Iš naujo atgimęs vaikystės hobis
V. Legkauskas pasakojo, kad pinigus pradėjo kolekcionuoti dar vaikystėje.
„Tuo metu brolis, kadangi šoko „Lietuvos“ ansamblyje, turėjo galimybę išvažiuoti kažkur toliau nei Sovietų sąjungos riba – tai nebuvo labai toli, tai vis dar buvo sovietinio lagerio šalys, bet jos jau turėjo kitus pinigus. Man tas pasidarė įdomu, kaip atrodo kitokie pinigai – ne rubliai ir ne kapeikos“, – prisiminimais dalinosi jis.
Paskui atsitiktinai atsirado galimybė pamatyti ir dar kitokių pinigų – taip būdamas 10-11 metų jis pradėjo kolekcionuoti įvairių pasaulio šalių monetas.
„Paskui tas hobis užkrito, kaip ir visi vaikiški užsiėmimai, kurie turi savo pradžią ir gana greitą pabaigą. Bet, laikui bėgant, prieš dešimt maždaug metų, jis vėl spontaniškai atsigavo. Aš net neprisimenu, kas konkrečiai įvyko, bet vienas dalykas, kuris mane užkabino, tai, kad euras nėra pirmieji tarptautiniai pinigai – tada aš pradėjau domėtis, o kokie jie buvo, kodėl, ir tai mane įtraukė į numizmatiką. O paskui, kai dukra paaugo ir pradėjo pati manęs klausti, aš pradėjau jai pasakoti ir pagalvojau, kad tai yra potencialiai vaikams įdomus dalykas“, – sakė V. Legkauskas.
Pirmieji tarptautiniai pinigai – ne eurai
Knygos autorius pasakojo, kad patys pirmieji tarptautiniai pinigai buvo ispaniški realai.
„Ispanija savo laiku buvo galingiausia pasaulio šalis, pirma šalis per kelis kontinentus, ir atitinkamai, kaip dabar euras atsirado, taip ir tada, žmonės norėjo patogumo ir taupyti ant valiutos keitimo kaštų. Bet viena iš svarbių, net svarbiausia pinigų savybė, apie kurią ir knygoje kalbu per daugelį pavyzdžių, yra pasitikėjimas. O tam, kad galėčiau pasitikėti pinigais, aš turiu juos atpažinti. Tai buvo pirmos tokios atpažįstamos visame pasaulyje monetos, kuriomis buvo pasitikima dėl jų atpažįstamumo ir standartiškumo – kad tai yra moneta, kurioje yra standartinis kiekis brangiojo metalo“, – kalbėjo V. Legkauskas.
„Tai buvo patys pirmieji tarptautiniai pinigai, kurie plito Europos pusėje per Ameriką ir Aziją, nes tas monetas naudojo tiek amerikiečiai, tiek meksikiečiai, tiek kinai, tiek japonai, tame pačiame standarte kalė, o paskui, šiek tiek vėliau, ir Europoje atsirado vadinama Lotynų pinigų sąjunga, kur kelios Europos šalys irgi standartizavo savo monetų dydžius, kad mainai vyktų visiškai vienodai. Tik, skirtingai nuo eurų, jos neturėjo standartinės išvaizdos – jos turėjo standartinį dydį, tai reiškia, to paties nominalo monetoje visada turėsi tą patį kiekį aukso arba sidabro, bet karaliaus galva yra pagal šalį, ir kitos pusės dizainas irgi pagal šalį. Ne taip kaip pas mus euras, kur yra nacionalinė pusė, ir standartinė, bendrinė pusė“, – aiškino jis.
Neapsimeskime: pinigai padeda visur
V. Legkauskas pastebėjo, kad nors yra dalykų, kurių nenupirksi už pinigus nuo prekystalio, bet nėra dalykų, kuriuose pinigai negalėtų pozityviai sudalyvauti ir palengvinti situacijos.
