Menininkas Artūras Šlipavičius-Šlipas: visiems duota klysti ir atrasti

Menininkas Artūras Šlipavičius-Šlipas savo dirbtuvėse pradėjęs tapyti tris gigantiškus, dvimetrinius paveikslus. Paklaustas, ar kurdamas tokių įspūdingų dydžių paveikslus kūrėjas neatsiduria ties pamišimu ir visiško atsidavimo tam, ką daro, būsenai, maestro (šitaip jį vadina bičiuliai ir gerbėjai) šypteli į ūsą ir iškart nutraukia menininkiškus išvedžiojimus. „Tiesą pasakius, esu atsidavęs žmonai ir šeimai, o kūrybai... Man juokinga, kai žmogus sako, kad myli savo darbą. Aš savo darbo nemyliu, tiesiog jį labai gerai atlieku. Iš tikrųjų, esu pamišęs vyras! Gyvenime nesu dirbęs. Dirba darbininkai, traktoristai, plytelių klijuotojai, o aš – kuriu. Tuo ir skiriasi mano šešiasdešimties metų gyvenimo etapas nuo kitų. Sakoma, jeigu nori būti laimingas – nedirbk, visą gyvenimą kurk, gyvenk“, – kalbėjo menininkas, kurio retrospektyvinė kūrybos paroda „Šlipo meno masada“ šiomis dienomis atidaryta „Dūmų fabriko“ galerijoje.

Muzika persipina su daile – ir papildo, ir prablaško

Meno vertintojai, apibūdindami A. Šlipavičiaus-Šlipo paveikslus dažnai panaudoja žodį „skambantys“. Tačiau tai nėra tik literatūrinė metafora – menininkas tiesiogiai susijęs su muzika: yra įkūręs dvi muzikos grupes, išleidęs net devynis albumus. Kaip jam pavyksta suvaldyti šias dvi gan skirtingas meno rūšis – muziką ir dailę?

„1985-aisiais susitikau su džiazmenu Vytautu Labučiu, mes su juo drauge nuo Afganistano karo – Sovietų laikais mus paėmė į kariuomenę. Aš dėsčiau dailę, o Vytukas – muziką. Kurdamas nuolat klausausi muzikos, dalį jos virpesių aš „banguoju“ savo paveiksluose. Visą gyvenimą šalia maestro (galima sakyti, kad baigiau džiazo konservatoriją) – jis mane išmokino groti, improvizuoti. Žinau, kas yra septakordai, kas avangardas, o kas – ne. Visa tai persipina drobėje, muzikoje. Būna, kad muzikoje dedu akordus, lyg tapyčiau, ir priešingai. Taip ir draugauju – dailė / muzika; muzika / dailė“, – pasakojo A. Šlipavičius-Šlipas.

Muzikanto ir dailininko profesijos dažnai prilyginamos pašaukimui. Aiškindamas, kaip šios stiprios sritys viena kitos nenukonkuruoja, ir kaip jam pavyksta išlaikyti balansą, A. Šlipavičius-Šlipas tikino, kad yra tiesiog „savame kailyje“: „Mane pašaukė – paėmė ir įmetė į šituos barščius – į meną, muziką, teatrą, dailę... visko esu daug prikūręs. Ir kine pavaidinęs, ir klipuose... kur tik nebuvęs! Neturėjau kito pasirinkimo, niekas manęs neklausė, ko aš noriu, o ko – ne.“

Menininko teigimu, šios dvi sritys ir papildo, ir prablaško. „Kuriu iki 16 val., vėliau pasidarau arbatos ir važiuoju į repeticiją. Palieku teptukus, o kartais atvažiuoju išsitepęs dažais... Repeticijos vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais – bendraujame, kuriame, ruošiamės. Esu laimingas, kad galiu padėti kvepiančius teptukus. Turiu susikūręs superines dirbtuves, važiuoju į repeticijas. Kaip ir daugelis, užsiciklini, užstringi laike, nebesuvoki, ką darai, o aš nuolat šviežias, esu dvejose mūzose. Man yra labai gera“, – sakė kūrėjas.

„Neužkankina“ paveikslų

Kūrėjas pasidžiaugė, kad dėl savo choleriško charakterio jis „neužkankinantis“ paveikslų: „Nes prie paveikslo, kaip ir prie muzikos prieinu staigiai, brandžiai, pasiruošęs, impulsyviai, o ne po truputį, atsargiai. Nesu atsargus, – esu drąsus. Žinau, ką darau. Vis dėl to, visiems žmonėms duota klysti, duota atrasti. Tai viskas, kaip ir tvarkoje.“

Kalbai pasisukus apie tuos laikus, kai visi pasirinkimai buvo atviri – iškilo klausimas: ar kada galvojęs, kad tiek daug pasieksiantis, taps žinomu?

