Apie krepšinio genijaus D. Petrovičiaus gyvenimą – audringą jaunystę, svaiginančią karjerą ir tragišką žūtį – prirašyta daugybė publikacijų ir knygų. Išsamų straipsnį apie prieštaringai vertintą talentingojo kroato asmenybę šiais metais publikavo ir DELFI NBA.
„Gigantes del Basket“ redakcija, savo ruožtu, dar kartą apžvelgė D. Petrovičiaus gyvenimo kelią, naujausiame specialiame žurnalo numeryje perspausdindama unikalius, prieš keliasdešimt metų publikuotus interviu su pačiu krepšininku ir jo amžininkais, fotografijas, autentiškus rungtynių aprašymus.
Daug dėmesio leidinyje skiriama 1989-ųjų vasarai, kai tuomet 25-erių kroatas netikėtai nusprendė palikti Madrido „Real“ gretas ir įgyvendinti savo vaikystės svajonę – persikelti į NBA, Portlando „Trail Blazers“ klubą.
1989-aisiais į NBA išvyko visas penketas tuomet Europoje labai garsių krepšininkų. Be kroato D. Petrovičiaus, už Atlanto sparnus pakėlė du kartu su juo Jugoslavijos rinktinėje žaidę serbų aukštaūgiai – Žarko Paspaljis nuvyko į San Antonijaus „Spurs“, o Vlade Divacas – į Los Andželo „Lakers“.
Du žaidėjus į NBA „delegavo“ ir ant subyrėjimo slenksčio jau atsidūrusi Sovietų Sąjunga. Atlantos „Hawks“ kvietimą priėmė ukrainietis Aleksandras Volkovas, o Oklando „Golden State Warriors“ į savo gretas priėmė lietuvį Šarūną Marčiulionį.
Nors visi jie Europoje jau buvo užsitarnavę savo vardą, NBA į „atvykėlius“ vis dar žiūrėjo labai atsargiai. Už Atlanto nepavyko pritapti bulgarų aukštaūgiui Giorgiui Gluškovui, ispanų vidurio puolėjui Fernando Martinui, galima prisiminti ir neigiamas sirgalių ir žiniasklaidos reakcijas, kai „Trail Blazers“ naujokų biržoje pasirinko Arvydą Sabonį.
Taigi, tuo metu, kai į NBA atvyko išvardintasis penketukas, lygoje solidų savo vardą turėjo tik du europiečiai, kiek anksčiau kojas apšilę JAV studentų lygoje – tai vokietis Detlefas Schrempfas ir olandas Rikas Smitsas.
Stebėti, kaip pirmuosius žingsnius „Blazers“ gretose žengs D. Petrovičius, „Gigantes del Basket“ į Portlandą išsiuntė du redakcijos bendradarbius – žurnalistą Eduardo Fernandezą ir fotografą Juaną Carlosą Hidalgo, kurį laiką netgi gyvenusius kroato bute ir įamžinusius, kaip puolimo genijui sekasi pirmose dvejose rungtynėse NBA.
Taigi, 1989-ųjų lapkričio 3 d., D. Petrovičius pirmą kartą išbėgo į aikštę NBA čempionato rungtynėse, kuriose „Blazers“ namų aikštėje 114:96 nugalėjo Sakramento „Kings“. Treneris Rickas Adelmanas jam patikėjo 10 minučių, per kurias kroatas pelnė 6 taškus, atkovojo 5 kamuolius ir 4 kartus suklydo.
Tą patį vakarą, kitoje JAV valstijoje vyko ir kitas debiutas – NBA rungtynėse Finikse su „Golden State Warriors“ apranga debiutavo Š. Marčiulionis.
Apie šį mačą DELFI NBA taip pat rašė labai išsamiai, todėl verta tik priminti, kad Šarūnas tąsyk rungtyniavo net 24 minutes, pelnė 19 taškų ir komandoje buvo antras pagal rezultatyvumą po Chriso Mullino. Tiesa, „Warriors“ tą mačą „Suns“ krepšininkams pralaimėjo 106:136.
Kaip atskleidžia „Gigantes del Basket“, kitą rytą po debiutinių savo rungtynių NBA D. Petrovičius puolė vartyti laikraščių puslapius, ieškodamas kitų europiečių komandų rezultatų.
„Divacas – 0 taškų, Volkovas – 0 taškų, Paspaljis nežaidė, dar turi problemų su savo kontraktu... Įtariu, kad jam atsitiks kaip Dino Radjai (kroatas 1989-ųjų NBA naujokų biržoje buvo pašauktas Bostono „Celtics“, išvyko į JAV, tačiau pagalius į ratus įkišęs Splito „Jugoplastika“ klubas jam uždraudė žaisti NBA ir netgi įvėlė į teismus)“, – europiečių rezultatus balsu vardijo D. Petrovičius.
Tačiau tuomet ispanai Draženui pasakė, kad Š. Marčiulionis NBA lygoje debiutavo su trenksmu. Tai buvo nemažas smūgis Krepšinio Mozarto ego.
„Žaidėjo veide pasirodė nusivylimas ir netgi neslepiamas pavydas. Tačiau sužinojęs, kad „Warriors“ pralaimėjo 30 taškų, D. Petrovičius tai priėmė kaip nedidelį revanšą ir šį faktą pakartojo keletą sykių“, – tuomet situaciją nupasakojo ispanų žurnalistai.
