Vienuolyne įsikūrė griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės. Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi.
Kviečiame virtualiai pakeliauti po Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.
Altorius išreiškia Švenčiausiosios Trejybės ir Išganymo idėjas: apatiniame tarpsnyje kabo paveikslas vaizduojantis nukryžiuotą Jėzų, antrajame tarpsnyje – Dievą Tėvą, viršutiniame – Šventąją Dvasią. Bažnyčios titulą primena kraštuose esantys arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus paveikslai. Pirmieji paveikslai buvo sunaikinti rusų kariuomenės antplūdžio metu. Dabartiniai kūriniai nutapyti XVII a. III ketvirtyje atstatant karo nuniokotą vienuolyną.
Sapiegų Marija saugota atskirame altoriuje, papuošta brangiais auksuoto sidabro aptaisais ir brangakmeniais nusagstytomis karūnomis, tikinčiųjų apdovanota gausiais malonių ženklais. 1691 m. vienuolyno vyresniosios Antaninos Žabaitės pastangomis, įsteigus Šv. arkangelo Mykolo broliją, buvo pastatytas naujas, brolijai skirtas altorius, pasiūta vėliava ir įgytas dar vienas Šv. arkangelo Mykolo paveikslas.
Sapiegų antkapiniai paminklai. Bažnyčioje išliko keturi XVII a. pirmos pusės Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį. Didžiausias ir vienintelis Lietuvoje išsaugotas marmurinis renesansinis Leono Sapiegos ir jo žmonų Daratos Firlėjūtės bei Elzbietos Radvilaitės antkapis stebina savo dydžiu ir dekoro gausa.
Prabanga ir elegancija išsiskiria monumentalus Kazimiero Leono Sapiegos žmonos Teodoros Kristinos Tarnovskytės paminklas. Kristupo Mikalojaus Sapiegos epitafija sukurta Konstantino arba Jokūbo Tenkalos pasižymi stiliaus grynumu, grakščia ir meistriška kompozicija. Jono Stanislovo Sapiegos antkapinis paminklas yra ypatingos struktūros – jis įkomponuotas į zakristijos durų portalą. Portalinė kompozicija simbolizavo perėjimą iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį, iš laikino gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.
Zakristija. Zakristija – tai patalpa prie bažnyčios, skirta dvasininkams persirengti ir liturginiams reikmenims bei paramentams laikyti.
Kripta. Vienuolyno bažnyčiai teko ir labai svarbi – Sapiegų giminės mauzoliejaus – funkcija. Mirus bažnyčios fundatoriui Leonui Sapiegai, velionis buvo pašarvotas sidabru dekoruotame, herbais papuoštame alaviniame karste, kuris nuleistas į specialiai tam įrengtą rūsį po didžiuoju altoriumi. 1655 m. Vilnių užėmus carinės Rusijos kariuomenei, miestas buvo nusiaubtas, sudegintas, išplėštas, nužudyta tūkstančiai žmonių.
Kazokai išžudė vienuolyne pasislėpusius miestiečius, nukankino su vienuolyno vyresniąja Darata Siedleščinskaite likusias dvi seseris, apiplėšė bažnyčią ir Sapiegų kapų rūsį. Pasisavinę brangius karstus ir įkapes, palaikus išmetė į gatvę. XVII a. aprašymai byloja kad šiame rūsyje palaidotų ir kitų Sapiegų šeimos narių karstai buvę brangūs, lieti iš alavo ar net sidabro, meniškai dekoruoti aksomu, sidabru ir auksu.
Antro aukšto koridorius. Vienuolyno metrikoje minint bažnyčios pašventinimą aprašomas ir bažnyčios interjeras. Nurodoma, kad šventovė turi gražios formos langus, kad bažnyčia yra neįprastai šviesi. Bernardinės observantės – labai griežtos regulos vienuolės, besilaikiusios atsiskyrėliško gyvenimo skirto maldai ir tyliai kontempliacijai. Vienuolės nedalyvaudavo Mišiose kartu su miestiečiais jos Dievą šlovindavo giedodamos chore arba melsdavosi antro aukšto koridoriuje kuris atvira galerija buvo sujungtas su bažnyčia.
Refektoriumas. Rytinio korpuso pietiniame kampe buvo didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos buvo dekoruotos Sapiegų šeimos herbu. Tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Refektoriumas specialia anga sienoje susisiekė su virtuvės ir maisto podėlio patalpomis, buvusiomis už kampo pietiniame korpuse.
Šaltinis: www.bpmuziejus.lt