„Prieš jus nevaidinsiu – kiekvienas nori tapti garsiu, pripažintu visame pasaulyje, tai faktas. Vis galvojau, kada mane pavadins menininku – ne dailininku. O chebra jau seniai mane vadina maestro. Iš italų meno akademijos gaunu laiškus, kreipiasi – maestro. Kada tai įvyko? Va, neatseku. Bet tai įvyko. Būdamas 23-ejų jau buvau pripažintas savo rato, nes sukūriau didelius paveikslus. Vienas jų rodomas parodoje – dviejų metrų paveikslas, sukurta muzika su V. Labučiu. Vos 23-ejų sukūriau tai, ką šiandien rodau kaip brandų kūrinį... Man atrodo, kad anksti įšokau į šį laivą“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Kelią skynėsi alkūnėmis

Atsakydamas į klausimą, ar šiame kelyje buvo tokių, kurie padrąsina, A. Šlipavičius-Šlipas buvo atviras – iki šiol jį supa daug pavydžių žmonių, tad teko „prasimušti alkūnėmis“: „Viena garsi menotyrininkė, kuri prieš pat savo mirtį rašė apie mane, mano parodą – Gražina Kliaugienė – jinai pasakė: tave suės, nes tu absoliučiai kitoks. Bet šiandien aš turiu menininko kūrėjo statusą, mane rodo per centrinę televiziją italai, prancūzai... kaip įdomų menininką, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasekėją, muzikantą, dailininką. Esu kitoks, ir ką man dabar daryti? Mane įmetė kitokį, ir ištrauks iš tų barščių, kai ateis laikas, tikiuosi, kad dar negreitai.“

Kūrėjas tikino neieškantis įkvėpimo, nes jis visada su juo – tai perskaitytos knygos, bendravimas su įdomiais žmonėmis.

„Mes viską turime su savimi, tai gyvenimo klodai, kuriuos patiriame. Senekos knygą perskaičiau būdamas 21-erių, o kai paėmiau darsyk, būdamas kokių keturiasdešimties – pradėjau juoktis.Tam tikrus dalykus žmogus turi padaryti jaunas, tam tikrus – subrendęs. Man geriausia visų laikų knyga yra Hermano Hesės „Stiklo karoliukai“. Po trisdešimties metų paėmęs ją paskaityti pajutau, kad tai yra pats tikriausias šedevras. Vertybės, kurias mes turime, pajutome, pauostėme – visada su mumis yra. Įkvėpimas per jas, tikriausiai, ir vilioja į kūrybines pinkles“, – svarstė menininkas.

Sklando nuomonė, kad kiekvienas meno kūrinys suranda savo auditoriją. A. Šlipavičius-Šlipas tam turi paaiškinimą – visos intuicijos, anot jo, yra susiję.

„Mūsų smegenys sujungtos su visu pasauliu kaip tinklas. Jeigu kažką pagalvojai, žiūrėk, jau apie tai rašo... Visos intuicijos sukasi aplink Žemę, tuo pačiu momentu visi galvoja – taip yra surėdyta“, – samprotavo jis.

O kalbėdamas pie savo kūrybą, menininkas pripažino „vaikštantis ant skustuvo ašmenų“. „Esu savikritiškas, su popsu visiškai nedraugauju. Man priimtina – ir gražu, ir baisu; ir myliu, ir nemyliu – viename paveiksle... Kai susibaru su savo gražuole žmona Ara – žinokit, dūžta lėkštės! Porą kartų žmona netgi buvo padavusi skyryboms, bet vėliau [dokumentus] atsiėmė. Visko būna, pasibarame, bet labai retai. Kai susitaikome – gimė trys sūnus – Ąžuolas, Perkūnas ir Vėjas. Labai gražūs vyrai auga, užaugo. Padorūs, sąžiningi, Lietuvą myli, kaip ir aš“, – pasididžiuodamas sakė A. Šlipavičius-Šlipas.

Pasakymas, kad kurdami menininkai turi užsidaryti savo dirbtuvėse – ne iš piršto laužtas. A. Šlipavičius-Šlipas taip pat neslėpė – kartkartėmis turintis nuo visų kiek atsiriboti.

„Nušyzuoju prieš kiekvieną gerą koncertą, hepeningą, performansą... Man nučiuožia stogas, vienareikšmiškai. Tuomet gyvenu atskirai, sodyboje, kaip ir dabar – dirbtuvėse. Vaikai, nepykit, atleiskit, man svarbi paroda, kurioje parodysiu viską, ką sukūręs, reikia palaikymo. Sūnūs apkabino ir sako: tėvai, viskas bus gerai, kaip visada. O kai apsiraminu – būnu kaip kačiukas, mane galima glostyti prieš plauką“, – šyptelėjo A. Šlipavičius-Šlipas.

„Dūmų fabriko“ galerijoje (Dūmų g 5, Vilnius) Artūro Šlipavičiaus-Šlipo retrospektyvinė kūrybos paroda „Šlipo meno masada“ bus atidaryta lapkričio 10 d., 19 val.