Palikęs namus Amsterdame, D. Heerma van Voss leidžiasi į kelionę, kurios metu aplankys Prancūziją, Džakartą, San Fransiską, kalbėsis su menininkais, filosofais, rašytojais, psichoterapeutais, jų pacientais ir ieškos atsakymų, kurie šiandien neduoda ramybės daugeliui.
Kviečiame susipažinti su knyga „Nerimastingas žmogus“ ir skaityti ištrauką.
Traukinys rieda per Nyderlandų kraštovaizdį, palei dailius šaltinėlius, vingiuoja pro lygias kaip stalas pievas, kuriose ganosi aptingusios karvės. Užsivertęs puodelį pabaigiu gerti kavą. Jau trečią šiandien, nes naktis ir vėl buvo sunki, kupina į prisiminimus panašių sapnų, kažkodėl labai primenančių košmarus. Šiandien Dribergene vyksta jubiliejinis Nerimo, kompulsinių sutrikimų ir fobijų asociacijos kongresas. Tai viena pirmųjų pasaulio asociacijų, įsteigtų galvojant apie nerimo sutrikimo varginamus žmones. Kadaise ši asociacija išaugo iš savotiško bendraminčių klubo, o pati klubo idėja dar anksčiau kilo vienos baimės ir nerimo kankinamos moters galvoje. Ji buvo vardu Marina de Wolf-Ferdinandusse, gimė 1924 metais. Jei kas nors ir gali papasakoti apie tai, kaip baimės reiškinio suvokimas pasikeitė per XX amžių, tai tik ši moteris.
Jos pačios pasakojimas apie baimę prasideda nuo 1962 metų, lemtingos viešnagės pas draugus. Marinos vyras Hansas, dirbęs gamykloje ir išlaikęs šeimą, norėjo, kad žmona nuolatos nesėdėtų namuose ir išeitų kartais prasiblaškyti. Hansas ir Marina buvo pažįstami nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Per karą Marina gelbėjo žydus, ieškodavo jiems saugių vietų apsistoti. Prisiminimai apie žydus, kuriems negalėjo padėti, iki gyvenimo pabaigos slėgė Mariną kaip akmuo. Hansas ir Marina susituokė netrukus po karo. Pirmieji septintojo dešimtmečio metai Marinai buvo labai sunkūs. Jai buvo atlikta keletas žandikaulio operacijų, ji slaugė motiną po miokardo infarkto, du kartus persikraustė į kitus namus ir susilaukė dviejų dukterų, šios užkrėtė Mariną vėjaraupiais. Nieko keisto, kad 1962 metais Marina pasijuto visiškai išsekusi. Savaičių savaitėmis jai buvo silpna, negera, svaigo galva. Jai buvo sunku vaikščioti, tarsi kojos būtų nelaikiusios. Kierkegaard’as yra rašęs, kad baimė, kuri nėra įsisąmoninta ir aiškiai pripažinta sau, pereina į latentinę būseną ir laukia momento, kai žmogus tampa pažeidžiamas, tai yra kritinės situacijos, kai išmuša visus saugiklius arba nebelieka jokių rezervų. Būtent taip nutiko Marinai.
Sėdint prie stalo svečiuose pokalbis pasisuko apie fizines negalias ir mirtį, nes draugai tuo metu turėjo daug nesveikuojančių giminaičių. Marina labai įsijautė į pasakojamas istorijas. „Vieną minutę pajutau, kaip mane apima panika, – rašė ji vėliau, – negalėjau įkvėpti, širdis daužėsi kaip pašėlusi, viskas pradėjo suktis.“ Deja, sąvokos „panikos priepuolis“ tuo metu dar nebūta. Marina prigulė ant sofos ir apsiklojo antklode, tačiau tai nepadėjo nuslopinti visą kūną apėmusio drebulio. Kadangi atvykęs gydytojas diagnozės nenustatė, Marina buvo naktį išvežta į ligoninę greitąja pagalba. Kitą dieną šeimos gydytojas patarė jai pailsėti porą savaičių, tada vėl viskas bus gerai. Deja, jis klydo.
Marinos žodžiais tariant, ji „kažką išvilko į dienos šviesą“ ir tas kažkas niekaip nenorėjo pasitraukti. Vos pamėginus išeiti į lauką ją ištikdavo hiperventiliacija. Galiausiai Marina pradėjo bijoti apskritai keltis iš lovos ir kiaurą dieną praleisdavo gulėdama lovoje arba ant sofos. Prasidėjo varginančios kelionės per neurologus, vidaus ligų gydytojus ir kitus specialistus. Galiausiai Marina atsidūrė pas psichoanalitiką, ir šis daugiausia norėjo kalbėti apie karą. Tai truko pusantrų metų, po keturis kartus per savaitę. Galiausiai Marina de Wolf-Ferdinandusse nusprendė, kad gana šitų pokalbių.
