Abiejų pusių racionalūs paaiškinimai neretai prieštarauja vienas kitam. Sakytume, nieko baisaus, diskusija. Bet kalnui tai nesvarbu, jis toliau griūva, ir tokia diskusija primena Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį. Sakytume, nieko baisaus, atskiras atvejis. Tik tokie atvejai Lietuvoje kartojasi nuolat ir jau yra tapę šablonu. Keletą jų čia pateiksiu pavyzdžiais.
Buvo naujojo Palangos tilto statybos, prasidėjusios 1992 metais. Senasis audrų buvo taip apgriautas, kad nuspręsta statyti naują. Pasirinktas gelžbetoninių polių variantas, atstumą tarp jų padidinant nuo 3,5 iki 6,5 m, ir sumanyta naująjį tiltą statyti greta senojo, keli metrai į pietus. Senojo tilto liekanos buvo pašalintos – ištraukti mediniai poliai, išvežti dideli akmenys, – kad būtų tvarka ir niekas nesusižeistų. Todėl naujasis tiltas tapo labiau pralaidus vandens srovėms ir smėliui, kuris galėjo laisvai judėti tarp polių visomis kryptimis.
Per ilgus dešimtmečius tilto vietoje buvo susiformavęs tam tikras smėlio iškyšulys, kuris, smėliui judant išilgai kranto linijos, pradėjo nykti. Atitinkamai pradėjo siaurėti aplink tiltą esantis paplūdimys. Todėl reikėjo iš pradžių atvežti ir maždaug senojo tilto vietoje sumesti atgal į jūrą didelius akmenis. Paskui paaiškėjo, kad bet kaip sumesti akmenų neužtenka ir reikia suformuoti būną, t. y. dirbtinį apsauginį rifą. Na, ir papildomai atgabenti ir paplūdimyje supilti porą šimtų tūkstančių kubinių metrų smėlio.
Statant naująjį tiltą mokslininkai perspėjo, kad akmenis ir dalį senųjų polių reikėtų palikti, tačiau statytojai turėjo savo argumentų neklausyti mokslininkų. Skaičiavimų, kiek Lietuvos gyventojams atsiėjo toks tilto statytojų sprendimas, nėra. Sprendžiant pagal statybos darbų kainas – šimtus tūkstančių, o gal ir keletą milijonų. Žinoma tik, kad pats tiltas kainavo 13 mln. litų.
Palangoje taip pat vyko Basanavičiaus gatvės rekonstrukcija, tiksliau, senojo Tiškevičių bulvaro sunaikinimas: iškirto visus senus gerus kaštonus ir jų vietoje pasodino dekoratyvinius kaštonėlius, atsirado kosminiai šviestuvai, įvairiaspalvės trinkelės ir dar, kad būtų kiečiau, akmeniniai kiaušai gatvės pradžioje.
Toks gatvės sutvarkymas kainavo apie 20 mln. litų. Tik čia niekas nieko taisyti neketina, šiais laikais niekam nereikalinga grafo Tiškevičiaus idėja paversti šį kaimą miestu-parku. Užtat dabar vasarom Basanavičiaus gatvėje sklinda bjauriausios įvairiatautės muzikos popuri ir galima iki soties iš arčiau ar iš toliau prisižiūrėti tikrų, fotografuotų ir filmuotų reportažų apie čia kas vakarą kultivuojamą vieną mėgstamiausių lietuvių sportų – snukiadaužį. Ir pasiskaityti nusiskundimų, kaip ten blogai, koks triukšmas, kokia popsá, kokia publika, kokios kainos ir t. t.
Belieka pridurti, kad idėja Basanavičiaus gatvės rekonstrukcijai buvo nusižiūrėta iš sueuroremontinto Gedimino prospekto Vilniuje (kaina – apie 104 mln. litų, autorius – Artūras Zuokas, aka Abonentas).
Buvo ir Amžiaus, t. y. Valdovų rūmų, statybos, kurių skaičiai dar įspūdingesni: jos ilgainiui pabrango nuo 114 mln. iki 367 mln. litų. Pamenu, rūmų statybos įkarštyje vienas senamiestyje gyvenantis draugas pasakojo smagią istoriją, kaip jo kaimynas pasiūlė kitiems gyventojams išgrįsti kiemą „valdovų“ trinkelėmis, kurias jis pigiai gavo Valdovų rūmų statybose.
