Kambaryje besiranganti ir šnypščianti gyvatė, lipšnūs, o kartais ir per daug gerai apie save galvojantys, ir manantys, kad už pinigus galima nusipirkti viską, net ir nakties nuotykį, klientai. Tai ne filmo „Hangover“ (liet – „Pagirios Las Vegase“) scenarijus, tai nuotykiai, su kuriais susidūrė padavėja Agnė ir jos kolegės.
Mergina svajoja vieną dieną atidaryti savo jaukią kavinukę Vilniaus centre. Ji sutiko pasidalinti savo darbo patirtimi, įdomybėmis ir keistenybėmis, apie kurias kalbama tik su darbuotojais, o restoranų, viešbučių administracija raudonuoja, jeigu tai ima ir iškyla į viešumą.
Padavėjos karjerą pradėjo dar mokykloje
Agnė, prradėjusi darbuotis nuo 17 metų, vasarą, Palangoje, pamilo šį darbą. Nepaisant tuo metu mažos algos, piktų ir amžinai nepatenkintų darbdavių, kitą algą „prisidurdavo“ iš klientų paliekamų arbatpinigių.
Padirbusi keletą metų sezoninį darbą pajūryje, galiausiai persikėlė į Vilnių, kur įsidarbino vienoje žinomiausių picerijų. Tačiau ilgai nesidžiaugė.
„Dirbau ten gal 4 mėnesius. Pirmoji patirtis didžiuliame mieste, viskas nauja, nepažinta, man, mergaitei iš provincijos. Kolektyvas nebuvo pats draugiškiausias, ypač vyresnės padavėjos, joms vis atrodydavo, kad gaunu pernelyg daug arbatpinigių, prasidėjo trintis“, – apie pirmąją patirtį sostinėje kalbėjo Agnė.
Į rankas 500 litų arbatpinigių
Vėliau Agnei sekėsi kur kas geriau – įsidarbinusi viename restorane, į kurį rinkosi didesnes nei vidutines pajamas uždirbantys žmonės, pajuto, kad viskas bus gerokai kitaip.
Etiketo laikymasis, preciziška išvaizda, tvarkingai sušukuoti plaukai, manikiūras. Kitaip tariant, restoranas turėjo pateisinti savo vardą ir nepriekaištingą reputaciją.
„Ten dirbdama sužinojau ir išmokau labai daug. Kaip diena nuo nakties skyrėsi ir dirbantis personalas. Išauklėtos ir mandagios padavėjos, visada padėdavo, jeigu tik iškildavo problemų, nebuvo jokių pykčių, pavydų. Susiradau tikrai gerų draugių, su kuriomis bendraujame iki šiol“.
Agnė prisimena ir daugybę nuotykių, kuriuos patyrė dirbdama prabangiame restorane. Vieną kartą vyko didžiulis pobūvis, kuriame linksminosi kažkokios įmonės vadovai. Vakaras buvo toks smagus, kad išgėrę ir linksmi klientai pinigais „taškėsi“ į kairę ir į dešinę – nuo prabangiausių gėrimų iki įspūdingų arbatpinigių.
„Vienas iš klientų buvo tokios geros nuotaikos, kad man ir kolegei, išsitraukęs iš savo piniginės daugybę banknotų, įteikė 500 litų kupiūrą, sakydamas, kad jam dar niekada neteko matyti tokių šaunių padavėjų. Mes savo akimis nepatikėjome, galvojome, kad jis juokauja, bet, ne, jis tikrai mums atidavė 500 Lt! Tai didžiausia suma, kokią kada nors esu gavusi kaip arbatpinigius“, – džiaugėsi mergina.
Pasitaikydavo ir kitokių dovanų. Štai kitame restorane Agnė kiekvieną savaitę gaudavo rožių puokštę iš gerbėjo, nenorėjusio prisistatyti.
„Iš pradžių tai kiek glumino ir net nemaloniai pasijusdavau. Lyg būčiau stebima. Tačiau vėliau prie to įpratau ir jau juokaudavau kolegėms, kad pirmadienį atėjus į darbą turėčiau gauti rožių“.