Vis dėlto tas kažkas niekur nedingo. Nuo 1962-ųjų iki 1970 metų ji beveik neišeidavo iš namų. Į parduotuvę eidavo kiti šeimos nariai, drabužius ji užsisakydavo iš katalogų, o netikusius siųsdavo atgal. Draugai tvirtino, kad jeigu jai kas nors būtų buvę negerai, gydytojai tikrai būtų nustatę. Jie puse lūpų užsimindavo, kad gal Marina pati nenori pasveikti, nes kiek tai gali tęstis. Šios kalbos Mariną ir siutino, ir liūdino. Ji jautėsi vieniša, netekusi vilties. Nepaisant nieko subrendo mintis, kad ji negali būti vienintelė, kenčianti nuo kūną paralyžiuojančios baimės. Marina jau seniai nustojo dėti viltis į gydytojus. Kol kas medicinos specialistus mažai domino baimė, fobijos ir kiti psichikos sveikatos sutrikimai. Akivaizdu, kad buvo mažai tikėtina, jog šeimos gydytojas nustatys, kas yra negerai nerimo kankinamam pacientui. Todėl 1967 metais Marina nutarė pati imtis spręsti problemą.
Jai didelį įspūdį padarė Didžiosios Britanijos fobijų klubas „The Open Door“, kurį 1966 metais įsteigė Alice Neville.Tai buvo pirmoji organizacija, vienijanti nerimo ir įvairių baimių varginamus žmones. Alice buvo iš prigimties baikšti britų dama, jos sieloje neišdildomą žymę paliko karas. Kaip niekas kitas ji kentėjo dėl žaibo karo taktikos, kuria vokiečiai terorizavo Londoną. Pikiruojančių lėktuvų triukšmas, šviesos pliūpsniai, nuolat aidintys oro pavojaus signalai – visa tai dirgino jautrią moterį. Per pažįstamą ji gavo pirmą tikrą sekretorės darbą žvalgybos tarnyboje MI6. Nerimas ir baimė vis stipriau spaudė gerklę. Vieną dieną važiuodama autobusu į Londoną Alice pajuto, kaip pakirto kojas ir prasidėjo hiperventiliacija. Galiausiai ji nusprendė įsteigti organizaciją „The Open Door“. Moteriai tai buvo vienintelė išeitis, jei ji norėjo neleisti problemai paimti viršų.
Marina de Wolf-Ferdinandusse labai gerai suprato Alice jausmus, karo atgarsius jos panikos priepuoliuose, sugriuvusį socialinį gyvenimą, kitaip sakant, atpažino joje save. Visa tai paskatino Mariną pasekti britės pėdomis ir 1968 metais įkurti Nyderlandų fobijų klubą. Pažymėtina, kad Alice ir Marina gerokai aplenkė likusį pasaulį, nes atitinkama JAV organizacija (Nerimo sutrikimų asociacija, angl. The Anxiety Disorders Association) buvo įsteigta tik 1980 metais. 1969 m. kovo 1 d. pasirodė pirmasis kas du mėnesius ėjusio žurnalo „Fobievizier“ numeris, kurį Marina parengė visiškai viena, sėdėdama prie senovinio ąžuolinio virtuvinio stalo, su arbatos puodeliu po ranka. Hansas per kiekvienas Kalėdas rašydavo praėjusių metų apžvalgą. Skaitant vieną laišką po kito galima justi, kaip keičiasi pasakojimo intonacija. Jo asmeniniai apmąstymai, kaip ir Marinos de Wolf-Ferdinandusse straipsniai, suteikia unikalią galimybę pamatyti, kokių pokyčių įvyko Nyderlanduose (ir visoje Europoje) 1968–1997 metais, kaip per trisdešimt metų pasikeitė žmonių požiūris į baimę, nerimą ir paniką, kaip kito gydymo metodika ir kokios buvo viso to pasekmės.
