Štai vėl subėgs dainos kaip viena upė į Dainų šventę, kuriai kaip reginiui jau 90. Ji daro įspūdį dalyvių įtraukimu, tapdama angažuotos kultūros pramoga dešimtims kūrybinių grupių – chorams, šokėjams, meno vadovams.
Chorai su tūkstančiais žiūrovų giedodavo pliaupiant lietui ar saulei kaitinant. Ir šįmet – kaip praneša Nacionalinis kultūros centras, dalyvių turėtų būti „apie 36 tūkstančius“. Kiek mažiau nei anksčiau.
Dainų šventės, pradėtos vienur, kaip Šveicarijoje, dainuoti smuklėse susirinkusių vyrų ar Lietuvos moterų beverpiant trobose, seniai tapo kultūrinės tradicijos pamatu.
Tai tiesiog klišė. Mūsų atveju įdomu, kad tai yra protestantiškosios kultūros įtakos nulemtas reiškinys. Ji padėjo įveikti politinio apsisprendimo, tautinio atgimimo slenksčius, ji pakursto dalyvių bendrystės jausmą. Ar išlaiko? Tačiau aktualesnis klausimas yra tai, ar gali kiekviena karta pagal poreikį keisti tokias šventes ir jų turinį?
Su Lietuvos kultūros tyrimų instituto temos „Lietuvos kultūra eurointegracijos ir globalizacijos sąlygomis“ vadove, Vilniaus universiteto docente dr. Rita Repšiene nutarėme tai aptarti remdamiesi Dainų šventės, kaip unikalaus reiškinio, lyginamuoju Lietuvos mokslininkų tyrimu, kuriame integruojama ir kaimyninių šalių – Estijos ir Latvijos tyrimų medžiaga.
Rita tarp ekspertų bene pirmoji yra iškėlusi klausimą – ar kurdami šventę tampame tradicijų puoselėtojais, ar įkaitais, ir atkreipia dėmesį, kad Latvijoje, kur tautinių grupių santykis sudėtingesnis nei Lietuvoje, praėjusioje šventėje „Gaisma ligo, Latvija“ dalyvavo daugiau kaip 40 tūkst. , Estijoje – „Paliesk laiką, ir laikas palies Tave“ 42 tūkst., Lietuvoje („Čia mano namai“) 37 tūkst. atlikėjų.
– Komunikacijos specialistas visada žiūri, kaip artėti prie kulminacijos. Ar tyrimai rodo naujas pagrindinių, kas 5 metai rengiamų, latvių ir estų dainų šventės tendencijas?
– Visuotinės dainų šventės Latvijoje garsėja kaip „dainingosios tautos“ patriotiškumo demonstracija ir subrendusios nacionalinės muzikos kultūros reiškiniu.
Estai išsiskiria „dalyvaujamosios kultūros“ reprezentavimu ir novatoriškomis šventės patrauklumo tendencijomis: prieš dešimt metų ten pradėtos rengti pankų dainų šventės, kurios yra tradicinio dainų švenčių repertuaro ir pankroko dvasios derinys, himnu pasirinkus Sex Pistols dainą „Anarchy in the U.K.“, prieš 8 metus pradėtos rengti virtualios dainų šventės, nes tai reprezentuoja šalies informacijos technologijų pažangą, o du kartus per metus rengiamos naktinės dainų šventės.
Tyrimas rodo, kad 85 proc. respondentų Estijoje Dainų šventę stebėjo per televiziją, bet šventę vertina kaip šeimos ir bendruomenės renginį, 84 proc. apklaustųjų (iš tūkstančio) – tai tapatumo raiška. Lietuvoje 62 proc. (taip pat iš tūkstančio) respondentų mano, kad Šventė reiškia kultūros paveldo puoselėjimą. Jei būtų sukurta bendra Baltijos šalių šio unikalaus reiškinio stebėsenos sistema, žinotume, kokia gali būti šios šventės ateitis.
– Meno procesų, kūrybos reiškinių tyrimai padeda nustatyti kultūros politikos gaires, pastebint jos veikloms kylančių grėsmių. Jūsų minimi Estijoje Dainų šventės tyrimą atlikę Tartu universiteto profesoriai Marju Lauristin ir Peeteris Vihalemmas teigia, kad Dainų šventė padeda saugoti nacionalines vertybines orientacijas, bet jai kyla ir tam tikrų pavojų. Seimo narys Vytautas Juozapaitis įregistravo Kultūros centrų įstatymo pataisas, be kita ko siūlydamas apibrėžti, kad „Valstybės kultūros centro paskirtis yra (...) saugoti ir plėtoti dainų švenčių tradiciją“.
