Etninė kultūra – tautos identiteto pagrindas
„Iki šių dienų Antalieptės apylinkėse išlikę vietovių pavadinimai primena mums šios vietos sakralumą. Čia yra Šventosios upės aukštupys, tyvuliuoja Švento ežeras, trykšta Šventoji šaltinio versmė, yra alkakalniai, protėvių pavadinti Dievaičiuko ir Dievaitytės vardais. Siekdami išsaugoti šias mūsų protėviams šventas vietas, subrandinome idėją įrengti pažintinį taką, kuris apjungtų sėlių šventvietes – kultūrinius bei gamtos objektus.
O išlaikydami vietovės kultūrinį identitetą, tako pavadinime nutarėme panaudoti žodžio „šventas“ šaknį ir taką pavadinti „Sėlių šventtakiu“, – pranešime žiniasklaidai sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioninio parko patarėjas Vytautas Eidėjus.
Į pasaulio saugomų teritorijų specialistų darbotvarkę, kaip pasaulio tautų dvasinės kultūros paveldo išsaugojimo vertybė, šventviečių apsauga pirmą kartą buvo įrašyta 2003 metais penktajame Pasaulio parkų kongrese. Patarėjas sako, kad kiekvienos saugomos teritorijos misija yra išsaugoti joje esančias šventvietes, sugrąžinti joms tinkamą kultūrinę pagarbą, stiprinti vietos kultūrinį identitetą ir aktualizuoti bei pritaikyti pažinimui Zarasų krašte esantį sėlių kultūros paveldą.
2023 metų vasarą buvo atlikti projekto parengiamieji darbai. Išstudijuota vietos kultūrologų surinkta medžiaga, konsultuotasi su archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi ir folkloristu, etnokultūros puoselėtuoju Gediminu Žiliu, atrinktos sėlių šventvietės bei lankytini gamtos ir kultūros paveldo objektai.
Paskui išbandytas juos apjungiantis maršrutas. Jis prasideda Antalieptės miestelyje ir miško takais veda iki Šventosios versmės, vietinių vadinamu Šveicarkos šaltiniu, iš ten – prie Šavašos akmens su pėda, toliau aplanko Lūžų piliakalnį ir Lūžų pilkapius, tada pasiekia Lūžų akmenį su dubeniu bei galiausiai – alkakalnius tikrai simboliniais pavadinimais, esančius prie Jakštų kaimo – „Dievaičiukas“ ir „Dievaitytė“.
„Etninė kultūra yra kiekvienos tautos identiteto, dvasinės stiprybės ir pilietiškumo pagrindas. Mūsų tautos prigimtinė gamtojauta pasireiškia dvasine pagarba gamtos jėgoms bei objektams – tai yra darnaus gyvenimo su gamta pagrindas. Šventi miškai, ąžuolai, akmenys, ežerai, šaltiniai yra mūsų protėvių kultūros ir pasaulėvokos liudytojai. Ar mes tai išsaugosime ir perduosime ateities kartoms? Tai priklauso tik nuo mūsų“, – sako V. Eidėjus.
Primenamos senosios tradicijos
Atidarant šventtakį, žygį vedė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius Vykintas Vaitkevičius, renginio dvasingumą kūrė vaidila, dainų kūrėjas Gediminas Žilys, žolynų meistrė Gentvilė Giedraitienė–Giedražolė, Dianos Skvarčinskaitės vadovaujama sutartinių giedotojų grupė.
Sėlių šventtakio atidarymo dalyviai turėjo būti tinkamai apsirengę ir apsiavę, nes šventtakis veda įspūdingu Šavašos slėniu, žvėrių pramintais miško takeliais, lauko keliukais.
Keliaudami nusiprausė veidą gaiviu, tikima, gydomųjų galių turinčiu Šventosios versmės vandeniu, aplankė mitologinį akmenį su jame įspausta pėda, įkopė į Lūžų miško piliakalnį. Šavašos pažintiniame take rado senovės lietuvių šventvietę ir čia išlikusį nepaprastą akmenį su dubeniu. Čia suko sutartinių ratą bei prisiminė senąsias baltiškas tradicijas.
Žygio kulminacija tapo Jakštų kaimo alkakalnių, pavadintų Dievaičiuku ir Dievaityte, lankymas. Grįždami į Antalieptę, nulenkė galvas Lūžų miško pilkapyne palaidotiems protėviams.
Naujasis pėsčiųjų takas kuriamas įgyvendinat projektą „Sėlių šventtakis“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
