Ką gi, pirmiausia turėtume prisistatyti. Mūsų vardai yra Ivo Figueira ir Bernardo Cartaxo, mes esame du portugalai vaikinai, norėję pabėgti nuo šilto oro ir pagyventi apie 5 mėnesius vienoje lietingiausių ir nenuspėjamiausius orus turinčioje šalyje. Prieš tai keletas portugalų draugų vadino mus pakvaišusiais, kiti - drąsiais. Šiandien kai kurie mūsų „Erasmus“ draugai mus vadina kvaištelėjusiais, kiti - drąsiais... Gerai, gerai, aiškiai suvokiame, kad nuomonės yra tokios pačios ir mes kažkodėl sutinkame su savo draugais – mes esam tiesiog pamišę.
Visi mūsų vis klausinėdavo - „kodėl Lietuva?“. Ir pirmaisiais kartais mes tiesiog atsakydavome: „kodėl kita šalis?“, kas davė galimybę kai kuriems žmonėms pasakyti mums „kodėl“. „Juk tai šalta, snieguota, vėjuota ir lietinga šalis“. Tačiau, tai ir buvo pagrindinė priežastis kodėl pasirinkome Lietuvą – dėl visiškai skirtingo kontrasto, prie kurio esame pripratę Portugalijoje, ir nesigailime to nė trupučio.
Išbandėme ir patyrėme daugybę naujų dalykų ir būtent apie tai jums ir papasakosime.
Kaip ir daugeliui pietinių šalių gyventojų, sniegas mums buvo naujas dalykas. Vos tik išėję iš oro uosto supratome esantys apsupti baltos sniego skraistės, reginys visiškai skyrėsi nuo mūsų namų, kur žiema atneša šaltį per vėją ir lietų.
Greitai pastebėjome, kad vaikščioti bus žymiai sunkiau, nes po ta gražia balta skraiste buvo plonas ledo sluoksnis ir vienas blogas žingsnis būtų privedęs prie kritimo (kurį Bernardo patirs vėliau... keletą kartų). Nepaisant viso to, tai buvo nuostabi patirtis su laikas nuo laiko pasikartojančiomis sniego kovomis, vaikštinėjimu krentant sniegui arba tiesiog žiūrėjimu pro mūsų miegamojo langą, kaip lėtai krenta snaigės.
Deja, negalėjome išmėginti slidinėjimo slidėmis arba snieglente, bet netgi be viso to gyvenimas snieguotame mieste buvo neabejotinai nauja ir nuostabi patirtis mums.
Žinoma, čiuožinėjimas… Nesibaigianti kova tarp dviejų portugalų vaikinų. Ivo dievina čiuožinėjimą – vos po kelių kartų jis tiesiog skrodžia ledą lyg būtų tai daręs begalę kartų anksčiau. Kas liečia Bernardo, ką gi… Jis tiesiog čiupinėja sieną ir laukia, kol viskas pasibaigs, būdamas labai atsargus, kad nenugriūtų.
Portugalijoje yra labai reta turėti čiuožinėjimui skirtą vietą ir netgi jeigu mes ją turime, tai nėra tikras ledas. Todėl, kai išbandėme tai, supratome, su kuo turime reikalą. Reikia pripažinti, kad tai buvo nuostabi nauja patirtis, nepaisant to, kad Bernardo jautėsi labai blogai vis nusitempdamas savo mentorę ant žemės (ledo).
Portugalijoje tėra vos keletas pirčių, bet jos ne tokios kaip čia, dėl to tai buvo dar viena nauja patirtis, kuria mes abu itin mėgaujamės!
Pirmą kartą į pirtį buvome pakviesti savo italo draugo, kuris taip pat studijuoja Vilniuje. Mes pasakėme „gerai“ ir paklausėme kur ji yra, o jis tiesiog atsakė - „mano namuose“. Negalėjome tuo patikėti – jis turėjo pirtį savo namuose! Tai yra kažkas tokio, prie ko nesame pratę. Mūsų šalyje labai reta turėti pirtį namuose.
Dar vienas naujas dalykas, kurį išbandėme, buvo masažas vantomis. Pirmiausiai nelabai norėjome tai išbandyti, bet tai buvo vienas iš geriausių masažų, kurį kada nors patyrėme.
Taip pat apsilankėme didelėje poilsiavimo vietoje Druskininkuose ir išbandėme visų tipų pirtis, kurios buvo pasiūlytos tą dieną. Be abejonės, tai buvo viena iš malonių staigmenų mūsų „Erasmus“ laikotarpiu ir už tai turėtume padėkoti ESN organizacijai.
„Ak, didingas maiste ir namuose pagamintas alau, mes nežinojome, kad jūs egzistuojate! Kur buvote visą šį laiką...? Ak, žinoma, Lietuvoje”. Tai buvo du dalykai, kurių, manėme, niekada neįsimylėsime. Turime pripažinti – valgome daug ir lietuviškas maistas yra geras bei nebrangus. Taigi, įsivaizduokite, kaip jautėmės, kai tai sužinojome. Bernardo labai patiko cepelinai, Ivo – namų gamybos koldūnai ir dar daugelis dalykų, kuriuos ragavome, tačiau konkrečių pavadinimų neprisimename. Pavyzdžiui, kepta duona, sūrūs blynai, salotos ir t. t.
Lietuviškas alus mus nustebino, nes Portugalijoje jis yra rūgštesnio skonio, todėl nemanome, kad portugališkas alus yra geras. Ką turime - tai geras vynas. Ivo nemėgsta portugališko alaus, dėl to jis nenorėjo paragauti lietuviškojo. Išbandėme namuose pagaminto alaus ir mes jį dieviname!
Pasibaigus mūsų Erasmus laikotarpiui, grįžę atgal į Portugaliją, pasiilgsime lietuviško maisto ir alaus. Dėl to jau nusipirkome lietuviškų receptų knygą.
Kaip galime išreikšti jausmą, kuomet pirmą kartą nuėjome į operą? Tai sunku, bet galime pabandyti. Ivo buvo sužavėtas viso pasirodymo: atmosferos, visų aktorių ir jų balsų, Bernardo jautėsi normaliai, Ivo buvo apstulbintas ir norėjo grįžti dar kartą, Bernardo viskas buvo gerai, jis neprieštaravo sugrįžti.
Hm... Ką gi, mes turėjome skirtingas nuomones ir reakcijas, bet su vienu dalyku sutinkame abu – jeigu nori nueiti į opera, tiesiog nuvyk į Lietuvą ir jei turi abejonių, tiesiog pagalvok, kad jei esi studentas, moki mažiau nei einant į kino teatrą.
Lietuva yra nepaprasta šalis apsilankyti ir gyventi. Mes susiradome gerų draugų, ne vien „Erasmus“, bet taip pat lietuvių. Vos atvykę buvome šiltai sutikti, visi mums daug padėjo ir dabar dar padeda. Tai buvo nepaprasta patirtis ne tik dėl visų potyrių, su kuriais neteko susidurti anksčiau, bet daugiau dėl to, kad galime sakyti, jog Lietuvoje susiradome draugų visam gyvenimui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!