Žinomas ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintis kino kūrėjas kviečia į dar vieną, efektingą ir žymiai niūresnį pasakojimą apie milžiniškų ateivių robotų kovą Žemės planetoje, kurioje šį kartą pasakojimas pakryps visiškai nauja linkme.
Apie ką mes čia…
Nugalėjus deseptikonus ir jų pagrindinį vadą Megatroną, Optimas Praimas su savo bendražygiais pasišalina ir leidžia žmonėms vėl ramiai gyventi. Deja, ne visi susitaikė su tuo, kad Žemėje yra robotų pavidalą turintys ateiviai. Karas prasideda iš naujo, tik dabar didžiausiomis aukomis tampa būtent tie, kurie kadaise išgelbėjo visą žmoniją nuo sunaikinimo…
Kūrinio vidus
Apie režisierių Michaelį Bay‘ų galima pasakyti du dalykus – efektingų ir patrauklių akims filmų kūrėjas ir didžiausias Holivudo veidmainis. Iki dabar sunku patikėti jo žodžiais, kai jis 2011 metais prisiekė, kad treti „Tranformeriai“ bus paskutinis kartas, kai jis turės kažką bendro su jų visata. Pamačius milžiniškas pajamas nuomonė pasikeitė ir dabar sulaukėme pirmo iš būsimos trilogijos filmų. Akivaizdu, kad pinigai sugeba užtemdyti protą net ir patiems geriausiems savo srities vizioneriams.
Laukiant filmo nebuvo visiškai jokio entuziazmo, nes koks nors yra žiūrėti į tą pačią pasakojimo schemą, kurią buvo galima pamatyti ankstesniuose filmuose. Vien vizualiais efektais pakerėti žiūrovą nėra taip paprasta, kaip buvo kadaise. Prisiminus pirmąją dalį, kai ji tiesiog susprogdino visus kino teatrus ir žiūrovai bėgo į kino sales po kelis kartus ir pasižiūrėjus gana neblogo pirmtako tęsinius, noras visiškai išgaravo. Tai geras pavyzdys, kai reikia sustoti tinkamu laiku, bet, kaip bebūtų gaila, kai kurie Holivudiniai garbėtroškos to nesuvokia.
Filmo pamatu tampa vos ne identiška pirmojo filmo istorija, kai nevykėliui po ranka pakliūna robotas ateivis. Viskas prasideda iš naujo, susipažįstame su naujais veidais, nes ankstesnių dalių veikėjų atlikėjai tiesiog atsisakė filmuotis dar vienam filmų serijos tęsinyje, kuri lyg ir logiškai buvo užbaigta 2011 metais. Veiksmas prasideda praėjus šiek tiek laiko po trečios dalies įvykių, tačiau sąsajų su ankstesnėmis dalimis viso filmo metu pilna. Tai gerai, nes lyg ir pasakojimas tęsiasi, atsiranda visiškai nauji priešai, tačiau labai jau primenantys praeitų filmų antagonistus. Netgi ir jų tikslas visiškai vienodas. Taip pat atsirado ir ilgai laukti dinobotai.
Atvirai kalbant, tai jų pateikimas šiame filme labai tragiškas. Visiškai neatspindi klasikinių komiksų, senesnių animacinių filmų ar, tuo labiau, žaisliukų, pagal kuriuos ir buvo sukurti minėti pramogai skirti veikalai. Viskas paimta iš labai skurdų turinį turinčio 2013 metų animacinio serialo. Bent jau transformeriai, ypač Bambelbis ir Optimas, labiausiai priartinti prie klasikinio įvaizdžio ir ankstesnių filmų pavidalo. Antagonistas šį kartą žymiai galingesnis ir labiau išraiškingesnis nei Megatronas, tačiau ir jam pritrūko fantazijos. Labai primityvūs veiksmai, privedantys prie dar vieno eilinio, banalaus ir pasikartojančio kituose panašiuose juostose siužetinės linijos pamato.
