Šikšnosparniuko premiją pelnęs Dovydas Grajauskas – apie vertimo galvosūkius: neversk pažodžiui, bet ir neperrašyk

Šiųmetės Šikšnosparniuko premijos, kurią įsteigė asociacija-leidykla „Bazilisko ambasada“, laureatu tapo poetas ir vertėjas Dovydas Grajauskas. Premija paskirta už įsimintiniausią poezijos publikaciją, per metus pasirodžiusią kultūrinėje spaudoje – Morten Søndergaard eilėraščių vertimus iš danų kalbos žurnale „Literatūra ir menas“. Skandinavistas D. Grajauskas sakė, kad vertimo procesas gana techniškas, nors, nepaneigsi, turintis ir kūrybinį aspektą. „Šis apdovanojimas suteikia motyvacijos, – ypač, kai dėmesio sulauki iš leidyklų ar žmonių, kuriems pats simpatizuoji, kaip ir šiuo atveju, taip yra sutapę“, – pažymėjo D. Grajauskas.

Ne tik žodžių, bet ir minties vertimas

Apie tai, kad reikia mokėti kuo daugiau kalbų, nes tai suteikia pačių įvairiausių galimybių – sakyti net ir nebereikia. Bet sprendimas studijuoti skandinavų kalbas vis dar skamba gan neįprastai. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

„Dvipusė istorija. Iš vienos pusės – žemiška ir paprasta. Tais metais, kai stojau į universitetą, pirmoje vietoje mano preferencijų – buvo japonologija, o ne skandinavistika... Tais metais tiesiog nerinko kurso, o aš kažkodėl tuo metu labai nenorėjau pasiimti tų tarpinių metų – kai baigus mokyklą nestudijuoji. Šiaip ar taip, antroje vietoje buvo skandinavistika – visada patiko ir kultūra, ir kalbos skambesys, pagalvojau, kodėl gi ne? Taip viskas ir pasisuko. Tiesą sakant, nesvarsčiau, ar tai perspektyvi specialybė, ar tai yra keistas kalbos, kultūros pasirinkimas studijuoti. Aplink Baltijos jūrą gyvenant – nieko keisto studijuoti aplinkines kalbas, tai padeda bet kuriuo atveju“, – D. Grajauskas tikino niekada nesigailėjęs savo sprendimo.

Paklaustas, kada atėjęs supratimas galint versti poeziją ir kūrybinius tekstus, D. Grajauskas sakė, kad nuo paauglystės, o vėliau jau ir studijų metais dažnai užsiimdavęs vertimais tiesiog savo malonumui: „Man pats procesas yra smagus, patinka suprasti, kas yra parašyta. Ypač poeziją – perskaitai ir pajauti, kad kažkas neatsirakina tame tekste. Smagu atrasti tuos atrakinimus! Kada supratau, kad galiu? Jausmas panašus kaip su rašymu. Padarai ir jaučiasi, kad tai yra nebūtinai labai puiku, bet kažkas teisingo.“

Vertimai, anot D. Grajausko, gana dvilypis procesas. „Iš vienos pusės, viskas priklauso nuo kalbos, kultūrinio konteksto išmanymo, apskritai, išmanymo tos šalies, su kurios tekstais yra dirbama. Iš kitos pusės, – tai vertimas ne tik žodžių, bet ir minties, reikia išversti ne tik pažodžiui, bet ir paminčiui. Yra tekę dalyvauti vertimų dirbtuvėse – gerai, kai šalia sėdi žmogus, kuris gali paaiškinti, kas turėta galvoje. Tada gali sėdėti ir galvoti, kaip lietuviai šitai pasakytų. Bet tai, iš esmės, nėra absoliuti būtinybė (patogus dalykas, jei įmanoma). Bet dažnai autoriai jau numirę arba nelabai gali atrasti jų kontaktų, tada taip ir lieka“, – aiškino pašnekovas.

