Lietuvos turtas yra jos žmonės. Svarbu, jog jų sąžiningumas, nuoširdumas, įsipareigojimas šaliai ir bendruomenei, atskaitomybė ir atjauta taptų, Lietuvos piliečio identiteto pagrindu.
Svarbu - abipusis mokymasis – bendravimas ir bendradarbiavimas. T.y. mokymasis vienam iš kito, nuoširdus domėjimasis, ką ir kaip, galima padaryti geriau, (vadyboje tai vadinama „konstruktyviu kritiškumu). klausiant savęs – kaip aš galėjau prisidėti prie problemos, kuri mane neramina, susidarymo. Deja viso to tik mikroskopines apraiškas matome Lietuvos visuomenėje , seime ir valdžios institucijose.
Lietuvos formalus ir neformalus švietimas suteikia įgūdžių ir žinių, bet, deja, kaip matyti iš tyrimų neužtikrina jų reikiamo lygio. Tačiau net ir tinkami įgūdžiai bei technologijos tik dalinai apsprendžia sėkmingą organizacijų, įmonių ar šalies plėtrą bei išlikimą. Nuostatos ir vertybės, kuriomis vadovaujasi organizacija, įmonė ar šalis, užtikrina atskiro individo, įmonės ar valstybės sėkmę. Kalbant apie Lietuvos kontekstą – žinoma svarbu, kad žmogus sugebėtų savarankiškai priimti sprendimus, būtų individualiai konkurencingas, bet taip pat jis turi sugebėti ir glaudžiai bendradarbiauti, išsiugdyti jautrią socialinę sąžinę.
Įmonės ir organizacijos yra lyg mažas šalies modelis. Išanalizavus jų esamas sėkmes ir nesėkmes viskas susiveda į vieną – organizacinę kultūrą – vertybes ir nuostatas bei elgesio normas kuriomis vadovaujamasi. Tik tai skiria sėkmingai veikiančias nuo nesėkmingų įmonių ir organizacijų. Taip pat, tik ant tinkamų vertybinių nuostatų bei elgesio normų pastatytas Lietuvos kultūros traukinys leis pajudėti tinkama kryptimi. Sėkmingos šalys ir tautos yra tapatinamos su aiškiai deklaruojamomis vertybėmis: Šveicarija, Vokietija, Singapūras ir kt. Jas vienija bendras požiūris į pagrindines elgsenos normas, kurios formuojamos vadovaujantis deklaruojamomis vertybėmis. Lietuvoje vis dar labai daug kalbama apie įvaizdžio formavimą: visas dėmesys , deja, sutelkiamas į formą , o ne į turinį. Šis burbulas labai greitai sprogsta susidūrus su realybe.
Nesugebėjimas komunikuoti Lietuvoje užkerta kelią bendradarbiavimui. Netinkama komunikacija atsiranda dėl netinkamų vertybių. Lietuvos 100 –tis labai tinkamas laikas pradėti įgyvendinti bendrai sutartas vertybes ir elgesio normas.
Cituoju iš http://www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija: „Valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijos idėja įkūnija tris didžiausias Lietuvos žmonių vertybes – kūrybingumą, dalijimąsi ir atsakomybę“. Tarkime, jog šios vertybės apsprendžia Lietuvos savimonę (nors, mano giliu įsitikinimu, jas reiktų keisti kitomis, bendrai sutartomis, sudarančiomis sistemą). Bet kaip jas realizuoti kasdieniame šalies gyvenime ir kaip atpažinti ir įvardinti besikartojančius elgsenos modelius, kurie neatitinka šių vertybių ir pastiprinti tuos, kurie atitinka? Dėl to, kiek aš žinau, nededama pastangų.
Nėra valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo vizijos ir siekio, kad šventėje dalyvautų visi gyventojai . Visapusis dalyvavimas – tai pirmiausia mąstymo , o po to ir elgesio kaita. Į tai reikia daryti didžiausias investicijas. Paminklai ir šventės svarbu, bet tikrai ne prioritetas. Svarbu rasti ir realizuoti būdus kaip iš esmės daryti kokybinį mąstymo ir elgsenos šuolį. Būtina keisti Lietuvos kultūrą – įsivardinti sistemines vertybes, kuriomis vadovautųsi tauta. Dabar Lietuvos šimtmečio šventės koncepcijoje vertybės pasirinktos ad hoc ir numestos – tegul integruojasi pačios , savarankiškai. Kalbant su žmonėmis niekas apie jas net ir negirdėjo.
Lietuvai reikalingas naujas kultūrinio atgimimo sąjūdis. Žmonės turi suprasti ir pajusti, kad moralumas apsimoka.