Jau 15 metų alų verdantis „Kalnapilio“ vyriausiasis aludaris Ričardas Barakūnas patvirtina, kad niekada nesileidžia į kompromisus kalbant apie alaus skonį ir kokybę.
Alus – senas lietuvių gėrimas
Nors ekspertų vertinimu geografiškai Lietuva patenka į stipriųjų gėrimų juostą, tačiau istoriškai mūsų šalyje jau nuo seno veikia daugybė alaus daryklų, kurias, kaip rašė lenkų istorikas Janas Dlugošas, steigė ne tik vietiniai aludarystės amato žinovai, bet ir atvykėliai iš kitų šalių, dažniausiai vokiečiai.
„Žemaitijoje jau nuo seniausių laikų buvo verdamas miežinis alus, kuris buvo aukojamas pagonių alaus dievui Ragučiui., – pasakojo R. Barakūnas. – Visgi alaus tradicijos geriausiai išsilaikė Aukštaitijoje, kur jau 114 metų stovi viena seniausių Lietuvoje ir iki šiol veikianti „Kalnapilio“ alaus gamykla“.
Pasak aludario, tai vienintelė alaus gamykla, kuri net Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams susprogdinus Panevėžio elektrinę, nenutraukė savo veiklos ir pasistačiusi nuosavą žibalinį motorą toliau virė alų, kūrė naujus receptus. Vietos gyventojų pagarbiai vadinta „pilimi ant kalno“, ilgainiui ši alaus gamykla tapo viso miesto simboliu, o aludariai – itin vertinamos profesijos atstovais.
Iš kartos į kartą
Istorikų žiniomis, Lietuvoje alus buvo pradėtas virti jau XI amžiuje. Daugiau kaip 100 metų vyriausias aludaris kontroliavo visus gamybos procesus: nuo salyklo supirkimo iš ūkininkų iki darbininkų drausmės. Taip pat Lietuvoje susiformavo visoje Europoje unikali tradicija, kai alaus gamybos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą ir yra laikomos tautinio paveldo dalimi.
R. Barakūno nuomone, svarbiausia aludario savybė – gera uoslė ir liežuvis, kuri diena iš dienos lavinama verdant bei ragaujant alų. „Nesuklysiu sakydamas, kad visa aludario kasdienybė susideda vos iš 4 ingredientų: vandens, apynių, mielių ir salyklo, – juokėsi R. Barakūnas. – Taip pat kuriant naujas alaus rūšis bei skonius praverčia laki fantazija, polėkis ir aiški vizija“.
Lietuviška virtuvė modernėja
Restorano „Lauro lapas“ savininkė Orinta Cherčenkaitė atskleidžia, kad restorano svečiai vis dažniau maistą derina su alumi, ne tik su vynu kaip įprastai. „Senąją tradicinę lietuvišką virtuvę keičia šiuolaikiška virtuvė, o cepelinus – šviežios žuvies ir mėsos patiekalai. Todėl natūralu, kad restorano lankytojai tampa vis reiklesni, ieško naujų skonių derinių", – pasakojo O. Cherčenkaitė.
Ji pateikia receptą, kaip patiems išsikepti naminę duoną su alumi ir sako, kad, norint pajusti duonos skonį, ją reikia būtinai laužti rankomis.
-------------------------------------------
Naminė duona su alumi
Jums reikės:
1 kg kvietinių miltų su sėlenomis
50 g šviežių mielių
10 g džiovinto mairūno, raudonėlio
200 g šilto vandens
1 v. š. druskos
2 v. š. cukraus
1 butelis „Grand Select“ alaus
0,5 stiklinės saulėgrąžų arba alyvuogių aliejaus
50 g sėlenėlių
50 g sėmenų
Gaminimo eiga:
Miltus sumaišome su sėmėnimis, sėlenėlėmis ir gautą mišinį paskleidžiame ant stalo paviršiaus. Pilame alų, šiltą vandenį ir aliejų, dedame mieles. Įberiame druskos ir cukraus. Tešlą minkome rankomis, kol masė taps vientisa ir nelips prie rankų. Išminkytą tešlą maždaug valandai paliekame kambario temperatūroje, kad ši iškiltų.
Neišsigąskite, formuojant duonos kepalėlį tešla šiek tiek sukris. Suformuotą duoną paliekame stovėti dar valandai.
Iškilusią duoną į aliejumi išteptą kepimo indą, uždedame prieskoninių žolelių ir apibarstome miltais. Kepame 20 minučių iki 210 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Iškepusią duoną ištraukiame iš orkaitės ir paliekame dar valandai pastovėti, kad atvėstų. Duonos nepjauname, o tiesiog laužiame rankomis.
-------------------------------
RIČARDO BARAKŪNO dosjė:
Vyriausias „Kalnapilio“ aludaris nuo 2002 m.
Daugiau nei 15 metų patirtis verdant alų ir kuriant naujus alaus receptus.
2002 metais baigė Skandinavijos aludarių mokyklą Danijoje (dabar sujungtą su Kopenhagos universitetu).
10 metų Kopenhagos universitete būsimus aludarius iš viso pasaulio moko alaus virimo meno.
Sertifikuotas alaus someljė nuo 2015 m.
Įspėjimas: alkoholis kenkia jūsų ir jūsų šeimos sveikatai ir gerovei.