Lietuviai apsimeta „neturtingais“, o vokiečiai dosniausi
Šiuo metu Agnė dirba viename prabangiausių viešbučių Vilniuje. Klientų spektras platus – nuo lenkų, vokiečių iki prancūzų ar italų. Lietuvių ten mažai. Kainos jiems tiesiog sunkiai įkandamos.
Pasiteiravus, ar labai skiriasi skirtingų tautybių įpročiai, charakteris, Agnė nesikuklindama atvirauja: „Lietuviai, nepaisant, kad atvažiuoja prabangiausiais mersais, su savo BMW ar kitais prašmatniais ir brangiais automobiliais, kartais derasi dėl kiekvieno cento. Ar tai kokia „akcija“ kambariui, kodėl vienos pramogos mokamos, kitos ne ir t. t.
Net ir arbatpinigių jie palieka mažai... Arba visai nepalieka. Lenkai irgi panašūs – skrudžai, nieko neduos! Dosniausi dažniausiai vokiečiai, ypač vyresnio amžiaus, senjorai, atkeliaujantys pailsėti, pasimėgauti poilsiu. Niekada niekur neskuba, jų nekankina problemos.
Prancūzai tai, nežinau, galbūt tik man taip pasitaikė, bet nė vienas mano sutiktas prancūzas nekalbėjo angliškai. Kartais atrodydavo, kad tiesiog iš principo, nepaisant, kad moka. Todėl reikėdavo kviesti savo koleges, mokančias prancūziškai. Jie labai savotiški žmonės. Sakoma, kad vokiečiai mėgsta punktualumą, tikslumą, bet pastebėjau, kad prancūzai tam kreipia didesnį dėmesį. Kartais net pseudo didesnį, kai, pavyzdžiui, prancūzas atėjo skųstis ir priekaištauti, kad mano kolegė jo vonios kambaryje nepadėjo muiliukų, neišvėdino kambario“, – apie klientų įpročius ir keistenybes kalbėjo padavėja.
Italai, pasak pašnekovės, visada kaip kokie ispanai, kalbės garsiai, diena ar vakaras, nesvarbu. Mėgsta daug pavalgyti, lietuviški patiekalai jiems patinka, bet juos ragauja labai nedrąsiai.
Gyvatė viešbučio kambaryje
Visgi Agnė atsidūsta – ne viskas rožėmis klota dirbant padavėja. Net jeigu dirbi prestižiniame restorane ar viešbutyje.
Prieš porą metų dieną tvarkiusi barą, išgirdo spiegiančią savo kolegę. Išsigandusi, kad atsitiko kažkas baisaus, pasiėmė net peilį. Nubėgusi prie savo kolegės, išvydo ją perbalusią kaip lapas ir suspiegė pati. Kambaryje, prie sienos maskatavo gyvatė.
Už seksą siūlė pinigus
Pasak Agnės, pasitaikė ir keli nemalonūs įvykiai, po kurių ji ėmė rimtai galvoti apie darbą kitoje srityje.
„Žmonės, turintys daug pinigų, dažnai galvoja, kad už pinigus gali viską nusipirkti. Tai labai riboti ir sakyčiau, netgi kvaili žmonės. Na, arba čia kalba mano emocijos ir nuoskaudos. Vieną vakarą pas mus šventė verslininkai, rodos, iš Latvijos ar Estijos. Pradžioje viskas smagu, gražu, tačiau kuo daugiau gėrė, tuo daugiau nesąmonių prikalbėjo. Dirbome dviese su kolege, nes prie baro nebuvo daug žmonių, o ir šiaip, 11 valanda, tai čia užklysdavo arba „depresuoti“ arba gyvenimu nepatenkinti žmonės.
Nepaisant nemalonios patirties, Agnė pripažįsta, kad džiaugiasi dirbdama padavėja, o ne kuo nors kitu. Mergina pasiryžusi visą aptarnavimo sistemą pažinti nuo mažiausios grandies: nuo padavėjų, maisto gamintojų iki registratūroje, administracijoje dirbančių žmonių.