Rūmų statyboms besibaigiant, prasidėjo linksmoji dalis – patikrinimai, valstybės auditai, generalinės prokuratūros tyrimai dėl lėšų iššvaistymo, pareigų neatlikimo ir t. t. Tuometinė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė apie lėšų panaudojimą yra pasakiusi štai ką: „Jei Kultūros ministerija, Vilniaus pilių direkcija ir kitos institucijos, dalyvavusios atstatant Valdovų rūmus 2000–2010 m., būtų tinkamai atlikusios visas joms pavestas funkcijas, rūmų atstatymo kaina nebūtų tiek daug išaugusi.“
Ar kas nors buvo nuteistas, atstatydintas, atleistas? Atrodo, kad ne. Bet praturtėjusių tikrai buvo. Reikėtų priminti, kad šios grandiozinės idėjos užuomazgoje buvo nedrąsių balsų, siūlančių palikti tik senuosius rūmų pamatus, juos atitinkamai pritaikant lankymui. Ir dar, kad tuose pamatuose vykdavo smagūs renginiai, pvz., klasikinės muzikos koncertai ir jau pamiršto tarptautinio madų festivalio „In Vogue“ 1997 m. atidarymas.
Šalia buvo ir kitas, tik meninis, projektas, dabar jau nublankęs Valdovų rūmų šešėlyje – paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Su kaukiančiu geležiniu šunimi vietoj vilko, poniu vietoj žirgo ir savo kardą atiduodančiu karvedžiu, tikrovėje tuo kardu atrėmusiu Kryžiuočių ordino ekspansiją ir išplėtusio LDK žemes į pietryčius.
Bet tai skonio klausimas, arba klausimas skoniui, tam pačiam skoniui, kuris tvarko visas žinomas ir dar nežinomas šalies vietas. Šviesaus atminimo ir proto rašytojas Ričardas Gavelis kadaise šį fenomeną taikliai apibrėžė nemandagia fraze „provinciališkas debilizmas“.
Naujausias meninis-architektūrinis projektas yra Lukiškių aikštės sutvarkymas, arba, kaip pasakytų Nacionalinės premijos laureatas, dabar naudojamų valstybės simbolių autorius, dailininkas Arvydas Každailis, sudarkymas. Numatomą įgyvendinti projektą jis vadina, švelniai tariant, nesusipratimu. Aikštė išcentruota, takeliai iškreivinti, o kažkur jos šone į vakarus šuoliuoja sumodernintas Vytis kaip iš fantasy stiliaus piešinėlių. A. Každailis ir keletas kitų prieš savo valią į šį projektą įtrauktų žinomų menininkų jau nuo jo atsiribojo.
Lukiškių aikštė neturi tokio galingo globėjo, kokį turėjo Valdovų rūmai. Diskusijos dėl Lukiškių aikštės paskirties ir rekonstrukcijos vyksta nuo pat Lenino, kuris čia rodė kelią į šviesų rytojų, nuvertimo atgavus Nepriklausomybę. Tai vėlgi tokios lietuviškos diskusijos, kai kiekvienas išsipūtęs kaip Burbulas iš seno multiko, pats viską žino, aplink visi neišmanėliai ir tartis su niekuo nereikia. Svarbu, kad tvarkant aikštę būtų galima įsisavinti kažkiek lėšų, įsisavinti tiesiogine prasme, t. y. priimti į save.
Apibendrindamas liūdną Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projekto likimą A. Každailis sakė: „Deja, po 20 metų diskusijų, apklausų, konkursų ir įvairių nuomonių derinimo palikta kompromisinė „daugiafunkcinės aikštės“ idėja – „kad visi būtų patenkinti“. Sprendimas visiškai neprofesionalus – tokiam projektui negaliu pritarti.“ Lukiškių aikštės rekonstrukcijos dabartinė kaina yra 2 mln. eurų.
