paprasti žmonės. Beverčių skaitalų leidybai antsnukio uždėti niekas net neketina – didelio intelekto pastangų nereikalaujanti grafomanija klesti nevaržomai. Literatūra be literatūrinės vertės leidžia lengvai pasipelnyti, nes paklausa dėl išsilavinimo stokos vis didės. Daugės išmanių mygtukų spaudinėtojų, nes švietimui išsilavinimo kokybė nerūpi.
Tuo tarpu literatūros klasikos ar filosofinių darbų tenka gerai paieškoti, nes jų tiražai negausūs. Tokios knygos dažniausiai būna nukištos kur nors knygyno gale, kukliai sudėtos keliose lentynėlėse. Valstybė jau nebesirūpina intelektualių knygų leidimu: per metus išverčiami ir išleidžiami negausūs egzemplioriai knygynų lentynas pasiekia kosminėmis kainomis, tad ne bet kuris save gerbiantis skaitytojas gali įsigyti gerų knygų.
Valstybei trūksta lėšų? Vargu. Tokie, mano manymu, beviltiški projektai kaip „Laiminga Lietuva 2030“ su kliedinčių politikų palaiminimu nevaržomai susilaukia valstybės biudžeto ar ES paramos. Valdžia, pasitelkusi primityvias sociologinių apklausų metodikas, užuot prisidėjusi prie žmonių kančių mažinimo, pasišovė pakelti laimės indeksą. Indeksą gal ir pakels politikierių vasalai sociologai, bet gerovė avinų bandos nepasieks tol, kol jie patys nesugebės mąstyti savarankiškai, taigi tuo pačiu ir spręsti, rinktis bei vertinti. Neatsakingi projektėliai ne tik tuština valstybės biudžetą, bet ir kuria visuomenei mitą, kad individas nėra atsakingas už save.
Tampame sielos inžinierių eksperimentų aukomis. Sielų technologai mums primeta sufabrikuotą tapatybę, kuri pasireiškia visuomenės narių suvienodinimu. Bažnyčių vaidmenį atlieka psichologai, sociologai, politikos šamanai – jie už mus pačius nupaišo prasmių žemėlapius, o mums, specialistų bandai, rūpi tik siaura profesinė sritis. Nutolstame nuo savo pačių gyvenamo gyvenimo, tarsi kažkas kitas jį turėtų nugyventi. Patogių tiesų gyvenimas greitai praranda savo skonį.
Kai paprastam žmogui rūpi privatūs reikalai ir pramogos, liaudies išrinkti atstovai priiminėja savo interesų grupėms palankius sprendimus. Atsakomybės neužsikrauna nei vieni, nei kiti, nes pirmiesiems nerūpi priiminėjami sprendimai – bus proga pasireikšti balsuojant per artėjančius rinkimus už opozicinę valdžią, balsuojant negatyviai (ne „už”, o „prieš”). Antriesiems suvienodinta liaudis patogi, prognozuojama ir valdoma, nes ją be pasipriešinimo pasitinka ir aptarnauja žiniasklaida.
Ateityje prošvaisčių nematyti – politinė valstybė kaip nevykęs suvereniteto projektas pūva iš vidaus tiek dėl pačios demokratijos esmės prieštaravimų, tiek dėl neatsakingo jos principų vykdymo, nekompetetingo elgesio ir elementaraus padorumo nebuvimo. Tokiomis sąlygomis žmonėms lieka tik nesitaikstymo ir sąmoningumo galimybė, nes pasaulio pabaiga jau įvyko: už totalinę demoralizaciją niekas nebėra atsakingas.
Pavergti protai reiškia brandžios civilizacijos dekadansą. Dievo soste patogiai įsitvirtino lėkšto, gaivališko, pragmatiško, nejautraus ir nenuoširdaus primato iškamša. Nepaliaujamas emocijų ir instinktų dirginimas pakeitė antjuslinę transcendenciją. Praktinis sąlytis su pasauliu šių dienų žmogui tapo vienintele siekiamybe, visa ko ribine pradžia ir ribine pabaiga.
Blogėjančią padėtį šalyje paprastas žmogus nusako trumpai – „toks gyvenimas – sėdėdamas ir mąstydamas nieko nepakeisi. Reikia veikti“. Aklą, neatsakingą veikimą bei jo pasekmes trumpai jau aptariau, o apie sprendimo laisvę galiu pasakyti taip: netapsime laisvi ir laimingi, kol nesugebėsime mąstyti savarankiškai, kritiškai apsvarstydami mums primetamas prasmes. Išlaisvina ne veikla, o mąstymas, nes net ir pragmatiniu požiūriu jis lemia priimamus sprendimus – be aukšto sąmoningumo adekvatus gyvenimo scenarijus neįmanomas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!