Kita vertus, Dainų švenčių įstatymas numato tarp kitų uždavinių įtvirtinti dainų švenčių tradicijos išsaugojimą, vadovavimą, organizavimo institucijų sistemą, įpareigoja, kad turi veikti Dainų švenčių taryba ir Dainų šventės komisija – taigi įpareigotų yra gana. Ir šiais metais sužinome, kad per posėdį Kultūros ministerijoje „Komisijos nariai apgailestavo dėl padėties Švietimo struktūroje“, esą „neįsibėgėja Dainų šventės tradicijos tęstinumo programa“, o „vaikų ir moksleivių kolektyvai negauna tinkamos valstybės paramos“. Tai, kad institucijų yra palyginti daug, o šventės formatas yra vis toks pat, gali būti priskirta prie grėsmės menkti jos reikšmei. Latvijoje stiprios dvasios šventei suteikia Raimondo Paulo dainos, o Estijoje?
– Mūsų Dainų šventė pasižymi žanrine įvairove. Tradicinis repertuaras yra dominantė, bet vertėtų inicijuoti repertuaro atnaujinimą, kuris atitiktų dabarties reikalavimus. Ar jūs galėtumėte išvardyti penkias svarbiausias lietuvių dainas, be kurių neįsivaizduotume šeimos, bendruomenės ar Dainų šventės? Ir kokių pokyčių geidautų švenčių dalyviai?
– Graži, tu mano brangi tėvyne, nes lietuviais esame mes gimę, todėl skinsiu raudoną rožę ir papuošiu žirgo galvą pinavijom ten, kur bėga Šešupė. Paprasta kaip pagal vestuvių „įstatymą“. Nežinau, ar kas klausia dalyvių.
– Dainų šventės įstatymas apibrėžia su Švente susijusias sąvokas, nustato su švente susijusių ministerijų ir visuomeninio transliuotojo kompetencijas, bet realiai nėra įgyvendinti keli svarbūs dalykai. Turi būti atsižvelgiama į populiarios muzikos formavimą, kuri vienija žmones, remiantis šių dienų žodynu – juk svarbu atskleisti dainų šventės viziją.
Mums, kaip ir latviams, kurie Dainų šventėje dainuoja ir Raimundo Paulo dainas, ir estams, kurie įtraukia Arvo Pärto dainas, vertėtų pasiremti „stipriais“ kompozitoriais, rengti konkursus. Šįmet kaip gretutinis renginys įtraukta Laimio Vilkončiaus opera „Eglė“, kuri koncertine forma jau buvo atlikta ir šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.
Renginių gausa po Šventės kupolu gali būti – esu ne kartą sakiusi – išskirtinis bruožas, bet plėsdami įvykių lauką prarasim šventės magiją. Antra, norėdami orientuotis į tradicijos plėtrą ir išvengti grėsmių, Šventei rengti privalo būti įtrauktas intelektualusis jaunimas, turintis platų akiratį, išsilavinimą, kompetencijas ir gebantis naujinti tradiciją, sukurti ją patrauklesnę.
Šių metų Dainų ir šokių šventė, įvardijama kaip didžioji lietuvių meno olimpiada, liudija dalyvavimo kultūros fenomeną, nors ir nesugeba įtraukti į turinio kūrimą visuomenę ir kurti aktualias bendrumo strategijas, atskleidžia modernumo stoką ir disonavimą su šiuolaikinėmis reklamos, viešųjų ryšių, vadybos ir marketingo, taip pat ir komunikacinėmis tendencijomis.
Tradicijos esmė – užtikrinti dalyvavimą ne tik atlikėjams, bet ir kurti šventės kultūrą, įkvepiamą bendrystės jausmo. O tada – jau trečias dalykas, ar sunku atspėti?
- Manau, tai vienos ministerijos objektas – bendrasis ugdymas.
– Žinoma: būtent bendrojo ugdymo programos turėtų skatinti jungtis bendram tikslui, dainuoti, dalyvauti Dainų šventėje perprantant jos tradiciją ir turinį, mokyti Šventę kurti. Išmokęs suprasti, kaip daug simbolinių reikšmių perteikia Šventė, jaunas žmogus norės įsitraukti ir tai jam neatrodys kaip kultūros reiškinys „greta“. Bet jei mažės muzikos ir meno mokyklų, dar sparčiau susiaurės Šventėje dalyvaujančių ir Švente besidominčių auditorija.
– Ministrė nesėkmingai pratęsė mokiniams šiuos mokslo metus, negalvodama, kas nutiks – tad gal ir galėjo būti 100-mečio proga pasiūlyta nekilnojamajam paveldui pateikti skirtų pamokų metodika ir, žinoma, pinigų. Kaip tik būtų buvę pravartu kone Šventės išvakarėse. Koks tad ketvirtas dalykas?
