Baku – porą milijonų gyventojų turinti sostinė, už naftos pinigus išblizginta ir restauruojama taip, kad neiškišęs nosies iš šio miesto galėtum pamanyti, jog atsidūrei prabangiajame Dubajuje. Beje, Baku lenktynės su Dubajumi siekiant įgyvendinti futuristinės architektūros vizijas net neslepiamos – buvo samdomi tie patys architektai, įgyvendinami panašūs projektai. Bet prezidentinė diktatūra naftos pinigus pasiskirsto taip, kaip jai, o ne tautiečiams, reikia, – Baku blizgesys ir šalia esantis skurdas itin rėžia akį.
Azerbaidžanas kupinas kontrastų – pasaulinio lygio architektūra greta sovietinio palikimo, islamiški papročiai ir konservatyvumas šalia vakarietiško blizgesio ir išlaidumo, o žmonės moka vienu metu būti ir labai draugiški bei paslaugūs, ir santūrūs.
Turtinga ir blizgi sostinė – tik viršelis
Į Azerbaidžano sostinę Baku tiesioginių skrydžių iš Vilniaus kol kas nėra, todėl teko skristi per Kijevą. Nusileidę Baku oro uoste ir vos išlipę iš lėktuvo, nuo pat pirmų žingsnių supratome, kaip prisistato šalis – turtingas ir gražus Rytų kraštas. Erdvus terminalas išklotas minkštais šviesiais kilimais, visur blizga marmuras, dideliuose ekranuose sukasi prezentacinės šalies nuotraukos, pasų patikros postų gal 20, todėl eilių nėra. Arba... nėra turistų?
Pasisveikinusi su pasų patikros darbuotoja, išgirstu pirmą klausimą: „Ar esate buvusi Armėnijoje?” Patikinusi, kad mano kojos Armėnijoje nebuvo ir kad turiu tik vieną pasą, atgaunu tapatybės dokumentą į savo rankas ir durys atsidaro.
Vidury nakties išėjus iš oro uosto, tiesiogine to žodžio prasme apipuolė taksistai siūlydami savo paslaugas. Laimė, mūsų kompanijos jau laukė mikroautobusas. Kelionė viešbučio link truko vos penkiolika minučių ir žvelgdami pro langą mes visą laiką aikčiojome. Baku spindi ir naktį – milžiniški dangoraižiai, vitrinos, skulptūros, fontanai ir net medžiai – viskas skoningai apšviesta. Būtų įdomu pamatyti jų savivaldybės išlaidas už elektros energiją, naudojamą bendroms erdvėms apšviesti.
Dieną Azerbaidžano sostinė atrodo ne ką prasčiau. Panašu, kad Baku klesti tikrai nebe iš ožkų auginimo ir kilimų gamybos. Sostinė tarsi reprezentuoja viską, kas naujųjų laikų Azerbaidžane geriausia: blizgantys lygūs šaligatviai, prižiūrėti parkai, puošnios parduotuvės, jokių šiukšlių, įspūdinga pasivaikščiojimams skirta krantinė, keletas kiekvienam moderniam didmiesčiui privalomų dangoraižių, iš kurių įspūdingiausi – Liepsnos bokštai, savo forma imituojantys liepsnos liežuvius. Panašu, kad gerieji laikai neketina baigtis, nes naujų dangoraižių statybų bumas tik įsibėgėjo.
Baku gyvenantis gidas pasakojo, kad, prasidėjus naftos paieškų karštinei, kiekvienas, savo namo kieme radęs telkinį, tapdavo jo šeimininku, o vėliau milijonieriumi ar net milijardieriumi. Buvo ir netyčiukų, kai kasdami naują duobę lauko tualetui rasdavo juodojo aukso telkinį.
Tuo tarpu akmeninis Baku senamiestis išklotas nublukusiais kilimais ir išsaugojęs savo unikalumą – jame laikas tarsi sustojęs. Senamiestis aptvertas turtingą istoriją saugančia mūrine siena, kuri, panašu, skiria senovę ir dabartį. Gatvelėje, kurioje kadaise filmuota žymi rusų komedija „Briliantinė ranka“, prijuostėmis pasipuošusios moteriškės tandyruose kepa lavašus, o prie granatais apkrauto stalo pluša berniukas mechaniniu būdų praeiviams spaudžiantis vaisių sultis.
Čia esančiame unikaliame miniatiūrinių knygų muziejuje šalia pasaulio literatūros klasikų saugomos degtukų dėžutės dydžio lietuvių kalba išleistos mūsų poetų eilėraščių rinktinės. Įvairiausios pasaulio literatūros mini versijos tokios mažos, kad kai kurioms įžiūrėti reikia net padidinamojo stiklo.
