Vilniuje esanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis. Jo statybą ir puošimą rėmė Leonas Sapiega, vienas garsiausių XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų.
Vienuolyne įsikūrė griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės. Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi.
Kviečiame virtualiai pakeliauti po Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.
Ansamblis. Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo tarpsnių vis dėlto pastato išorė nuo pastatymo laikų nedaug kuo pasikeitė ir išlaikė pirmykštę savo struktūrą. Tai retas Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys.
1850 m. chromolitografijoje iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ matyti bernardinių veinuolyno ansamblio tvora ir vartai
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vienuolyno ansamblis iš šiaurės rytų pusės. XX a. pradžia
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Apleisti vienuolyno pastatai. 2007 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vienuolynas po rekonstrukcijos. 2010 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Fasadas. Bažnyčios fasade akį traukia didžiulė Jėzaus monograma spinduliuojančioje glorijoje, virš jos įrašyta pastato užbaigimo data: „AD 1625“. Ši data nebuvo galutinė. 1627 m. netikėtai įgriuvo šventovės skliautai todėl teko juos skliausti iš naujo. Šiuos baigiamuosius darbus vykdė mūrininkas Jonas Kajetka, vėliau miręs nuo maro ir čia palaidotas. Bažnyčios pašventinimo iškilmės dalyvaujant Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui įvyko 1629 m. rugsėjo 8 dieną.
Bažnyčios fasade puikiai matyti nutapytos arkangelų Mykolo, Rapolo ir Gabrieliaus figūros. 1933 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas 1938 m. atviruke
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
2007 m. vykdyti bažnyčios fasado rekonstrukcijos darbai
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Bažnyčios fasadas po rekonstrukcijos. 2010 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Procesijų galerija. Vienuolių vyresniosios Felicijonos Chlusevičiūtės ir vienuolyno pamokslininko Krizostomo Losovskio rūpesčiu 1703 m. vienuolyno kiemelyje išmūryta procesijoms skirta ir tapyba išpuošta dengta galerija. Ant kai kurių jos kolonų kapitelių stovėjo šventųjų statulos.
Procesijų galerija XX a. pradžioje
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
1906 m. atvirukas
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Kolonos, laikiusios procesijų galeriją, po 1912 m. rekonstrukcijos
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Procesijų galerija po rekonstrukcijos. 2009 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vidinis kiemelis (kluatras). Vienuolyno namai prisiglaudę prie pietinės bažnyčios sienos supa uždarą taisyklingo keturkampio plano kiemą – kluatrą (pranc. cloître – vienuolynas). Tai vienuolių poilsio ir meditacijos vieta.
Vienuolyno vidinis kiemelis prieš 1933 m. rekonstrukciją
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vienuolyno vidinis kiemelis. 2007 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vienuolyno vidinis kiemelis po rekonstrukcijos. 2010 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Varpinė ir varpai. Dabartinį pavidalą bažnyčios varpinė įgavo 1719–1722 metais. Į ją buvo įkeltas naujas varpas su lotynišku įrašu, jog 1731 metais kai vienuolyno vyresnioji buvo Teofilė Chlusevičiūtė šį varpą nuliejo Andrius Dorlingas. Varpinės bokštą vainikuoja grakštus šalmas kurio siluetas artimas renesansiniams bažnyčios bokštams. Šalmo viršūnėje puikuojasi paauksuota vėtrungė vaizduojanti šv. arkangelą Mykolą.
Varpinė XIX-XX a. sandūroje
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Apie 1755 m. ant varpinės vartų portalo buvo nutapytas Dievo Motinos paveikslas. Freska išliko iki šių dienų. 2007 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Varpinę puošia paauksuota vėtrungė. 2009 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Altorius. Mūsų dienas pasiekė renesansinis spalvoto marmuro didysis altorius kurio sukūrimui Leonas Sapiega nepagailėjo 25 tūkstančių auksinų. Jo statytojai buvę liuteronų tikėjimo amatininkai kas liudija L. Sapiegos tolerantiškumą.
1888 m.
FOTO: J. Čekavičiaus nuotr.
1952 m. nuotraukoje užfiksuotas altorinių paveikslų nukabinimas
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Vietoje 1991 m. dingusio Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslo pakabintas Simono Čekavičiaus nutapytas „Nukryžiuotasis“. 2010 m.
FOTO: Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.