„Aš tikiuosi, kad išsigydęs traumą taip pat gausiu žaisti po 20-25 minutes per rungtynes ir turėsiu galimybę pelnyti po 12-14 taškų. O kitais metais, kai jau būsiu visiškai išsigydęs nugaros traumą, norėčiau tapti šeštuoju komandos žaidėju“, – savo lūkesčius vardijo D. Petrovičius.
Anot D. Petrovičiaus, NBA lygoje ir JAV adaptuotis jam turėjo būti kur kas lengviau, nei, tarkim, Š. Marčiulioniui ar V. Divacui, kurie už Atlanto persikėlė tiesiai iš Sovietų Sąjungos ar Jugoslavijos.
„Aš jau pagyvenęs ir pažaidęs Madride, susipažinęs su kita kultūra, kita kalba, man turėtų būti kur kas lengviau“, – tada svarstė jis.
Pernelyg nesiplečiant galima konstatuoti, kad tuo metu konkurencingą sudėtį subūrusios
„Blazers“ komandos trenerio pasitikėjimo D. Petrovičius taip ir neužsitarnavo.
Portlando ekipoje, kuri tą sezoną nužygiavo iki NBA superfinalo, atakuojantis gynėjas atliko tik epizodinį vaidmenį (77 rungtynės, 12,6 min., 7,6 taško per rungtynes), o pagrindiniais smuikais aikštėje griežė gynėjai Clyde'as Drexleris ir Terry Porteris.
Nepatenkintas situacija, kitą sezoną kroatas, padedamas agento, sugebėjo įsiprašyti į trišalius klubų mainus, po kurių atsidūrė Naujojo Džersio „Nets“ gretose. Būtent toje komandoje D. Petrovičius ir pademonstravo, kad niekuo nenusileidžia pačioms ryškiausioms NBA žvaigždėms.
„Nets“ gretose D. Petrovičius praleido dvejus su puse metų ir tapo vienu iš ryškiausių tuometinės Naujojo Džersio komandos veidų. Jo rezultatyvumo rekordas NBA lygoje – 44 taškai, kuriuos kroatas 1993-iaisiais „įsūdė“ į Hjustono „Rockets“ krepšį.
Apskritai 1991-1992 m. Sezone atakuojantis gynėjas vidutiniškai pelnė po 20,6 taško per rungtynes, o kitą sezoną jo rezultatyvumo vidurkis išaugo iki 22,3 taško per susitikimą.
Tą patį sezoną kroatas buvo išrinktas į NBA trečią geriausių žaidėjų penketą, iki šiol pagal tritaškių pataikymo procentą D. Petrovičius yra trečias krepšininkas lygos istorijoje (43,74 proc. tolimų metimų). Jis lenkia net Stepheną Curry (43,64 proc.) ir nusileidžia tik Steve'ui Kerrui (45,4 proc.) ir Hubertui Davisui (44,09 proc.).
1992-1993 m. NBA sezonas kroatui buvo paskutinis. Tą vasarą sugrįžęs atstovauti savo šalies rinktinei Europos čempionato atrankos turnyre, jis tragiškai žuvo autoavarijoje – audros metu į sunkvežimį atsitrenkusį „Volkswagen Golf“ automobilį vairavo jo draugė. Krepšinio genijui buvo 28-eri.
„Nets“ klubas po krepšininko mirties į arenos palubes pagerbdamas iškėlė 3 numeriu pažymėtus D. Petrovičiaus marškinėlius.
Savo ruožtu Š. Marčiulionis, kuriam karjeros NBA pradžioje žaidimo laiko pavydėjo D. Petrovičius, NBA lygoje iš viso praleido 8-erius metus ir keturis kartus su komanda pateko į atkrintamąsias varžybas.
Jo atskirų statistikos kategorijų rekordai NBA – 35 taškai, 9 atkovoti kamuoliai, 9 rezultatyvūs perdavimai ir 6 perimti kamuoliai per dvikovą.
Per karjerą Š. Marčiulionis gynė „Warriors“, Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ ir Denverio „Nuggets“ garbę.
Savo debiutiniame sezone lietuvis žaidė po 22,6 min. ir rinko po 12,1 taško, o rezultatyviausiai Šaras žaidė 1991-1992 m. NBA sezone, kai ant parketo praleisdavo net po 29,4 min. ir pelnydavo po 18,9 taško.
Kroatui ir lietuviui NBA lygoje ne kartą teko žaisti vienos prieš kitą, o 1992-ųjų kovo 10-osios rungtynes su „Nets“ Š. Marčiulionis yra pavadinęs vienomis įsimintiniausių per savo karjerą už Atlanto.
„Prisimenu, kad tada su Draženu vienas kitam įrodinėjome, ką galime“, – yra sakęs Šaras.
Tąsyk „Warriors“ taškų lenktynėse nugalėjo 129:122, Š. Marčiulionis pelnė 27, o D. Petrovičius – 26 taškus.
Pažymėtina, kad po kelių savaičių būtent prieš „Nets“ Š. Marčiulionis sužaidė ir pačias rezultatyviausias savo rungtynes NBA lygoje. Tąsyk „Warriors“ varžovus nugalėjo 153:148, o puolime sužibėjęs Šaras pelnė 35 taškus, taip gerokai pranokdamas Draženą, pelniusį 23.