Senamiestyje nematyti daug turistų, bet jiems skirtų prekystalių su šalies atributika netrūksta. Ant šaligatvių iškloti margaspalviai kilimai, išdėlioti variniai puodai ir arbatinukai, jei tik yra noro, galima lauktuvių parvežti ir tradicinį samovarą.
Saulės vonios lapkričio mėnesį
Azerbaidžane yra visos galimybės plėtoti turizmą. Šalyje, kur į vienį susipina Europos ir Azijos kultūra, daugybė įžymybių: senų miestų ir mečečių, puošnių dvarų ir monumentalių tvirtovių, o Kaspijos jūros pakrantės garsėja savo gražiais paplūdimiais ir puikiomis gydyklomis. Daugiausia turistų į šalį atvyksta iš Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų, vis dažniau apsilanko ir Kinijos piliečių. 90 procentų azerbaidžaniečių, galinčių sau leisti keliones po pasaulį, skrenda į Turkijos kurortą Bodrumą arba į Dubajų, likę – į Europą, jie itin pamėgę Čekijos sanatorijų miestelį Karlovi Varai.
Vasarą Azerbaidžane paprastai būna 30–35 laipsnių karščio, o kai termometro stulpelis pasiekia 40 laipsnių kaitrą, vietiniams leidžiama neiti į darbą ar mokyklą. Dėl šios priežasties gyventojai pataria jų kraštą liepos-rugpjūčio mėnesiais aplenkti. Tikrai neprašausite čia atvykę jau ankstyvą pavasarį ar rudenį. Kaspijos jūros paplūdimiuose poilsiautojai kaitinasi saulėje ir maudosi iki pat spalio galo.
Įdienojus senamiestyje lapkričio mėnesį temperatūra siekė 25 laipsnius šilumos. Senovinius pastatus ir gatveles apžiūrinėjome vilkėdami berankovius marškinėlius, vietiniai į mus žvilgčiojo vilkėdami megztinius ir paltus, vaikai buvo aprengti pūkinėmis striukėmis ir megztomis kepuraitėmis. Panašu, kad vietiniams tikra žiema jau buvo prasidėjusi, tuo tarpu mes netgi svarstėme apie maudynes jūroje.
Atgal į praeitį
Išvykus iš blizgaus sostinės centro, vos už keliasdešimt kilometrų, aplanko jausmas, kad keliauji ne autobusu, o laiko mašina. Net nepastabiausiam turistui į akis krinta netolygi šalies pažanga: už miesto prabangias parduotuves ir automobilius keičia ant šaligatvio pardavinėjami vaisiai ir daržovės, gatvėse zuja surūdiję, perdažyti ir iš naujo surūdiję „Lada“ automobiliai. Atidžiau įsižiūrėjusi ant jų pamačiau plafonus, kurių viduje vargu ar kada nors yra buvusi veikianti lemputė. Prie autobusų stotelės stovėjo tikras sovietinis atributas – „kvaso“ statinė, parke senolių kompanija gliaudė saulėgrąžas ir žaidė nardais.
Pravažiavus naftos pumpavimo bokštais nusėtus laukus, vaizdą pro autobuso langą keičia ganyklos, asilų bandos ir ant arklių jodinėjantys vyrai bei vaikai. Atvykome savo akimis pamatyti tikrųjų pragaro vartų. Taip skambiai turistams pristatoma Ugnies žemė (Yanar Dag). Išties tai dešimties metrų ilgio neaukštos kalvos šlaitas, jau daugiau nei tūkstantį metų dėl kalne esančių dujų be perstojo liepsnojantis. Ugnis nedidelė, galima prieiti visai šalia, netgi paliesti pilką žemę visai šalia ugnies.
Nuvykę į netoliese esantį Merdekaną, vieną seniausių Apšerono pusiasalio kaimų, buvome maloniai sutikti draugiškai nusiteikusių vietinių. Visi, sustoję į eilę, sveikino mus, einančius prie senovinės pilies, kuri kadaise atliko sargybos bokšto funkciją. Prie XIII-ajame amžiuje pastatytos pilies vartų atskubėjo žilagalvis senučiukas, kuris aistringai pasakojo kaimelio ir pilies istoriją. Paduodamas ranką, jis padėjo užlipti ant pilies gynybinės sienos. Beje, ta gana aukštai esanti siena – tarsi didelis balkonas, skirtumas tik tas, kad joje turėklai yra tik vienoje pusėje ir jokių saugumo reikalavimų toks turistinis objektas neatitinka. Bet įspūdį tikrai paliko.
