Keliaudamas Azijoje, itin susidomėjo arbata
Ernesto susidomėjimas arbata prasidėjo dar studijų laikais, kai, mokydamasis visuomenės sveikatos, jis nutarė specializuotis ties trečiojo pasaulio šalimis ir jas kamuojančiomis sveikatos problemomis. Dėl to jam teko ne kartą lankytis įvairiose Azijos šalyse, kuriose praleido daugiau nei pusmetį.
„Būtent kelionės Azijoje ir gyvenimas skirtinguose kraštuose sužadino mano aistrą arbatai, – prisimena E. Klevas. – Per tą laiką teko sutikti nemažai žmonių, dirbančių arbatos plantacijose, bei susipažinti su uždarbiu, kurį jie gauna. Skurdūs atlyginimai arbatų plantacijose, perspektyvų nebuvimas ir rūšinių nearomatizuotų arbatų trūkumas rinkoje mane motyvavo įkurti savo verslą.
Taip remiu smulkiuosius ūkininkus pirkdamas arbatą tiesiogiai iš jų ir tuo pačiu pasiūlau rinkai kokybiškas rūšines arbatas. Šį verslą visuomet labai norėjau sieti su aistra kelionėms, todėl visas arbatas įsigyju tik iš arbatos meistrų, kuriuos pažįstu asmeniškai.“
Anot Ernesto, arbatų ieškojimas atokiuose regionuose prilygsta keliavimui per kultūras, kai atrandami autentiški skoniai, susipažįstama su arbatos meistrais, perduodančiais savo amato subtilybes iš kartos į kartą.
„Tokios kelionės ne tik praturtina skonio paletę, bet ir supažindina su supančiu pasauliu, – tikina jis. – Pirmąjį arbatos ūkį radau visiškai atsitiktinai keliaudamas Nepale. Nuo to laiko pažintys vystosi natūraliai. Dalis ūkininkų susiranda mane patys, atsiunčia arbatos mėginių – ragauju bei atsirenku vertingiausias.
Svarbus veiksnys, pagal kurį atsirenku, su kuo bendradarbiauti, yra ūkininkų gebėjimas užtikrinti pastovią ir aukštą produktų bei bendradarbiavimo kokybę. Esame nutraukę ryšius su kai kuriais gamintojais, nes komunikacija tapo itin sudėtinga arba arbata neatitiko iškeltų standartų.
Visada ieškau ūkininkų, kurie į arbatą žiūri kūrybiškai ir įtraukia unikalius apdorojimo metodus bei pagamina išskirtinį produktą. Aplankius ūkį ir paragavus arbatų, iš karto jaučiasi, ar pagaminta pagal vadovėlį, ar ūkininkas įsigilino bei prisitaikė prie konkrečios situacijos. Dalis ūkininkų yra įsikūrę tokiose unikaliose vietovėse, kad, atrodo, svarbiausia jų užduotis yra nesugadinti to, ką sukūrė gamta.“
Aplankius ūkį ir paragavus arbatų, iš karto jaučiasi, ar pagaminta pagal vadovėlį.
Ernesto teigimu, kai arbata auginama mažuose, atokiuose ūkiuose, galima pasimėgauti unikaliu skoniu ir aukščiausia kokybe.
„Mažame ūkyje galima geriau prižiūrėti arbatos krūmus, turėti didesnę kontrolę gamybos procese. Dažnai ir geografinės aplinkybės padiktuoja, kad, ypač atokiose vietovėse, sėkmingai gali veikti tik individualūs ūkininkai, kurie apsodina savo žemes arbatos krūmais ir prižiūri juos teikdami aukščiausius standartus kokybei, nes konkuruoti kiekybe su masine arbata jie neturi galimybių“, – aiškina E. Klevas.
Dalį arbatos Ernestas paragauja keliaudamas, o patikusias parsiveža namo. Be to, kadangi nėra galimybių kasmet aplankyti visų ūkių, jam arbatų pavyzdžių atsiunčia ir patys ūkininkai.