Įsteigus klubą, Marinai nereikėjo ilgai laukti, kad įsitikintų, jog neklydo: ji tikrai ne viena išgyveno tai, ko gydytojai negali paaiškinti. Per pirmus porą metų atsiųsti laiškai dvelkia didžiuliu palengvėjimu. „Kiekviename mieste, kiekviename kaime, – rašė Marina netrukus po klubo įsteigimo, – gyvena bent po vieną žmogų, kenčiantį nuo kokios nors fobijos. Pagalbos šauksmai keliauja iš visų šalies kampelių.“ Vos per keturis mėnesius klubo narių skaičius šoko nuo penkių iki tūkstančio ir nesiliovė augti toliau. Tai buvo žmonės, kuriems įvairios baimės ir nerimas trukdė kasdieniame gyvenime, kai kurie jų metų metus nedrįso išeiti iš namų ir savo socialinį gyvenimą apribojo laiškų rašymu. Nerimas dėl nuolat drebančių rankų, vėžio baimė, gyvūnų fobija, vaikų baimė, Kalėdų eglučių baimė, baimė parausti, baimė nevalingai pasituštinti... Kad ir kokios juokingos atrodytų šios baimės, kad ir su kokiais reiškiniais ar objektais jos būtų susijusios, už visų jų stovi kenčiantis žmogus, negalintis normaliai gyventi dėl to, ką patiria. Vieni žmonės bijo išeiti į lauką, kad neužvirstų medis, kiti baiminasi, kad įkąs koks nors gyvūnas, treti nerimauja, kad būnant tarp žmonių išmuš toks raudonis, kad neturės kur akių dėti. Daugumai dėl kokios nors baimės kenčiančių žmonių, kurie kreipėsi į Fobijų klubą, buvo sunku kalbėti apie savo nerimą net su artimiausiais žmonėmis. Kiti nors ir pasipasakodavo artimiesiems, dažnai perlenkdavo lazdą ir išūždavo visas ausis, todėl nieko keisto, kad dėl to netekdavo senų bičiulių arba sugriūdavo jų santuoka. Šitoks gyvenimas beveik nuolatinėje baimėje vienaip ar kitaip nulemdavo vienišumą. Marina vadino tokius žmones likimo draugais.
Dauguma likimo draugų buvo moterys. Akivaizdu, kad šiais laikais niekas nepasikeitė. Iki šių dienų moterys patiria pusantro karto didesnę nerimo sutrikimo išsivystymo grėsmę nei vyrai (bet kurios amžiaus kategorijos). 2014 metais biomedicinos specialisto Mohamedo Kabbajo (Floridos valstijos universitetas) atliktas tyrimas parodė, kad labai tikėtina, jog testosteronas (vyrų organizme jo koncentracija yra gerokai didesnė nei moterų) veikia kaip savotiškas neurologinis barjeras, saugantis nuo baimės. Ir priešingai, tokie hormonai kaip estrogenas ir progesteronas (jų koncentracija didesnė moterų organizme) iš esmės sunkina prisitaikymą prie situacijų net ir tada, kai jos išties nekelia jokio pavojaus. Vis dėlto reikia nepamiršti ir socialinių veiksnių. Galbūt moterys patiria didesnį visuomenės spaudimą kasdieniame gyvenime, galbūt nuo seno susiklostė taip, kad jos laisviau nei vyrai kalba apie jausmus, kurie tarsi demonstruoja silpnumą (o gal jaučia pareigą apie tai kalbėti)? Niekas tiksliai nežino, be to, beveik neatliekama tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti šias socialines priežastis (veikiausiai baiminantis įsivelti į varginančią diskusiją apie lyčių lygybę). Vienintelis mokslininkas, pamėginęs nuodugniai išanalizuoti skirtumus tarp atvirų erdvių baimę jaučiančių vyrų ir moterų, buvo sociologas Abramas de Swaanas. Jis, rekomendavęs mano motinai apsilankyti pas psichoanalitiką, įrodinėjo, kad nelikus griežtų lankymosi tam tikrose vietose ribojimų, kurie galiojo europietėms moterims XIX amžiuje, kad padėtų silpnajai lyčiai išvengti susidūrimo su žemesnės socialinės klasės atstovais, išsivystė nauja socialinė „liga“ – atvirų erdvių baimė. Sociologo akį patraukė keistas sutapimas, kad būtent tuo metu, kai neliko minėtos griežtos taisyklės, psichiatrinėje literatūroje atsirado pirmieji Platszchwindel („galvos svaigimo aikštėje“) atvejų aprašymai. Vėliau šis vokiškas žodis buvo pakeistas maloniau skambančiu lotynišku terminu „agorafobija“. XIX amžiuje „galvos svaigimas“ patekus į šurmuliuojančią gatvę buvo laikomas įrodymu, kad moterims nėra ten ko lankytis, o XX amžiaus pradžioje tai staiga tapo neurotiniu sutrikimu. Garbiojo sociologo iškelta teorija įdomi, tačiau sunkiai įrodoma.