Žmonių gretose labiausiai akį traukia pagrindinis naujos franšizės veidas Keidas. Visi triukai, kuriais teko pasipuošti naujam personažui, atrodo žymiai įtikinamiau nei tie, kuriais jau ketvirtą kartą iš eilės bando maitinti mus blizgantys ir spalvingi robotai. Keidas labai skiriasi nuo trilogijoje pasirodžiusio Semo. Čia buvo tikras, kovingai nusiteikęs vyras, gelbėjantis savo nuostabią šeimą. Beveik kaip Bredas Pittas filme „Pasaulinis karas Z“. Tai vienintelis geras scenaristo sprendimas – parodyti tokį energingą ir viskam pasiruošusį veikėją, kurio charizma užgožia net ir milijonus dolerių nupiešti kainuojančius robotus. Žinoma, kitų veikėjų labai keisti sprendimai priveda prie itin neigiamos reakcijos. Seniai tokio masto projekte nebuvo tiek daug loginių klaidų ir pasakojamos istorijos spragų.
Atmetus visas scenaristų klaidas, laikas ateina pačiam veiksmo apibūdinimui, nes tai yra antras pagal svarbą tokių projektų dalyvis, dėl kurio ir einama į kino ekranus. Tenka pripažinti, jog veiksmo pateikimas labai nuobodus ir neįtraukiantis. Visiškai toks pats sausas kaip ir pirmasis, nykus filmo anonsas. Pernelyg užtęstas istorijos pasakojimas priveda prie didesnio nuobodulio, kuris kas penkiolika minučių sugeba aplankyti bežiūrint į nesąmoningus dialogus ir herojų sprendimus bei jų įgyvendinimus. Epizodiškai pagyvinamas veiksmas priverčia laukti tikros kovos beveik dvi filmo rodymo valandas, bet tenka pripažinti, buvo verta. Galingas ir epinis finalinis susidūrimas, kurio metu kino salėje sėdint darosi tvanku. Bay‘us tikrai žino, kaip reikia gražiai ir didingai griauti miestus. Čia dar vienas pliusas, kuris ir išgelbėja visą nuoboduliu apipintą laukimą.
Patį filmą, kaip „Transformerių“ franšizės dalį, tenka įvertinti neigiamai, nes idėjos išpildymas labai tragiškas ir dubliuojantis ankstesnes dalis. Žinoma, juosta lenkia antrą dalį, kurią galime laikyti vienu blogiausių visų laikų gero filmo tęsiniu. Nauja trilogija prasidėjo iš gana šaltos natos, tačiau, jeigu kūrėjai neskubės ir priims teisingus sprendimus ateityje, galbūt galėsime sakyti, kad pagaliau „Transformeriai“ turi kažką daugiau nei vien tik buką scenarijų, krūvą efektų ir banalius dialogus apie nieką. Žinoma, kaip bebūtų, tai yra vasaros sezono „blokbasteris“ numeris vienas, bet kartu ir vienas didžiausių nusivylimų šiais metais.
Techninė juostos pusė
Visos šios kino franšizės pamatu tampa specialieji efektai ir dar daugiau specialiųjų efektų, kuriais tiesiog marga visas kino salės ekranas. Gražu pasižiūrėti, tačiau tenka pripažinti, kad postūmio ir progreso nuo trečios dalies pasirodymo visiškai nesimato. Tuo pačiu grafiniu varikliu sukurti robotai, tik grafiškai šiek tiek pakeisti jų pavidalai. Trimatis juostos efektas leidžia pamatyti gilesnį vaizdą ir tuo pačiu paslėpti tam tikras klaidas ir labai neįtikinamai pateiktus vizualiuosius efektus, kurie kai kuriose scenose atrodo netgi pernelyg dirbtinai. Prisiminkime „Ugnies žiedą“ ir palyginkime efektų kokybę, skirtumas akivaizdus.
