Kambaryje besiranganti ir šnypščianti gyvatė, lipšnūs, o kartais ir per daug gerai apie save galvojantys, ir manantys, kad už pinigus galima nusipirkti viską, net ir nakties nuotykį, klientai. Tai ne filmo „Hangover“ (liet – „Pagirios Las Vegase“) scenarijus, tai nuotykiai, su kuriais susidūrė padavėja Agnė ir jos kolegės.

Mergina svajoja vieną dieną atidaryti savo jaukią kavinukę Vilniaus centre. Ji sutiko pasidalinti savo darbo patirtimi, įdomybėmis ir keistenybėmis, apie kurias kalbama tik su darbuotojais, o restoranų, viešbučių administracija raudonuoja, jeigu tai ima ir iškyla į viešumą.

Padavėjos karjerą pradėjo dar mokykloje

Agnė, prradėjusi darbuotis nuo 17 metų, vasarą, Palangoje, pamilo šį darbą. Nepaisant tuo metu mažos algos, piktų ir amžinai nepatenkintų darbdavių, kitą algą „prisidurdavo“ iš klientų paliekamų arbatpinigių.

„Buvau labai komunikabili, galbūt kartais ir užknisdavau klientus, bet ilgainiui išmokau atpažinti žmones. Prie vienų galima straksėti ir pliurpti valandų valandas, jiems įdomu bendrauti, dalintis išgyvenimais. Kitiems, priešingai – pro sukąstus dantis užsisakys, dar ką nors suburbuliuos ir sėdės it žemę pardavę. Jiems visas gyvenimas blogas, aplinkui viskas blogai. Kas gali mėgti tokius klientus?“, – retoriškai klausė mergina.
arbatpinigiai

Padirbusi keletą metų sezoninį darbą pajūryje, galiausiai persikėlė į Vilnių, kur įsidarbino vienoje žinomiausių picerijų. Tačiau ilgai nesidžiaugė.

„Dirbau ten gal 4 mėnesius. Pirmoji patirtis didžiuliame mieste, viskas nauja, nepažinta, man, mergaitei iš provincijos. Kolektyvas nebuvo pats draugiškiausias, ypač vyresnės padavėjos, joms vis atrodydavo, kad gaunu pernelyg daug arbatpinigių, prasidėjo trintis“, – apie pirmąją patirtį sostinėje kalbėjo Agnė.

Į rankas 500 litų arbatpinigių

Vėliau Agnei sekėsi kur kas geriau – įsidarbinusi viename restorane, į kurį rinkosi didesnes nei vidutines pajamas uždirbantys žmonės, pajuto, kad viskas bus gerokai kitaip.
Etiketo laikymasis, preciziška išvaizda, tvarkingai sušukuoti plaukai, manikiūras. Kitaip tariant, restoranas turėjo pateisinti savo vardą ir nepriekaištingą reputaciją.

„Ten dirbdama sužinojau ir išmokau labai daug. Kaip diena nuo nakties skyrėsi ir dirbantis personalas. Išauklėtos ir mandagios padavėjos, visada padėdavo, jeigu tik iškildavo problemų, nebuvo jokių pykčių, pavydų. Susiradau tikrai gerų draugių, su kuriomis bendraujame iki šiol“.
Agnė prisimena ir daugybę nuotykių, kuriuos patyrė dirbdama prabangiame restorane. Vieną kartą vyko didžiulis pobūvis, kuriame linksminosi kažkokios įmonės vadovai. Vakaras buvo toks smagus, kad išgėrę ir linksmi klientai pinigais „taškėsi“ į kairę ir į dešinę – nuo prabangiausių gėrimų iki įspūdingų arbatpinigių.

„Vienas iš klientų buvo tokios geros nuotaikos, kad man ir kolegei, išsitraukęs iš savo piniginės daugybę banknotų, įteikė 500 litų kupiūrą, sakydamas, kad jam dar niekada neteko matyti tokių šaunių padavėjų. Mes savo akimis nepatikėjome, galvojome, kad jis juokauja, bet, ne, jis tikrai mums atidavė 500 Lt! Tai didžiausia suma, kokią kada nors esu gavusi kaip arbatpinigius“, – džiaugėsi mergina.

Pasitaikydavo ir kitokių dovanų. Štai kitame restorane Agnė kiekvieną savaitę gaudavo rožių puokštę iš gerbėjo, nenorėjusio prisistatyti.

„Iš pradžių tai kiek glumino ir net nemaloniai pasijusdavau. Lyg būčiau stebima. Tačiau vėliau prie to įpratau ir jau juokaudavau kolegėms, kad pirmadienį atėjus į darbą turėčiau gauti rožių“.

Lietuviai apsimeta „neturtingais“, o vokiečiai dosniausi

Šiuo metu Agnė dirba viename prabangiausių viešbučių Vilniuje. Klientų spektras platus – nuo lenkų, vokiečių iki prancūzų ar italų. Lietuvių ten mažai. Kainos jiems tiesiog sunkiai įkandamos.
Pasiteiravus, ar labai skiriasi skirtingų tautybių įpročiai, charakteris, Agnė nesikuklindama atvirauja: „Lietuviai, nepaisant, kad atvažiuoja prabangiausiais mersais, su savo BMW ar kitais prašmatniais ir brangiais automobiliais, kartais derasi dėl kiekvieno cento. Ar tai kokia „akcija“ kambariui, kodėl vienos pramogos mokamos, kitos ne ir t. t.