– Dauguma žmonių linkę žiūrėti Šventę per televiziją, bet vis dar jos renginiai perteikiami statiškai, monotoniškai ir neįdomiai. Nors ir turint naujas filmavimo technologijas ir kuriant aukštą vaizdo kokybę, iki šiol Šventės transliacijos primindavo brežnevizmo laikotarpį – tokiam visuomeninio transliuotojo matymui, matyt, įtakos turi stereotipinis požiūris į šį masinį renginį, kuriame neva neįmanoma matyti detalių ir pateikti Šventę kaip TV režisieriaus kūrinį; pabrėžčiau ir vedėjų kompetencijų, profesionalumo, žinių trūkumą.
Neturėtų būti, kad tas pat vedėjas, kaip ir tas pat ekspertas, gali nepasirengęs komentuoti skirtingus renginius, įvykius ar šventes. Televizija, rodydama, kaip Šventė atsirado, kaip atsiranda ir kokia ji gali būti, gali išplėsti žinių pateikimą apie Šventės tradiciją, net ir patraukliai pristatydama įvairių praeities herojų indėlį, patirtis, pavyzdžiui, pradedant kad ir nuo...? Sugalvokit.
– ...tarkime, nuo Kudirkos, kuris parengė ir išleido dainų rinkinius, pats rengdavo dainų vakarėlius ir sambūrius. Galėtų būti puikus televizijos transliacijos personažas – vedėjas.
– Taigi mums reikalingas šiuolaikiškas pateikimas masiniam žiūrovui, kuris nepirko bilietų į šventę po 80 eurų ir į ją dėl šios ar kitos priežasties neatvyks (beje, todėl bilietai buvo nukainoti iki 40 eurų).
Remiantis minėtu Dainų švenčių įstatymu jau dešimtmetį visuomeninis transliuotojas, beje, žinantis emigracijos mastą, galėjo atlikti tam tikrą auditorijos ugdytojo ir tradicijos modernizuotojo vaidmenį.
– Jūs manytumėte, kad laida „Duokim garo“ neturėjo įtakos auditorijos ugdymui.
– Tikrai, būtent tai ir daro įtakos dalies visuomenės supratimui apie naujų laikų Dainų šventės prasmę – tarsi turėtumėme stabtelėti praeityje, nes pati televizija nedrįsta keisti formato ir laiko. O reikėtų ugdyti skonį, parodyti dainos kismą ir skatinti patriotiškesnes jausenas. Šventės plėtimą pirmiausia lemia žinios, paskui – ir naujoji kalba, ir elgsena, ir sklaidos priemonės, ir drabužis.
– Jei šie Jūsų įvardyti elementai nekinta – reiškinys siaurės. Tik štai nacionalinis drabužis netikėtai buvo paverstas pajuokos objektu vien todėl, kad idėja aprengti mokinius pasklido iš Seimo politiko.
Bet kostiumas yra dalis gyvenimo protokolo, kuris siejamas su atitinkamomis progomis ir vietomis. Dainų šventė skatina vilkėti kostiumą?
– Nacionalinis kostiumas – išskirtinis tapatybės akcentas, nes galima didžiuotis istorija, tradicijomis, raštų simbolika ir kilme.
Todėl kostiumas turi būti prestižo dalykas ir tyrimai rodo, kad jis svarbus skirtinguose Europos regionuose kaip nacionalumo ir prestižo demonstracija. Apgailestauju, bet vieno VDU istorijos profesoriaus replika tiesioginiame Dainų šventės eisenos eteryje, kad jis neužsivilktų nacionalinio kostiumo, rodo snobišką požiūrį į dalį nematerialaus paveldo. Tiesa, kostiumas turi būti prieinamas – antai Latvijoje sukurta internetinė platforma nacionaliniam kostiumui įsigyti.
- „Katram savu tautasterpu“?
– Taip, tada sparčiau jis tampa tavo giminės, šeimos ir „gimtojo krašto“ simbolis, o kartu Dainų šventėje demonstruojami drabužiai yra dalyvaujamosios kultūros reprezentacijos dalis. Kostiumo kaina yra labai išaugusi, nes ją lemia autentiškumas, bet juk tuo grindžiama vertė. Politikai galėtų inicijuoti tautinių kostiumų refinansavimo vajų, taip paremdami ir kostiumų kūrėjus, ir norinčius juos įsigyti.
– Lietuvos nacionalinis muziejus, kaupiantis ir pristatantis materialųjį nekilnojamąjį paveldą, visad sudaro galimybę visuomenei susipažinti su autentika.
– Tokia galimybe gali naudotis ir kūrėjai, ir tie, kurie vilki ar vilkės kostiumus, dalyvaudami šventėje, demonstruodami šventiškumą ir teatrališkumą, tradicijos tęstinumą, reikšmę ir vertybinį pasirinkimą.