Dovydas Grajauskas

„Pats procesas yra smagus, patinka suprasti, kas yra parašyta. Ypač poeziją – perskaitai ir pajauti, kad kažkas neatsirakina tame tekste. Smagu atrasti tuos atrakinimus! Kada supratau, kad galiu? Jausmas panašus kaip su rašymu. Padarai, ir jaučiasi, kad tai yra nebūtinai labai puiku, bet kažkas teisingo“

Versti – tai neperkurti

D. Grajauskas atkreipė dėmesį, kad ne viskas yra išverčiama į kitą kalbą. „Kartais tenka performuluoti mintį taip, kad ji veiktų. Vertėjai visame pasaulyje susiduria su tokiu iššūkiu. Gal net nėra didelė problema, sakyčiau, vienas iš vertimų įdomumų. Supranti, kas bandyta pasakyti, bet jei bandytum pažodžiui persakyti mintį, ji būtų medinė, neskambėtų. Reikia pajusti, kaip tą mintį išsakytų lietuvis. Jau minėtose vertimų dirbtuvėse yra tekę susidurti su tokiu tekstu, kuris buvo visiškai perdarytas, kuriame atsirado papildomų elementų, kurių originale nebuvo. Tarsi vertėjas pagavo viso teksto kaip visumos mintį, bet iš esmės jį perrašė iš naujo. Tai nebėra vertimas, tai yra tiesiog perrašinėjimas, kuriam reikėtų epigrafo, kad rašyta pagal tokį ir tokį tekstą. Versti – tai neperkurti. Yra kažkoks keistas vidurys tarp pažodinio vertimo ir perkūrimo / perrašymo“, – įžvalgomis dalijosi vertėjas.

Prie vertimų D. Grajauskas tikino turįs gana griežtą priėjimą, stengiasi kiek įmanoma nenukrypti nuo to, kas yra pasakyta: „Tam reikalingas ir kalbos žinojimas, bet nėra taip, kad sėdžiu be žodyno, ir verčiu „iš galvos“, viską suprasdamas. Vis tiek, tai yra ir knaisiojimasis, reikalinga išnagrinėti tekstą, jį suprasti originalo kalba. Performulavimams, įkvėpimams, kitoms mintims, impulsų nekyla, net nemanau, kad tai priimtina vertimo strategija.“

Tačiau gal tai tampa įkvėpimo šaltiniu? „Žinoma, autoriai, kuriuos verti, ir pačiam daro įtaką, ypač, jei vertėjas yra rašantis žmogus, – taip ne visada būna. Bet tai yra ta pati įtaka, kokią gali daryti ir lietuvių rašytojai lietuviams, danų – danams. Tai yra tiesiog literatūrinė įtaka. Galbūt verčiant giliau supranti tekstą, negu šiaip jį perskaitęs, bet iš esmės, – įtakos, įkvėpimų, kitų elementų atžvilgiu – įtaka“, – sakė D. Grajauskas.

Vertimai nėra ta tikroji kūryba, kuria užsiimi, kai aplanko kūrybiniai impulsai. Todėl ši veikla, D. Grajauskas tikino, jam niekada nekonkuruoja su kūryba. „Versti – visai kita specialybė, taip, gebėjimo kurti, aišku, reikia. Kalbos pajautimo – tiek vienos, tiek kitos... Bet vis tiek, tai yra daroma ne nuo nulio. Kūryba yra atskiras dalykas nuo vertimo“, – pažymėjo jis.

Gerai, kad atsiranda bendrų renginių

Poetas, dramaturgas, muzikantas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas kartu su savo sūnumis Roku ir Dovydu vadinami kūrybiniu tandemu, visi kuria ir muzikuoja. Ar nesinorėtų dažniau kartu imtis kokių nors kūrybinių projektų?