Altorius išreiškia Švenčiausiosios Trejybės ir Išganymo idėjas: apatiniame tarpsnyje kabo paveikslas vaizduojantis nukryžiuotą Jėzų, antrajame tarpsnyje – Dievą Tėvą, viršutiniame – Šventąją Dvasią. Bažnyčios titulą primena kraštuose esantys arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus paveikslai. Pirmieji paveikslai buvo sunaikinti rusų kariuomenės antplūdžio metu. Dabartiniai kūriniai nutapyti XVII a. III ketvirtyje atstatant karo nuniokotą vienuolyną.
Šoniniai altoriai. Sovietmečiu buvo sunaikinti bažnyčios šoniniai altoriai ir sakykla. Bažnyčios šiaurinę sieną puošė Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Klaros altoriai. 1629 m. į bažnyčią buvo įneštas stebuklais jau pradėjęs garsėti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.
Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius
FOTO: J. Bulhako nuotr.
Sapiegų Marija saugota atskirame altoriuje, papuošta brangiais auksuoto sidabro aptaisais ir brangakmeniais nusagstytomis karūnomis, tikinčiųjų apdovanota gausiais malonių ženklais. 1691 m. vienuolyno vyresniosios Antaninos Žabaitės pastangomis, įsteigus Šv. arkangelo Mykolo broliją, buvo pastatytas naujas, brolijai skirtas altorius, pasiūta vėliava ir įgytas dar vienas Šv. arkangelo Mykolo paveikslas.
Sapiegų antkapiniai paminklai.Bažnyčioje išliko keturi XVII a. pirmos pusės Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį. Didžiausias ir vienintelis Lietuvoje išsaugotas marmurinis renesansinis Leono Sapiegos ir jo žmonų Daratos Firlėjūtės bei Elzbietos Radvilaitės antkapis stebina savo dydžiu ir dekoro gausa.
Prabanga ir elegancija išsiskiria monumentalus Kazimiero Leono Sapiegos žmonos Teodoros Kristinos Tarnovskytės paminklas. Kristupo Mikalojaus Sapiegos epitafija sukurta Konstantino arba Jokūbo Tenkalos pasižymi stiliaus grynumu, grakščia ir meistriška kompozicija. Jono Stanislovo Sapiegos antkapinis paminklas yra ypatingos struktūros – jis įkomponuotas į zakristijos durų portalą. Portalinė kompozicija simbolizavo perėjimą iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį, iš laikino gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.
Zakristija. Zakristija – tai patalpa prie bažnyčios, skirta dvasininkams persirengti ir liturginiams reikmenims bei paramentams laikyti.
Kripta. Vienuolyno bažnyčiai teko ir labai svarbi – Sapiegų giminės mauzoliejaus – funkcija. Mirus bažnyčios fundatoriui Leonui Sapiegai, velionis buvo pašarvotas sidabru dekoruotame, herbais papuoštame alaviniame karste, kuris nuleistas į specialiai tam įrengtą rūsį po didžiuoju altoriumi. 1655 m. Vilnių užėmus carinės Rusijos kariuomenei, miestas buvo nusiaubtas, sudegintas, išplėštas, nužudyta tūkstančiai žmonių.
Kazokai išžudė vienuolyne pasislėpusius miestiečius, nukankino su vienuolyno vyresniąja Darata Siedleščinskaite likusias dvi seseris, apiplėšė bažnyčią ir Sapiegų kapų rūsį. Pasisavinę brangius karstus ir įkapes, palaikus išmetė į gatvę. XVII a. aprašymai byloja kad šiame rūsyje palaidotų ir kitų Sapiegų šeimos narių karstai buvę brangūs, lieti iš alavo ar net sidabro, meniškai dekoruoti aksomu, sidabru ir auksu.
Antro aukšto koridorius. Vienuolyno metrikoje minint bažnyčios pašventinimą aprašomas ir bažnyčios interjeras. Nurodoma, kad šventovė turi gražios formos langus, kad bažnyčia yra neįprastai šviesi. Bernardinės observantės – labai griežtos regulos vienuolės, besilaikiusios atsiskyrėliško gyvenimo skirto maldai ir tyliai kontempliacijai. Vienuolės nedalyvaudavo Mišiose kartu su miestiečiais jos Dievą šlovindavo giedodamos chore arba melsdavosi antro aukšto koridoriuje kuris atvira galerija buvo sujungtas su bažnyčia.
Refektoriumas. Rytinio korpuso pietiniame kampe buvo didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos buvo dekoruotos Sapiegų šeimos herbu. Tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Refektoriumas specialia anga sienoje susisiekė su virtuvės ir maisto podėlio patalpomis, buvusiomis už kampo pietiniame korpuse.