„Kai parsivežu į Lietuvą, ragauju su vietiniu vandeniu, nes skonis labai priklauso nuo to, kokiame vandenyje arbata paruošta, – pasakoja jis. – Aplankyti arbatos ūkius stengiuosi bent kartą per metus, kai vyksta labiausiai mane dominantis pavasarinis arba rudeninis derlius. Pavasarinio ir rudeninio derliaus arbatos pasižymi skirtingais skonio, aromato ir savybių niuansais, kurie priklauso nuo sezono sąlygų.
Pavasarinės arbatos gaminamos iš pirmųjų šviežiai išsiskleidusių arbatos lapelių, surinktų po žiemos poilsio. Šios arbatos išsiskiria švelniu, subtiliu skoniu. Rudeninio derliaus arbatos, kurios surenkamos po intensyvaus lietaus sezono, yra ryškesnio, sodresnio skonio – jis yra gilus, žemiškas, intensyvus. Šios arbatos labiau tinkamos ieškantiems stipresnės bei išraiškingesnės patirties.“
Keliaudamas po arbatą gaminančias šalis, Ernestas dienas leidžia tyrinėdamas ūkius, susipažindamas su vietiniais augintojais ir jų tradicijomis.
„Stebiu, kaip gimsta skirtingos arbatos rūšys – nuo lapelių rinkimo iki subtilaus apdorojimo proceso. Kartu su ūkininkais eksperimentuoju gamindamas arbatas ir ieškodamas naujų apdirbimo fazių, kurios galėtų atspindėti tų regionų unikalumą. Šios kelionės yra ne tik darbas, bet ir gilus įkvėpimas, padedantis suprasti arbatos kultūros bei gamybos subtilybes, – kalba E. Klevas. – Mano asmeninė arbatų gamybos patirtis dažniausiai vyksta Nepale.
Iš pradžių nusprendžiu, kokią arbatą noriu pagaminti, nes pagal tai darbuotojos iš tam tikrų arbatos krūmų veislių nuskina iš anksto sutartą dalį. Priklausomai nuo žaliavos kokybės, už darbą sumoku sutartą atlygį ir apdirbu žalius arbatos lapelius.
Paskutinės kelionės metu gaminau baltąją arbatą, kuri buvo nuskinta bei vytinta apie 20 valandų vėsiame rudeniniame kalnų ore, lengvai sukta rotorinėje mašinoje, kad įgautų lengvai suktų garbanų struktūrą. Tuomet buvo šiek tiek oksiduota, jog suteiktų gėlišką skonį, o galiausiai išdžiovinta krosnyje.“
Pataria, kaip atskirti kokybišką arbatą nuo nekokybiškos
Anot Ernesto, kuriant tokį verslą, vienas didžiausių iššūkių buvo patikimų tiekėjų paieška – reikėjo rasti ūkininkų ar gamintojų, kurie tiektų aukštos kokybės produktus už priimtiną kainą.
„Kitas iššūkis buvo logistika. Arbata yra subtilus produktas, kuris turi būti tinkamai transportuojamas ir laikomas, kad neprarastų kokybės. Tai ypač svarbu žaliosioms arbatoms bei mačiai.
Taip pat stengiamės edukuoti žmones apie skonio ir kokybės kriterijus. Daugelis vartotojų nežino, kuo skiriasi aukštos kokybės arbata nuo vidutinės ar prastos. Reikia skirti daug laiko, kad šviestume savo klientus bei ugdytume jų skonį pratindami prie natūralios arbatos. Žmonės linkę uostyti sausą arbatą ir spręsti apie jos kokybę iš kvapo.
Deja, aromatizacija eteriniais aliejais ir kvapiosiomis medžiagomis naudojama prastos arba vidutinės kokybės arbatų trūkumams paslėpti. Taip, kaip nemaišome aromatinių medžiagų su vynu, kava ar šokoladu, taip natūralių, rūšinių arbatų irgi nereikia papildomai aromatizuoti, nes tai atsiskleidžia natūraliai“, – aiškina E. Klevas.
Ernestas pastebi, kad Lietuvoje yra populiari ne tik tradicinė juodoji ar žalioji arbata, bet ir žolelių mišiniai, kas, jo teigimu, yra gana unikalu lyginant su kitomis šalimis, kuriose dominuoja pirmosios dvi arbatos.
