Kaip koks paskutinis mohikanas, rašytojas iš savo atminties ištraukia ten sugulusias istorijas ir primena skaitytojams, kad tai buvo iš tikrųjų.
Nelengva kalbėti apie R. Granausko knygą „Šventųjų gyvenimai“: regis, nėra ko ir atpasakoti - pokaris, vėlesnių laikų sąšaukos su juo, skaudūs žmonių likimai. Joje nėra įmantrių siužetinių linijų, sunkiai šifruojamų simbolių ar metaforų, postmodernių žaidimų.
Ją reikia skaityti, kad išgyventum anų laikų istorijas, bandytum suvokti su „šventaisiais“ susijusių žmonių tolesnio gyvenimo punktyrines linijas. Pradėjus gilintis ateina suvokimas, kad tas paprastumas apgaulingas. Po neįmantria forma slypi ne tik kelių šeimų, bet ir ištisa tautos tragedijos istorija.
Kas nutiko, kad pokario metų paprastų dorų žmonių gyvenimas atrodo kaip šventųjų kankinių likimas? Kokie baisūs išbandymai taip paveikė tautą, kad galima kalbėti apie kelias Lietuvas: nepasidavusių ir prisitaikiusių, išvežtųjų ir likusiųjų, sąžiningų ir bailių? Tiesioginio atsakymo vyriškai santūrioje R.Granausko prozoje nerasime, išvadas autorius palieka pasidaryti pačiam skaitytojui.
Vienuolikos novelių apysaka - vienaip ar kitaip sukomponuotas vieno Žemaitijos kaimo žmonių likimų durstinys - skaudžiai kalba apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis. Kadangi dauguma šventųjų buvo vienokie ar kitokie kankiniai, paėmus į rankas knygą, knieti sužinoti, už kokias kančias savo personažus sakralizuoja R. Granauskas.
Šventieji
Pirmųjų trijų novelių pavadinimuose nurodyti šventųjų vardai: Šv. Paulina, geriau pasirinkusi mirtį nei išdavystę ar stribų prievartavimą; Šv. Pilimana, tikras gamtos žmogus, besirūpinantis nusikamavusiomis karvėmis, nepaisantis jokių politinių permainų ( „Aš ne kolchozą, aš kankinamus gyvulius gyniau!“), jos begalinė meilė gyvuliams ir paukščiams primena šventąjį Pranciškų Asyžietį („Iš tikrųjų visi gyvuliai - kiaulės, karvė, veršeliai - tartum linko, tiesėsi į jos pusę. Net tie, kuriuos ji matydavo pirmą kartą, sakysim, šunys. „ Aš tik laukiu, kuomet ir varnos pradės tūpti tau ant galvos“,- juokdavosi Beržonskienė.“) ; Šv. Mikalina, bet kokia kaina siekianti išsaugoti atmintį, rašanti savotišką partizaninės kovos metraštį.
Visos trys moterys dėl savo įsitikinimų neteko gyvybės, matyt, dėl to jos ir pavadintos šventosiomis. Į šventųjų kankinių gretas būtų galima įrašyti ir išprotėjusią iš sielvarto Bronelę, kuri per pūgą iš paskutinių jėgų nešė sergantį vaiką pas Beržonskienę, kad gautų patarimą, kaip jį gydyti, o vargais negalais grįžus namo pasitikę stribai sunaikina ne tik jos namus, bet ir vienintelį kūdikį: „dūrė ir į jos nešulį“ (novelė „Bronelė“).
Ir novelės „Liūdnosios upės“ veikėjus - mokytojos šeimą - Velykų naktį išvežtą į tremtį. Tiktų ir Liaugaudas (novelė „Zidorius“), kurio begalinė meilė arkliui Plesniui stebino aplinkinius ir jie lygino jį su Pilimana: „Buvo tokia Pilimana, eidavo per žmones, prašinėdama toms kankinėms glėbelio šiaudų ar šieno“.
Šventumo aureole, palyginus su kitais šio pasakojimo personažais, yra pažymėta pagrindinė novelės „Elena“ veikėja. Ją, kaip ir Sibire mirusius jos tėvus, išskiria šventa ištikimybė gimtinei. Šventa sūnaus meilė motinai ir neapykanta išdavikui tėvui pirma laiko pražudo ir Augustiną (novelė „Augustinas“). Tėvas, partizanų išdavikas, palikęs žmoną su sūnum, po daugelio metų drįsta grįžti ir ramiai gyventi, o vėliau net nušauna sūnų, bandantį prabudinti jo sąžinę: „Vaitkus nesėdo į kalėjimą. Juk jis gynėsi nuo psichikos ligonio, kuris naktį veržėsi į vidų, norėdamas jį pasmaugti“. Sąlygiškai šventųjų gretoms būtų galima priskirti ir senukus iš novelės „Jedzė“ dėl šventos ištikimybės savam žmogui. Nors dviem pensininkams būtų lengviau išgyventi, bet Rokienė ir Šimkus lieka ištikimi saviems, kad ir mirusiems.