Nuo gynybinės sienos žvelgdami į gyvenvietes, matėme gana niūrų vaizdą – tolumoje stovintys daugiabučiai apskurę labiau nei Kalvarijų gatvės bendrabučiai, o visai čia pat, panosėje, esantys namai ir jų kiemai atrodo nematę saulės šviesos. Ne, šioje šalyje tikrai nuolat nelyja kaip pas mus, saulė čia šviečia beveik kiaurus metus, bet islamo religijos palikimas itin ryškus ir jų architektūroje. Kiemus juosia milžiniškos betoninės tvoros, jos dažnai aukštesnės net ir už patį namą, kad tik niekas nepamatytų privataus šeimos gyvenimo ir moterų veido.
Šiandien moterys veidų nebedengia, bet priemiesčių gyventojos vis dar ryši skareles, niekada nedėvi kelnių. Turguose dailiosios lyties atstovės taip pat retos viešnios. Žinoma, Baku centre yra kitaip: moterys ten sėdi lauko kavinėse, lankosi naktiniuose klubuose, jų apranga laisvesnė, atviresnė.
Kainos pradžiugino lietuvišką piniginę
Dar viena svarbi detalė keliaujant į Baku – viešbučių kainos. Nakvynė pagerintame keturių žvaigždučių kambaryje dviem žmonėms kainuoja apie 40 eurų. Jei nesate išrankūs, nesunkiai rasite ir pigesnių, tvarkingų ir jaukių viešbučių.
Beje, Azerbaidžanas yra tobula kelionių kryptis tiems, kurie dar nespėjo išmokti anglų, bet dar nepamiršo rusų kalbos. Prekybos centruose, kavinėse ir kitose viešosiose įstaigose visada rasite reikalingą informaciją rusų kalba, vietiniai noriai ir sklandžiai kalba rusiškai. O štai anglų kalba susikalbėti pavyks ne visur, ypač su vyresniais žmonėmis.
Kulinariniai atradimai
Azerbaidžaniečių virtuvė smarkiai skiriasi nuo kaimyninių Pietų Kaukazo šalių – Armėnijos ar Gruzijos. Maistas tikrai skanus, gana įprastas mūsų skrandžiams, kai kurie patiekalai netgi priminė tradicinio lietuvių naujametinio stalo vaišes: balta mišrainė, daug mišrainės; alyvuogių, marinuotų daržovių ir sūrių asorti; rūkytų baklažanų pagardai mėsai. Antrieji patiekalai gaminami iš jautienos, vištienos, kalakutienos, antienos, žąsienos su įvairiais prieskoniais, tačiau labiausiai vertinama aviena. Žalumynai valgomi ne prieš pietus ar vakarienę, o visą laiką, nes lėkštė su šviežiais pomidorais ir agurkais ant stalo stovi visada. Iš duonos gaminių pirmenybė teikiama ploniems paplotėliams (lavašams). Tai duona, kepta tandyre.
Arbata šalyje laikoma atskiru patiekalu, neretai patiekiamu kartu su džemu – persikų, braškių, žemuogių, vynuogių ar kitų uogų. Jos gėrimas – tarsi ritualas – niekas neskuba, ramiai šnekučiuojasi, nors visi žino, kad turi spėti į autobusą, atvažiuosiantį už penkių minučių.
Arbata geriama iš mažų krištolinių stiklinių, būtent tokių, kurias 90-aisiais visi lietuviai rikiuodavo ant stiklinių sekcijos lentynų. Ant stalo atnešamas čefyro pilnas arbatinukas, šiek tiek jo įsipylus, likusią stiklinės dalį reikia užpildyti vandens iš tradicinio rusiško virdulio – samovaro.
Beje, Azerbaidžane populiaru ir pramogauti ne vartojant alkoholį, o geriant arbatą. Štai pasivaikščioję ir apžiūrėję apšviestą vakarinį Baku centrą, nusprendėme prisėsti jaukiame bare ir paragauti vietinio granatų vyno. Vaikštinėdami pastebėjome, jog čia labai daug kaljanų barų, todėl smalsumo vedami būtent į tokį ir užsukome. Užsisakę tradicinį kaljaną, gavome jį neregėto dydžio – beveik dvigubai aukštesnis už stalą, o folija ir anglis kažkaip sugrūsta į perpjautą greipfrutą. Padavėjo pasiteiravę, kokių šis baras turi vynų, likome nesuprasti, pasirodo, tokiose vietose alkoholiu neprekiaujama. Prie gretimų staliukų sėdėję vietiniai linksmai šnekučiavosi paskendę kaljano dūmuose ir gerdami arbatą su džemu.
Azerbaidžanas – lietuvių vis dar menkai lankoma šalis, tačiau, tikiu, kad tai greitu metu gali keistis. Patogūs skrydžiai, draugiškos nakvynės, maisto ir paslaugų kainos bei didelis kiekis šilumos bei saulės – tobula atostogų formulė poilsio nuo šalčio trokštantiems tautiečiams.