E. Jakilaitis padarė stiprų strateginį ėjimą savo klausimais apipildamas R. Karbauskį. Stiprų strategiškai ir silpną... taktiškai.
Kodėl? Nes mūsų protas po didelės informacijos dozės įsimena tik esmę. Klausimų tiek daug, jie tokie ilgi ir painūs, o paprašykite kurio nors inteligento, mąstančio ir skaitančio žmogaus (anot M. Garbačiauskaitės – „Vilniaus elito“) atpasakoti, ko klausia E. Jakilaitis.
Įdomumo dėlei bandžiau ir kaskart išgirsdavau gana trumpą reziumė.
Ne, gerb. Monika, žmonės neišmoko E. Jakilaičio klausimų mintinai. Tautiečiai nesiklauso susikaupę visų žinių, neskaito visų tekstų nuo antraštės iki paskutinės raidės, neužsirašinėja svarbiausių minčių. Žmonės įsimena tik esmę.
Paradoksas: kuo informacijos daugiau ir kuo ji painesnė – tuo mažiau išlieka atmintyje. Nepatiklieji te pakalbina žmones apie „Paksogeitą“. Prirašyta šimtai puslapių, o išgirsite, geriausiu atveju, kelis lakoniškus sakinius apie Borisovą (pats jau pamiršau jo vardą, tad man jis beliko kažkoks kažkokiu sraigtasparniu atskridęs (ir jau išskridęs? – irgi nepamenu) Borisovas).
Tačiau ką ten visų Edmundo klausimų esmė – po visų žodinių batalijų, visų „MeToo“, paklauskite inteligento, KIEK TIKSLIAI E. JAKILAITIS UŽDAVĖ KLAUSIMŲ R. KARBAUSKIUI?
„Kažkur dvidešimt, gal trisdešimt...“, – kaskart išgirsdavau atsakymą su dvejonės priegaida.
Na, o pasiteiravus eilinio plebėjaus, geriausiu atveju išgirsi, kad E. Jakilaitis klausinėjo apie kažkokias trąšas, kažkokius grūdus, herbicidus, dar žemės ūkį – „pamenu, ten net Kazimiera Prunskienė paminėta, kurios seniai nebematome, paminėta, vienžo, ką tę suprasi“.
Išvada peršasi paprasta: miškas dingo už medžių, t.y. už klausimų srauto pasislėpė plačiajai visuomenei suprantama esmė, kas ten pas R. Karbauskį gali būti ne taip. O po R. Karbauskio painių išvedžiojimų daugumos galvose įsirėžė tik trumpa-kreiva išvada, maždaug „turtingas latifundininkas susipjovė su įtakingu žurnalistu, viens kitą kaltina; dar išsiaiškins, ar tik abu nėra įmerkę uodegas“.
Reti ir selektyvūs R. Karbauskio atsišaudymai feisbuke buvo plebėjams kur kas aiškesni, nes iš esmės – ten tik vienas klausimas, tiksliau, paslėptas kaltinimas, maždaug „aš tai ką, o štai tas tai pats iš televizijos jama melejonais į kišenių ir da ant kitų važiuoj“.
Mano galva, E. Jakilaitis būtų taktiškai žymiai daugiau pasiekęs, jei savo klausimus būtų sugrupavęs į salves po kelis, gal net po vieną aiškų, taiklų, skaudų šūvį. Juk iš tikro Edmundo klausimai nėra „vienodo svorio“, tikrai rimti tėra vos keli. Pirmas ir svarbiausias jų – apie įtartiną rusiškų trąšų importą apeinant ES antidempingo muitus.
Paklausus konkrečiai, aiškiai vien apie tai, Ramūnas ramiai nebepasislėptų už feisbuko profilio, atsišaudydamas tuščiomis salvėmis, t.y. žodiniais „paviduriavimais“ apie visai kitus dalykus.
Kitas konkretus šūvis turėtų būti, ko gero, apie manipuliacijas grūdų kokybe. Ir tik išpešus atsakymus (ar latifundininkui sprukus slėptis už tylos sienos), galima „Naisių Blukį“ pribaiginėti mažiau reikšmingomis salvėmis apie nuosavybės perėmimus už skolas, K. Prunskienės įtaką ir pan.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.