Nesėkminga, žiniasklaidos kritikuota tautinio kostiumo akcija nėra kliūtis toliau skleisti prestižinio drabužio idėją. Visa, kas mūsų paminėta, sudaro visos Šventės idėjos esmę.
– Arba jos komunikaciją. Šiais laikais atsirado socialinių mokslų įžvalgomis grįsta teorija apie Dainų šventę, esą perkeliančią sovietmečio kultūrą, nepaisant, kad pirmą kartą tūkstantis latvių susirinko į šventę padainuoti dar XIX amžiuje. Bet objektyviai man priimtinesnė yra jos turinio formavimo bei organizavimo kritika, kai, anot Vaido Jauniškio, Donelaičio deklamavimas Šventėje brukamas kaip sovietmečio šventėje eilės apie Leniną.
– Kodėl tuomet mūsų Atgimimas žinomas pasaulyje kaip Baltijos šalių dainuojanti revoliucija? Savaime tiesmukas šių dienų Šventės ryšys su sovietmečiu nelogiškas, nebent išsiaiškintumėme, kad Dainų šventė per okupacijos dešimtmečius kaip tik padėjo ištverti politikos sukuriamą stresą ir nematerialiosios kultūros naikinimą, cenzūrą.
Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šiandien Šventės komunikacija Lietuvoje turi būti ne vienpusė, paviršutiniška, be grįžtamojo ryšio ir emocinio savitarpio supratimo, bendraujant su publika. Apskritai viešajai šventės prezentacijai trūksta nuoširdumo, gyvumo ir... humoro.
Palygindami su estų švente, matome, kad jiems nestinga ironijos, gebėjimo pasišaipyti iš savęs (štai kviečia: „Ar jūs kada nors girdėjote 18 000 balsų, dainuojančių vienu metu? Ši emocinė patirtis gali būti jaučiama per Estijos dainų šventę, kuri vyksta kartą per penkerius metus Taline“) ir gyvo bendravimo bei laisvės jausenos. Paminėtas lietuviškas kuriozas dėl bilieto kainos tarp 80 ir 40 eurų atsirado iš siekio sukurti išskirtines erdves ne tik atlikėjams, bet ir dalyviams. Ir štai tokia gradacija patyrė fiasko, nes Šventė negali būti žymėta brangiomis ir nebrangiomis zonomis – tai tikrai ne olimpiada.
Apskritai, svarbu pagalvoti ir apie dalyvaujančių vaikų, kurių šių metų šventėje daugiau kaip 16 tūkstančių, tėvus, brolius ir seseris, kurie nori būti kartu šventėje. Lietuvos nacionalinės kultūros centro „nesėkmingi“ pasiaiškinimai, kad renginius, kuriuose yra ribotas vietų skaičius, esą priversti apmokestinti, nes kitaip negalėtų suvaldyti visų norinčiųjų srauto, „galimybės nemokamai įleisti vaikus lydinčius tėvus neturime, nes stadione yra tik 5 tūkst. vietų, o dalyvių ir norinčiųjų pakliūti į šventę gerokai daugiau“ parodo esminę šventės problemą. Kam rengiama šventė dalyviams, žiūrovams, visiems ar vardan tų... organizatorių?
Neatsitiktinai kaip Kultūros ministerijos valdymo srities įstaiga Lietuvos nacionalinės kultūros centras įtrauktas į kultūros įstaigų, kurių valdymo (įskaitant turto ir infrastruktūros), finansavimo bei veiklos efektyvumas tirtinas, sąrašą.
– Kiek pasinaudojama Lietuvos kultūros politikoje čia aptartais jūsų ir kitų Baltijos šalių ekspertų tyrimais?
– Latvijoje ir Estijoje – tiesiogiai, o Lietuvoje simboliškai. Vis dar yra problema, kad mūsų kultūros politika, ne tik toks reiškinys kaip Dainų šventė ir jos komunikacija, menkai susiejama su taikomojo pobūdžio tyrimais ir rekomendacijomis. O jei ir užsakomi tyrimai, lieka politinė valia jais nesinaudoti.
Organizuodamas Dainų ir šokių šventes Lietuvos nacionalinis kultūros centras beatodairiškai plečia šventės veiklų spektrą, nors ir praranda šventės simbolikos savitumą, glaudžiai susijusį su tradicijos tęstinumu.
Mes su jumis galime tikėtis, kad naujasis Kultūros įstatymas, kurį planuojama parengti ir pristatyti šių metų rudenį, turėtų įteisinti kultūros plėtros, savasties bei vykdymo prioritetus, tačiau tik tada, jei ten atsiras požymių, kad kultūros politikos formavimas bus siejamas su tyrimais.
- Vadinas, dar reikia subręsti, kad uždainuotume įmonėje.