Net ir arbatpinigių jie palieka mažai... Arba visai nepalieka. Lenkai irgi panašūs – skrudžai, nieko neduos! Dosniausi dažniausiai vokiečiai, ypač vyresnio amžiaus, senjorai, atkeliaujantys pailsėti, pasimėgauti poilsiu. Niekada niekur neskuba, jų nekankina problemos.

Prancūzai tai, nežinau, galbūt tik man taip pasitaikė, bet nė vienas mano sutiktas prancūzas nekalbėjo angliškai. Kartais atrodydavo, kad tiesiog iš principo, nepaisant, kad moka. Todėl reikėdavo kviesti savo koleges, mokančias prancūziškai. Jie labai savotiški žmonės. Sakoma, kad vokiečiai mėgsta punktualumą, tikslumą, bet pastebėjau, kad prancūzai tam kreipia didesnį dėmesį. Kartais net pseudo didesnį, kai, pavyzdžiui, prancūzas atėjo skųstis ir priekaištauti, kad mano kolegė jo vonios kambaryje nepadėjo muiliukų, neišvėdino kambario“, – apie klientų įpročius ir keistenybes kalbėjo padavėja.

Italai, pasak pašnekovės, visada kaip kokie ispanai, kalbės garsiai, diena ar vakaras, nesvarbu. Mėgsta daug pavalgyti, lietuviški patiekalai jiems patinka, bet juos ragauja labai nedrąsiai.

Gyvatė viešbučio kambaryje

Visgi Agnė atsidūsta – ne viskas rožėmis klota dirbant padavėja. Net jeigu dirbi prestižiniame restorane ar viešbutyje.

Prieš porą metų dieną tvarkiusi barą, išgirdo spiegiančią savo kolegę. Išsigandusi, kad atsitiko kažkas baisaus, pasiėmė net peilį. Nubėgusi prie savo kolegės, išvydo ją perbalusią kaip lapas ir suspiegė pati. Kambaryje, prie sienos maskatavo gyvatė.

„Viešbutyje, kuriame dirbau, nebuvo galima laikyti jokių gyvūnų. Nei katės, nei šuns, o tuo labiau gyvatės! Jos šeimininkas tuo metu buvo kažkur išėjęs, tad mums nieko kito neliko, kaip tik uždaryti duris ir laukti šeimininko. Jis grįžo po geros valandos, o prie durų jau laukėme mes su kolege ir dar administracijos vadovė, kurią pasikvietėme aiškintis situacijos. Jam buvo paaiškinta, kad pažeidė vidines viešbučio taisykles, todėl turi kuo skubiau palikti viešbutį. Nors jis dar bandė raminti mus, „užgesinti“ konfliktą, bet mes savo administracijos direktorę vadindavome „Iron-Woman“ (Geležine moterimi). Tai jau turbūt supratote, kaip konfliktas išsisprendė... Klientas su savo gyvate ir kitais daiktais iškeliavo iš mūsų viešbučio mažiau nei po valandos“, – apie kuriozišką, bet ne pačią mieliausią nuotykį kalbėjo mergina.
seksas

Už seksą siūlė pinigus

Pasak Agnės, pasitaikė ir keli nemalonūs įvykiai, po kurių ji ėmė rimtai galvoti apie darbą kitoje srityje.

„Žmonės, turintys daug pinigų, dažnai galvoja, kad už pinigus gali viską nusipirkti. Tai labai riboti ir sakyčiau, netgi kvaili žmonės. Na, arba čia kalba mano emocijos ir nuoskaudos. Vieną vakarą pas mus šventė verslininkai, rodos, iš Latvijos ar Estijos. Pradžioje viskas smagu, gražu, tačiau kuo daugiau gėrė, tuo daugiau nesąmonių prikalbėjo. Dirbome dviese su kolege, nes prie baro nebuvo daug žmonių, o ir šiaip, 11 valanda, tai čia užklysdavo arba „depresuoti“ arba gyvenimu nepatenkinti žmonės.

Vienas tiek įsiaudrino, kad kolegės užuolankomis paklausė, kiek kainuotų praleisti naktį vienu du... Ji susimėčiusi paraudonavo ir nieko neatsakė. Jie juokiasi, mes irgi, o ką daryti, kai stambūs, išgėrę 4 vyrai kalba nesąmones, o prie durų tik 1 apsauginis? Viskas galbūt ir būtų baigęsi ramiai, jeigu tas pats vyras nebūtų be užuolankų pasakęs, kad norėtų su manimi permiegoti už pinigus, ir išrėžęs, kad sumokės tiek, kiek gaučiau tik dirbdama pusmetį viešbutyje. Pasiutau! Pasakiau, kad iškviesiu apsaugą, jeigu neapsiramins. Tik po dar kelių pastabų ir pasakymo, kad daugiau alkoholio negaus, jie paliko salę ir nuėjo ieškoti linksmybių į miestą“, – nemalonų įvykį prisiminė Agnė.
seksas

Nepaisant nemalonios patirties, Agnė pripažįsta, kad džiaugiasi dirbdama padavėja, o ne kuo nors kitu. Mergina pasiryžusi visą aptarnavimo sistemą pažinti nuo mažiausios grandies: nuo padavėjų, maisto gamintojų iki registratūroje, administracijoje dirbančių žmonių.