Ir negalima pamiršti svarbiausios šventosios - trijų sūnų Motinos Beržonskienės, kuri išleido sūnus į mišką ir lyg kokia antikos tragedijų herojė prisakė ginti tėvynės laisvę: „Pati pasakiau ir dar peržegnojau: eikit ir negrįžkit, kol Lietuva nebus laisva!..“. Jai, kaip ir tragiškai bunkeryje žuvusiems jos sūnums, rašytojas nepaskyrė atskiros novelės, nes su šios šeimos istorija vienaip ar kitaip bent punktyriškai yra susiję visi kiti novelių apysakos veikėjai.
Antra vertus, detaliau pavaizduoti Motiną, ant laisvės aukuro aukojančią savo vaikus, turbūt nelabai įmanoma - jos paveikslas netektų didingumo. Kas bebūtų, Beržonskienė stengiasi išlikti tvirta, neparodyti jausmų. Net pradėjus raudoti Paulinai, ji „sėdėjo šalia savo krežio kaip medinė.“
Ir nešventieji
Juo artyn Nepriklausomos Lietuvos laikai, juo šventumo mažiau... Nė iš tolo į šventųjų gretas nesirikiuoja jaunesnioji karta: nei Gerda, nei Rimvydas (novelė „Gerda“). Į naujo gyvenimo areną įsiveržia naujos „šventenybės": motociklas, gražios merginos, demonstruojančios savo kūniškus privalumus, turto ir pramogų troškimas... Rašytojas labiau stabteli ties Rimvydo paveikslu, negailestingai apnuogindamas jo dvasinį tuštumą: „Rimvydas negalėjo apie tai skaityti knygose; tebuvo perskaitęs kokias dvi ar tris. Apie šnipus. Ir tos pačios pasirodė jam neįdomios. Iš literatūros dvejetų negaudavo, - pirmininkų sūnums niekur dvejetų nerašo, bet baigiamojoje klasėje turėjo sėdėti dvejus metus...“. Kokie menki jaunimo interesai, matyti iš Gerdos ir Rimvydo pokalbio:
- Nieks čia nei šoka, nei dainuoja.
- Tai ką jūs veikiat vakarais?
- Televizorių žiūrim.
- O kai nusibosta?
- Vėl televizorių žiūrim.
Kai remontuojamame kambariuke virš pašto, kur anksčiau gyveno mokytoja Mikalina, darbininkai randa dienoraštį ir paprašo Rimvydo nunešti jį į kultūros namus, plyksteli viltis: o gal, perskaitęs apie gimtinėje pokariu vykusią dramą, jaunuolis pasikeis...
Bet rašytojas R. Granauskas nesentimentalus ir optimizmui vietos nepalieka - mūsų laikų herojus net nepaskaito krauju rašyto teksto: „Rimvydas užsikišo sąsiuvinį už striukės. „Java" lengvai nunešė jį į Velėnijų pusę. Sustabdė, nuleido abi kojas , įtraukė pilną krūtinę oro. Tas sąsiuvinis trukdė, numetė jį į griovį“. Ir jokios vilties, nes tokie nesikeičia.
Tokią išvadą savotiškai pagrindžia novelė „Šv. Stanislovas“, kurioje jokio šventumo nebelikę: du prasigėrę seniai, buvę stribai, rūpinasi, kaip gauti išgerti, ir nervinasi matydami per savo būsto langus partizanų paminklui statyti kasamą duobę:„Ta duobė nervino ir kai matėsi, ir kai nesimatė...“.
Jokios atgailos, tik noras kenkti ir menkinti žmogiškąjį orumą: „ - Einam ir prišikam aniems į tą duobę!“. Dvasinį šių žmogystų menkumą paryškina ir dėl senatvės bei girtavimo išsekusios jėgos - jie apgailestauja, kad nebepajėgs to padaryti... Atgailos neišgyvena ir kiti stribų stovyklos veikėjai. Stribų vyresnysis Per Bliuska Atgimimo laikais „prie Seimo giesmes giedojo, dėl to savanoriai nesuėmė“.
Gyveno ramiai: „Puikią trobą buvo pasistatęs, ir pačią turėjo, ir vaikų. Neskubėdamas susikrovė baldus, susikrovė kitką - ir išvažiavo į Rusiją." Tokia pačia ramybe pasižymėjo ir sūnų pražudžiusio Vaitkaus gyvenimas: „Kai mirė nuo kažko Narvilienė, jis ramiai toliau gyveno jos troboje, ramiai sulaukė pensijos, sulaukė laisvos Lietuvos paskelbimo, o treji metai prieš mirtį buvo parsivedęs net visai dar nieko moterišką“. Kaip matyti iš citatų, tekste jų ramybė ypač akcentuojama...
Daro įspūdį aprašytųjų žmonių stovėjimas tiesos pusėje. Aplinkybės baisios: persekioja, degina, šaudo, tremia, o R. Granausko veikėjai sugeba išlaikyti savigarbą. Sugeba turbūt todėl, kad „kantrybė gyventi, - kaip teigė rašytojas atsakydamas į gimnazistų klausimus, - Dievo dovana, tačiau kaip sunku tai suprasti!..“. Manyčiau, kad šiais laikais, kada vertybės neretai apverčiamos aukštyn kojom ir įvairiai iškraipomos, jomis manipuliuojama, reikėtų atsigręžti į laiko išbandymus ištvėrusią praeitį, kad būtų lengviau susivokti, kas yra kas...