„Lietuviai mėgsta užpilus iš vietinių žolelių, tokių kaip ramunėlės, mėtos, čiobreliai, nes tai siejama su sveikatingumo praktikomis. Nors masinėje rinkoje dominuoja paprastos juodosios ar žaliosios arbatos bei įvairūs žolelių mišiniai, vis daugiau lietuvių pradeda domėtis rūšine arbata. Tam įtaką daro besikeičiantys vartojimo įpročiai, nes daugėja žmonių, ieškančių autentiškų, subtilių skonių, ritualinės patirties.
Arbata Lietuvoje dar neturi tokio stipraus kultūrinio statuso, kaip kava, bet jos populiarumas pamažu auga“, – sako E. Klevas.
Lietuviai mėgsta užpilus iš vietinių žolelių, tokių kaip ramunėlės, mėtos, čiobreliai, nes tai siejama su sveikatingumo praktikomis.
Dalindamasis patarimais, kaip atskirti kokybišką arbatą nuo nekokybiškos, Ernestas pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į išvaizdą – lapai turėtų būti sveiki, vienodos formos, be dulkių.
„Pritrauktos arbatos kvapas turi būti natūralus, delikatus, o ne cheminis ar blankus. Užplikyti lapai turėtų atsiskleisti bei atrodyti natūraliai. Kokybiška arbata dažniausiai turi nurodytą regioną ar ūkį, pagaminimo datą arba sezoną.
Prekybos centruose sunku rasti kokybiškos arbatos, nes čia ji dažnai orientuota į mažą kainą ir masinį vartojimą, todėl jos kokybė aukojama dėl didelio prieinamumo bei pelningumo. Arbata neretai pakuojama į išvaizdžias spalvotas pakuotes, kad atkreiptų dėmesį, tačiau pati arbata viduje yra smulkinta arba dulkėta, jog tilptų kuo daugiau gramų į pakuotes, o tai sumažina skonio ir aromato subtilumą.
Tokios arbatos dažniausiai atkeliauja iš industrinių arbatos ūkių, įsikūrusių Indijos, Kenijos, Šri Lankos, Kinijos žemumose, kur šiltas ir drėgnas oras užtikrina gausų bei greitą derlių. Lapeliai skinami mašinomis arba rankomis dažniau nei kas savaitę neatsižvelgiant į jų kokybę, brandą. Dėl to jie nespėja iš dirvožemio pasiimti užtektinai maistinių medžiagų, kas lemia silpną skonį, kartumą, mažesnį aromatą“, – pagrindinius akcentus nurodo E. Klevas.
Kaip teigia Ernestas, nėra tokio dalyko, kaip pati geriausia ar sveikiausia arbata – viskas priklauso nuo individualių poreikių.
„Žalioji arbata išlaiko daugiau natūralių junginių, tokių kaip antioksidantai, kurie padeda kovoti su laisvaisiais radikalais. Vis labiau populiarėjanti mačia yra žaliosios arbatos rūšis, kai vartojamas visas arbatos lapelis, todėl gaunama dar daugiau naudingų medžiagų. Mačia yra koncentruotas antioksidantų šaltinis, ji padeda detoksikuoti organizmą, gerina dėmesį.
Baltoji arbata taip pat pasižymi dideliu antioksidantų kiekiu ir tinka žmonėms, kurie pirmenybę teikia ypač švelnioms, subtilioms arbatoms. Juodoji arbata suteikia daugiau energijos, gerina virškinimą. Žolelių arbatos, tokios kaip ramunėlių ar mėtų, padeda atsipalaiduoti, gerina virškinimą“, – vardija jis.
Azijos šalys žavi kultūrine įvairove, gamta ir maistu
Vykdamas į arbatos ūkius, Ernestas randa laiko ne tik darbo reikalams, bet ir kelionėms. Kaip pats sako, tokios išvykos jam itin imponuoja, nes dažniausiai tai būna atokūs, neturistiniai regionai su natūralia gamta, o gyvenimai ten teka autentišku ritmu.