„Žmonės mėgsta kalbėti apie laimę, meilę, sveikatą, tai, Dieve mano, sveikatos tikrai nusipirksi – ne visą sveikatą, bet sveikatos. Tik kai mes galvojame apie sveikatos pirkimą nereikia galvoti apie ketvirtos stadijos vėžį. Reikia galvoti, kad, pavyzdžiui, jeigu lyginame dešimt procentų turtingiausių amerikiečių su dešimt procentų biedniausių, tai jų gyvenimo trukmės skirtumas yra dešimt metų. Tiek gali nusipirkti. Tai yra tikrai pačiupinėjimas geras dalykas“, – sakė jis.
„Aišku, visuomenės santykis su pinigais labai priklauso nuo jos turtingumo, nes kuo alkanesnė visuomenė, tuo ji labiau priklausoma nuo pinigų. Kuo visuomenė sotesnė, tuo labiau ji pradeda klausti kitų dalykų, kam man reikalingi pinigai, jei aš, pavyzdžiui, neturiu laiko jų išleisti. Atsiranda tokia sąvoka kaip laiko skurdas. Pinigų tai aš uždirbu, nupirkti daug ką galiu, bet neturiu laiko padaryti dalykus, kuriuos noriu. Ir tada ji pradeda stengtis balansuoti dalykus daug labiau, tarp pinigų ir bandymo atsakyti, o kas vis dėlto yra gyvenimo kokybė“, – kalbėjo V. Legkauskas.
Tinkamas amžius supažindinti vaikus – ne pagal metus
V. Legkauskas aiškino, kad spręsti, ar vaiką jau supažindinti su pinigais, reikia ne pagal metus.
„Tinkamas amžius visada turi tokį standartinį apibrėžimą, su kuriuo ginčytis labai sunku, nes tai siejame ne su tuo, kiek vaikui yra metų, bet tuo, kada jis išmoksta skaičiuoti. Kol vaikas nemoka skaičiuoti – prasmės jį pažindinti su pinigais kaip su mainų priemone nėra, nes, realus pavyzdys, vaikas nueina pirkti prekę už 2 eurus nusinešdamas 20 eurų banknotą, jam pardavėja sako, aš dabar neturiu grąžos, o vaikas sako, nieko tokio, apsisuka su savo ledais ir nueina. Ne dėl to, kad jis norėtų palikti 18 eurų arbatpinigių, o dėl to, kad jis nelabai skiria, kuo 2 eurai skiriasi nuo 20. Jam vertę turi ledai. Tai kol vaikas nemoka skaičiuoti, labai kažką pažindinti prasmės nėra, ir atitinkamai, jei vaikas išmoko skaičiuoti trijų metų, tai tada pažindiname, jei iki pirmos ar antros klasės nemoka – tai ir iki tiek dar nevargstame“, – patarė jis.
Knygos autorius sakė, kad nors knygoje jos skaitytojai ras įvairių smalsių dalykų, bet, pabrėžė, tai nėra faktukų knyga.
„Į istorijos knygas mes dažnai žiūrime kaip į faktų knygas, bet čia yra knyga apie veikimo principą. Kodėl kaip pinigai atsirado visokiausi dalykai, kaip vištas pakeitė metalai, paskui jie tapo monetomis, šie – banknotais, paskui jie elektroniniais pinigais, paskui kriptovaliutomis – kodėl tai atsirado?“, – sakė jis.
O knygos pabaigoje yra du labai svarbūs skyriai, apie tai, kaip pinigus uždirbti ir kaip neprarasti.
„Kalbu apie tai, kaip atsiranda pinigai pas mus, tai yra pagrindinė logika, kaip pinigai yra uždirbami, nes ir suaugusių daug žmonių ne iki galo supranta, kaip čia tie pinigai atsiranda ir vis kuria sąmokslo teorijas apie tai, kaip juos kažkam tiesiog duoda, o kažkam neduoda ir taip yra neteisinga. Daugumai suaugusių praverstų irgi paskaityti, nes norint turėti pinigų yra du svarbūs komponentai, tai uždirbti ir nepamesti“, – pabrėžė V. Legkauskas.