Filmo dekoracijos, aplinka ir dizainas nenusileidžia ankstesnėms dalims, kas džiugina, nes dėl niuraus konteksto pats juostos fonas tampa labai patraukliu akimis ir tai suteikia šiokio tokio rimtumo, kad kaip banaliai tai skambėtų. Visą šį grožį mums pateikia juostos operatorius, iranietis Amiras M. Mokris, dirbęs su režisieriumi ties jo kitais projektais – „Blogi vyrukai 2“ ir „Transformeriai 3“. Paskutinio mūšio puikus kameros darbas suteikė šiai scenai neregėto epiškumo, kas leido pamiršti dvejų valandų trukmės nuobodulį.
Garso takelis ir kiekviena muzikinė kompozicija parinkta prie tam tikrą atmosferą turinčios scenos. Žinoma, čia nėra tokio išskirtinio muzikinio takelio, kuris lydėtų visą filmą taip vaizdingai kaip pirmoje dalyje, bet negalima skųstis. Bendrai, tai muzika nesugebėjo iš bėdos ištraukti siužetinės linijos pateikimo ir užtemdyti klaidas.
Montažas kai kuriose scenose ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos netgi visai neblogai atrodo. Čia jaučiama kokybė, nes kitaip filmas virstų į visiškai neskaniai pateikta chaosą su keliomis veiksmo scenomis ir pokalbiais su robotais fone.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas – geriausias režisieriaus sprendimas per daugelį metų. Vietoje Shia Labeaufo į juostą pakvietus Marką Wahlbergą, su kuriuo kino kūrėjas dirbo „Kultūristų“ filme, franšizės tonas iš karto pakeitė spalvas. Juostos metu nėra visą laiką bėgiojančio ir desperatiškai atrodančio Semo, kurį buvo įkūnijęs visoje trilogijoje dabar jau ne populiarus, kaip jis teigia, Shia Labeaufas. Pasirodo rimtas, kupinas ryžtingumo karys, galintis valdyti kiekvieną situaciją ir nebijantis iššūkių. Markas ant savo pečių išnešė visą filmą ir tik jo charizmos dėka juostą galima žiūrėti nuo pradžios iki galo.
Markas Wahlbergs užtemdė visus kitus filme pasirodžiusius aktorius, tačiau jam į pagalbą ateina jaunoji karta ir, galima teigti, visai pakenčiamai vaidinanti. Nicola Peltz, įkūnijusi Keido dukrą, ekrane demonstravo ne tokius gardžius vaizdus, kaip kadaise Megan Fox, tačiau ir čia buvo galima akis paganyti. Personažas tuščias ir neįdomus, todėl jos buvimas kompensuoja visą jos veikėjos neįdomumą.
Jackas Reynoras vienintelis iš jaunesnių juostos veikėjų, į kurį galima žiūrėti rimčiau. Vaidybos plane aktorius nepademonstravo kokių nors išskirtinių savo talentų, tačiau žiūrint į jį susidaro malonus ir neerzinantis vaizdas. Jis čia net labai tiko.
Juostos neblogu papildymu tampa T.J. Milleris ir Stanley‘is Tuccis, kurie irgi bandė gelbėti susiklosčiusią situaciją. Tai pat prie jų galima prisikirti ir Titusą Welliverį, suvaidinusį Savojų. Kiti aktoriai atrodo kaip etatiniai statistai, negalintys nieko daugiau pasiūlyti, tik atlikti baldų funkcijas filmavimo aikštelėje.
Verdiktas
„Transformeriai: išnykimo amžius“ – tai visai efektingas, gražus ir specialiais efektais pagardintas bet visiškai neprogresyvus, labai nuobodžiai ir užtemptai papasakotas žinomos franšizės tęsinys. Jo kailį gelbėja ne didingi ir kovingai nusistatę robotai, o aktorius Markas Wahlbergas ir jo suvaidintas personažas, nešantis visą kūrėjų absurdą ir banalumą ant savo galingų pečių.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10
Bendras vertinimas: 5/10
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!