„Keliaudamas po tokias vietas, jaučiuosi lyg tą daryčiau ne dėl darbo, o dėl pramogos. Norint pasiekti arbatos ūkius Nepale, Laose ar Tailande, dažnai reikia ilgo planavimo, vietinių pagalbos, bet net ir su ja būna, kai planai griūva ir tenka suktis iš padėties.
Didžiąją dalį tų šalių traukos objektų jau esu aplankęs, todėl dabar dažniausiai mėgaujuosi su arbatų kelionėmis susijusiais malonumais: keliauju vietiniu transportu, bendrauju su įvairiomis etninėmis grupėmis, ragauju jų maistą ir gaminamus produktus, stebiu kultūrą.
Išsivysčiusiose šalyse – Japonijoje ar Taivane – aplankyti ūkius galima su puikiai pritaikytu visuomeniniu transportu. Tik paskutiniame kelionės etape tenka paprašyti ūkininkų, kad nugabentų iki reikiamos vietos automobiliu. Mažiau išsivysčiusiose šalyse – Nepale ar Laose – kelionės yra tikras nuotykis, reikalaujantis kantrybės, ištvermės, būtina perženegti komforto ribas.
Norint pasiekti kalnuotose vietovėse įsikūrusius arbatos ūkius, tenka keliauti siaurais, akmenuotais takais ar bekele, kurie vingiuoja tarp kalnų. Dėl liūčių bei nuošliaužų jie kartais būna nepasiekiami. Kai transporto priemonės negali privažiuoti iki galutinio taško, dalį kelio tenka įveikti pėsčiomis“, – pasakoja E. Klevas.
Anot Ernesto, Azijos šalys žavi savo įspūdinga kultūrine įvairove, užburiančia gamta ir unikalia virtuve.
„Šiuose regionuose galima rasti viską – nuo senovinių šventyklų iki šiuolaikinių didmiesčių, kurie žavi savo inovatyvumu ir futuristine architektūra. Gamta taip pat yra vienas pagrindinių traukos objektų. Himalajų kalnai, Tailando paplūdimiai, Japonijos arbatų plantacijos – tai tik kelios iš nesuskaičiuojamų nuostabių vietų, kurias visada malonu aplankyti.
Azijoje galima patirti gilias dvasines tradicijas, kurios atsispindi ne tik religiniuose paminkluose, bet ir vietinių žmonių kasdienybėje. O regiono virtuvė vilioja išskirtiniais skoniais – nuo pikantiškų Indijos karių iki subtilių Japonijos sušių ar aromatingų Pietryčių Azijos sriubų. Be to, daugelyje šalių kelionės kainos yra tikrai prieinamos, o vietiniai gyventojai pasižymi svetingumu bei noru padėti, – pasakoja E. Klevas. – Keliaujant Nepale, man patinka autentiškumas, Himalajai, kultūrų įvairovė.
Laose labai žavi kraštovaizdis, nepaliesta gamta. Japonijoje stebina paprastumas, pasaulinio lygio virtuvė, unikali kultūra bei etiketas. Ir taip su kitomis šalimis. Kaskart keliaujant bet kurioje šalyje atrodo, kad tai yra mano asmeninis Azijos perliukas, tačiau tokios pačios emocijos apima atvykus ir į kitą šalį.“
Daugelyje šalių kelionės kainos yra tikrai prieinamos, o vietiniai gyventojai pasižymi svetingumu bei noru padėti.
Kaip sako Ernestas, vietiniai žmonės Azijos šalyse yra labai įvairūs, tačiau daugelyje vietų jie turi draugišką bei svetingą požiūrį į keliautojus.
„Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Tailandas, Nepalas ar Taivanas, vietiniai žmonės dažnai yra atviri ir norintys užmegzti ryšį, mielai dalinasi savo žiniomis bei patirtimi. O štai Japonijoje jie šiek tiek atsargesni ir linkę daugiau saugoti savo asmeninę erdvę.
Yra labai mandagūs ir paslaugūs, tačiau dažnai galima pastebėti tam tikrą santūrumą, nes jų etiketas reikalauja daugiau formalumo tol, kol išsivysto draugiškas ryšys“, – pastebi jis.