Grįžkime ant Gedimino kalno. Dabar už jį atsakingas Lietuvos nacionalinis muziejus, o kandidatų į atsakomybę sąraše yra Kultūros ministerija, Aplinkos ministerija, Pilių rezervatas, Vilniaus pilių nacionalinis parkas. Tai yra tos pačios institucijos, stačiusios Valdovų rūmus. Dabar kunkuliuoja diskusijos: kaip dėl tų medžių, kaip dėl jų šaknų, kaip dėl tunelių po kalnu, o vamzdžiai, o apsauginiai žiedai, gal reikėjo kažkaip kitaip, kažkur kitur, kažkam kitam ir t. t.
Šiose diskusijose verda Vilniaus, Lietuvos Respublikos ir minėtų institucijų vadovų galvos. Reikalas painus, muziejus neranda popierių apie visus jau atliktus darbus, o ekspertai kalba priešingus dalykus. Štai geologijos specialistai J. Satkūnas, R. B. Mikšys, V. Mikulėnas ir V. Minkevičius 2008 m. publikuotame moksliniame straipsnyje „Geodinaminiai procesai Vilniaus pilių teritorijoje, šlaitų deformacijos“ teigia, kad šlaitai dažnai pažeidžiami dėl žmogaus ūkinės veiklos, vykdant statybas kalno šlaituose ar jų prieigose, t. y. ten, kur keletą metų buvo statomi Valdovų rūmai. V. Mikulėnas vėliau sakė, kad iškirsti Gedimino kalno šlaite augusius medžius buvo būtina norint kalną sustiprinti.
Maždaug tą patį sako Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir priduria, kad apie Gedimino kalną pasakoti visada pradeda nuo jo viršuje atstatytos gynybinės sienos. Nedaug kas apie ją girdėjo, ar ne? Pasirodo, anot B. Kulnytės, šį projektą vykdęs Paminklų restauravimo institutas statybas vykdė taip: „jie sumūrijo gynybinę sieną, o tada pamatė, kad kalnas tokio svorio neišlaiko“, nes pradėjo irti po ja esantis šlaitas. Paskui 2000 m. buvo nutarta daryti įtvirtinimus, kurie, kaip paaiškėjo, „statyti be jokio projekto, maža to, iki galo net nebaigti“. Taigi projektas be projekto.
O štai dirvožemio erozijos specialistas, MRU profesorius, portugalas Paolo Pereira, skaitydamas pranešimus tarptautinėse konferencijose, Gedimino kalno tvarkymą pateikia kaip nemokšiškumo pavyzdį. Anot jo, iškirsti kalno šlaituose augančius medžius „buvo kvaila“. Galiausiai aplinkos ministras sako, kad dalis Gedimino kalno tvarkymo darbų atlikta be projektų, paprastai tariant, neteisėtai.
Painu? Painu. Taip jau yra Lietuvoje vykdant didelius valstybinės reikšmės projektus. Tai rimti reikalai, ne pašalinių akims, tik sprendėjams, jų draugams, bendražygiams, giminaičiams. Daug galvosūkių turės tautos gelbėtojai ir blaivintojai iš artojų-profesionalų Vyriausybės ir Seimo, prižadėję nuolat konsultuotis su ekspertais ir nepriimti skubotų sprendimų.
Gal vietoj dar vieno mokesčių pakėlimo jiems vertėtų paskaičiuoti, kiek šalies gyventojams atsieina jos valdininkų kvailumas, ir sukurti saugiklius, kurie padėtų sumažinti dėl jo atsirandančius nuostolius. Tada gal nereikėtų mokesčių kelti tiems keliems šalyje dar likusiems nepriklausomai dirbantiems žmonėms.
Tik reikėtų prisiminti, kad kvailybė tau – ne girtuoklystė, kova su kvailybe tokia pat sunki kaip kelionė į šviesų rytojų. O žvelgiant nuo Gedimino kalno prisiminimų akimis, iškyla Sebastiano Branto „Kvailių laivas“. Galėtų koks gabus lietuvių rašytojas sukurti šalį ir Gedimino kalną išgarsinsiančią poemą „Kvailių kalnas“. Ir smagu būtų, ir naudinga – populiarumas, turizmas, investicijos, lėšos.