Susipažinome prieš keturis su puse metų, kai buvome 23 - ejų ir 30 - ies metų amžiaus, pradėjome draugauti, susitikinėti. Reikia paminėti, jog ji turi sūnų, kuriam dabar 12 metų. Kartu apsigyvenome tik po dvejų metų, nors noras iš jos pusės buvo didelis tai padaryti kuo greičiau. Tai, kad nėjome gyventi kartu ir plėtoti mūsų santykių, stabdė mano neveiklumas, stagnacija ir savotiškas įsipareigojimo prisibijojimas. Galų gale, po nemažos santykių krizės, trukusios apie tris mėnesius, kurios metu buvome atsidūrę ant skyrybų slenksčio, mes apsigyvenome kartu, prasidėjo šeimyninis gyvenimas.
Gyvenome trise, santykiai su kiekvienu mėnesiu regis vis įsibėgėdavo ir jausmai stiprėjo. Reikia nuoširdžiai pripažinti, kad su jos sūnumi man bendrauti nelabai sekėsi ir ne todėl, jog jis nenorėjo, tačiau iš mano pusės suveikė stabdžiai. Taip mes gyvenome dvejus su puse metų, žinoma, buvo ir pykčių, ir barnių, bet visada viską išspręsdavome. Vis dėlto pasakysiu, jog pats tose situacijose elgdavausi nederamai, būdavau per daug išdidus, kartais arogantiškas, esu pasakęs skaudinančių dalykų. O paskutinius keletą mėnesių nuo 2019-ujų pradžios mūsų santykiai pakrypo kita linkme. Aš susikoncentravau į savo asmeninius tikslus – sportas, automobiliai, galbūt problemos darbe, nuotaikų kaita, pyktis. Visą tai galbūt savotiškai išliedavau per ginčus su savo mergina, pasakiau tikrai dalykų, kurių nedera ir ne, tai nebuvo kažkas nepadoraus, bet galbūt daug stipriau. Sakiau tai, kad nenoriu santuokos, kad nenoriu vaikų, kad man ne visada patinka būti kartu ir t. t. Žinoma, visko neatkartosiu ir neverta, bet galima susidaryti esminį vaizdą, jog išliedamas savo išorėje sukauptas neigiamas emocijas žlugdžiau mūsų santykius. Tai buvo aštru, aš tą suprantu, nors viduje nuoširdžiai norėjau ją vesti ir padaryti savo žmona, ir turėti vaikų, tačiau dabar kas traukė už liežuvio sakyti priešingai.
Dar pasakiau, kad man nepatinka, jog mes gyvename trise. Čia tikriausiai jai buvo peilis ir aš visiškai tą suprantu. Kodėl aš taip sakiau, neįsivaizduoju, nes jos sūnus man visiškai gyvenime netrukdė. Gailiuosi, jog neužmezgiau su juo ryšio. Galbūt dėl to, jog pats augau vienturtis ir visas dėmesys buvo skirtas man ir šiuo atveju nenorėjau dalytis savo mylimos merginos dėmesiu su jos berniuku. Pripažįstu ir gailiuosi dėl to, ką pasakiau, kaip elgiausi, bet tikrai ne visi mano skaudūs žodžiai liejosi iš širdies, nežinau ko vedimas prikalbėjau ko nedera. Buvau tikrai ne tas žmogus, koks esu iš tikrųjų.
Ir taip vieną gražią dieną mums teko išsikraustyti iš buto, kuriame gyvenome, kadangi jis buvo nuomojamas. Tai buvo šeimininkų sprendimas – parduoti butą. Logiška būtų, jog bet kokia kaina eitume ir ieškotume variantų, kaip vėl kartu gyventi, tik kitur. Tačiau mano užsispyrimas tam tikrais klausimais privedė prie to, jog aš išsinuomojau atskirai būstą, o mano mergina su sūnumi grįžo gyventi pas savo gimines, kur ir gyveno anksčiau. Dabar baisu pačiam tai sakyti ir pripažinti, tačiau tokio sprendimo priežastis buvo įvardyta, jog gyvenimas trise man nepatinka. Kaip aš taip galėjau pasakyti, nors net niekada negalvojau skirtis ar negyventi su ja ir jos sūnumi. Aš buvau ne savas dėl daugelio priežasčių, o pagrindine įvardinčiau savo sportinį režimą, dietą, kai ruošiausi kultūrizmo varžyboms. Tas visiškai sujaukė mano asmenybę tuo metu.
Mes išsiskirstėme savo keliais, pirmas kelias savaites to labai nesureikšminau, bet tikėjausi, kad mūsų santykiai vis dar yra, tik kitokioje formoje. Kontakto jau nebepalaikėme, nebendravome. Aš nesupratau, jog gali artėti pabaiga. Po to, kai po kelių savaičių baigėsi mano varžybos ir grįžau į normalų gyvenimą, aš atsipeikėjau po dviejų dienų, paskambinau jai, pokalbis nenusiklostė, tačiau toliau žodis po žodžio sužinojau, jog ji mane palieka. Toliau sekė manęs ignoravimas, blokavimas socialiniuose tinkluose, visiškas ryšio nutraukimas. Man buvo šokas aš tuo negalėjau patikėti.
Buvo mano bandymai kalbėti, rodyti dėmesį, tačiau be atsako. Po savaitės galbūt nurimus pirminiam šokui, pakalbėjome telefonu, sužinojau, kad galime bendrauti kaip draugai, ji išsakė, jog jaučiasi įžeista, pyko ant manęs ir dabar yra tarsi siena, kurios ji negali peržengti. Aš pripažįstu, kad elgiausi blogai, pasakiau blogų dalykų, tačiau viso to išsižadu, nes mano vidus nori tik jos ir priimu ją su jos sūnumi ir tikrai noriu kurti gyvenimą su ja.
Šiuo metu mūsų bendravimas, jei taip galima pavadinti, keistuose rėmuose, ji labai retai atsiliepia telefonu, tarsi ir kalbame, kad galime bendrauti, galėtume susitikti tiesiog šiaip. Kaip aš turėčiau elgtis? Kaip man ištaisyti visą tai, ką padariau? Viską pripažįstu, buvau ne tas žmogus, koks esu iš tikrųjų, sugadinau gražius santykius, bet jau nurimus pirminėms emocijoms suprantu, kad ji vienintelė man rūpi gyvenime ir noriu kurti su ją bendrą gyvenimą, tik daug gražesnį nei buvo iki šiol. Tikiu, galiu ir noriu to.
O šiuo metu jaučiuosi miręs viduje, nežinau, kaip elgtis. Prašau patarkite, kaip viską ištaisyti, kaip elgtis, kad būčiau laimingas, padaryčiau laimingą ją iš naujo ir jos sūnų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.