„Apskritai, nesu iš tų žmonių, kuriems reikėtų daug projektų ir veiklų. Esu visai patenkintas ramiu, ne viešu gyvenimu. Gerai, kad atsiranda bendrų renginių, kad kažkas pasiūlo, – puiku, niekada nesakysiu ne. Tačiau su savais pabūti tiesiog smagu, net jeigu tai nėra renginys, susitikti per Velykas, prie stalo. Ar man patinka, kad mes visi trys panašiai duoną uždirbame, panašiais dalykais domimės ir žavimės? Aišku, kad patinka. Lygiai taip pat, kaip ir bet kuriam kitam, kuris su savo šeima sutaria, neturi giluminių problemų, smurto istorijos ar pan.“, – šeimos narius ne tik ant scenos, pokalbiuose ar aukštose materijose jungiančiu bendramintiškumu, kuris yra labai žemiškas, pasidžiaugė D. Grajauskas.

Visai neseniai viename renginių anonsų nuskambėjo pasakymas „vyriška poezija“. Ar toks apibūdinimas nerodo senamadiško požiūrio?

„Iš vienos pusės, senamadiškas, iš kitos – gal kaip tik naujamadiškas, nes dabar, mano supratimu, per bandymą sulygint, padaryti lygius – tiek moteriškumą, tiek vyriškumą – tos sąvokos kartais dar labiau atitolsta viena nuo kitos, nors tikslas buvo visiškai priešingas. <...> Kūrėjas yra tiesiog kūrėjas (-a). Nors šis žodis lietuvių kalboje turi giminę, bet šiaip – neturi, neimplikuoja. Kaip ir poezija – ji yra arba ne, kūryba yra arba ne. Nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo socialinio statuso, nei nuo kitų konceptualesnių dalykų“, – atkreipė dėmesį poetas.

Ar ateityje kursiantis poeziją, ar imsis kitų žanrų, D. Grajauskas nesiėmė spėlioti, tikino besidžiaugiąs tuo, kas yra: „Žinau, kad tai gali ir praeiti kada nors... ims ir pradės nebesirašyti, nebesiversti, bus neįdomu... Man atrodo, kad planuoti tokius dalykus, kurie iš savęs tokie metafiziniai ir nenuspėjami – truputėlį beprasmiška. Dėl to negalvoju, ar norėsiu parašyti romaną, ar esė rinkinį. Jeigu norėsiu – parašysiu, jei ne – širdies neskaudės.“

Trūksta daniškos poezijos vertimų

Šiandien D. Grajauskas sakė pastebintis, kad trūksta daniškų poetinių vertimų. „Su proza susisaistę, yra nemažai išverstų danų prozininkų, – ir grožinės prozos, ir filosofinės. Bet daniškos poezijos daug rasti lietuviškai neteko. Džiaugiuosi, kad atradau šitą nišą, kad galiu daryti tai, ką darau“, – kalbėjo D. Grajauskas.

Net studijuodamas skandinavistiką, D. Grajauskas pasakojo sužinojęs tik apie keletą danų literatų, o iki tol – nebūtų galėjęs įvardinti nė vieno.

„Visus, kuriuos atradau – ne per universitetą, ne per akademinę aplinką, bet per keistus ir mielus atsitiktinumus. Pamatai, perskaitai, užsikabini, ir pradedi gilintis. Mano supratimu, Lietuvoje ne tik su danų, bet ir su poezijos vertimais [striuka]. Yra, kas pradėjo užsiiminėti – ir „Bazilisko ambasada“, ir keletas kitų leidyklų, kurie tarsi po truputį tampa suinteresuoti. Mano supratimu, tai yra gerai. Užsienio poeziją faktiškai galima buvo skaityti, kas versta seniai (kas nebūtinai reiškia blogai), bet ir surasti tas knygas reikia... Galima skaityti originalo kalba, arba laukti, kada kas nors išvers. Kiek matau, tai po truputėlį keičiasi, kas irgi džiugina“, – sakė jis.

D. Grajauskas studijavo skandinavistiką Vilniaus universitete, 2013 metais laimėjo pirmąją vietą Jaunųjų filologų konkurso poezijos sekcijoje, 2017 metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureatas.

Poetui, vertėjui D. Grajauskui Šikšnosparniuko premija įteikta Pasaulinės poezijos dienos išvakarėse, kovo 20 d., Vilniaus literatų namų rūsyje (Šv. Jono g. 11).