Pudelis tinka ir aktyviems, ir ramesnio būdo žmonėms, ir alergiškiems
Pudelė Glorija gimė prieš daugiau nei trejus metus, tačiau I. Pakarklytės šeimoje neatsirado staiga, vos tik įsigeidus augintinio. Ji sako, kad augintinį rinkosi atsakingai ir jo teko ilgai laukti.
„Rinkomės atsakingai tiek veislę, tiek veisėją, vaikščiojome daug į parodas. Kaip žiūrovė dalyvavau visose didžiausiose parodose, kurios tik vyksta Lietuvoje. Taip susipažinome su veisėja ir tada gal net metus teko laukti, kol bus šuniukų vada. Atsakingi veisėjai neveisia šunų kaip fabrike“, – sako I. Pakarklytė.
Šunų veislėmis ji domėjosi nuo pat vaikystės. Seimo narė prisimena, kad pirmąją knygą apie šunų veisles skaitė dar būdama šešerių, tad ji anksti pajuto, kokios šunų veislės jai arčiau širdies.
Ji prisipažįsta, kad iš tiesų pudelis ne visuomet buvo jos svajonių šuo. Visą gyvenimą ji svajojusi apie auksaspalvį retriverį, tačiau šeimoje įvykusi diskusija dėl šuns, kuris tiktų visiems, įtikino, kad geriausias pasirinkimas jiems – pudelis.
„Mano vyras prancūzų buldogo norėjo, aš – auksaspalvio retriverio. Galiausiai galvojome apie australų aviganį, nes buvome sutikę draugiškų, super protingų šunų Vilniaus mieste. Bet tada supratome, kad australų aviganiui reikia pastovaus didelio fizinio krūvio. Tai yra didelė atsakomybė. Mes abu dirbame pakankamai daug ir negalėsime 2–3 valandas bėgioti su šuniuku. Vaikščiojant parodose, iš pradžių gal vyras skeptiškiau į pudelį žiūrėjo, nes jie parodose, žinote, išvis būna pompastiški“, – prisimena I. Pakarklytė.
Miške kartu gali vaikščioti valandų valandas, tačiau pasigenda zonų šunims mieste
Seimo narė pastebi, kad Glorija mėgsta mokytis naujų komandų, yra imli. Kad šunytė greičiau išmoktų svarbiausių taisyklių, šeimininkai ją nuo mažens vedė į dresūros pamokas ir džiaugiasi priėmę tokį sprendimą.
Augintinė puikiai moka komandas „sėst“, „bučkis“, „gulk“, „mirk“, taip pat moka verstis ir palaukti šeimininkės, kai ši paprašo. Anot šeimininkės, tai labai praverčia būnant mieste, pavyzdžiui, kavinėje, kai norisi nueiti įsipilti vandens – dažniausiai Glorija paklusniai guli vietoje ir laukia, kol šeimininkė sugrįš.
Vis dėlto, labiausiai I. Pakarklytė dievina pasivaikščiojimus su augintine ne mieste, o miške. Karantino metu savaitgalio dienomis miške ji galėdavusi pravaikščioti net po 3–4 valandas.
„Dabar tiek daug į mišką nebevažiuojame – yra ir kitų vietų, kur galima pasivaikščioti, pabėgioti su kitais šunimis, pažaisti. Vilniuje, gaila, kad mes vis dar neturime tokių erdvių, kur būtų galima legaliai paleisti šunis laisvai lakstyti aptvertoje teritorijoje, ką šiaip daugelis didesnių Europos ir pasaulio miestų turi“, – pastebi I. Pakarklytė.
Šunims tampame draugiškesni: labiau rūpinamės ir gyvūnų teisėmis
Glorijos šeimininkę džiugina tai, kad šiandien nieko nebestebina kavinėse apsilankantys šeimininkai su šunimis. Nors dar ne taip seniai, prieš 8–erius metus, jos šeimos nariams teko atsidurti situacijose, kai su nedideliu šuniuku nepriima net į lauko terasą. Jai atrodo suprantama, kad kai kuriose vietose, pavyzdžiui, prabangiuose restoranuose, šunys nėra įleidžiami ir šiandien, tačiau kai kuriose vietose, jos manymu, šunis galėtume įsileisti.
„Vilniuje daugelyje biurų galima atsivesti augintinius, ypač jei susitari su kolegomis arba turi tokią dėkingą kabinetinę struktūrą, kaip Seimo. Mes neturime atvirų erdvių, darbuotojai sėdi savo kabinetuose – manau, nėra didelė problema būti savo kabinete su augintiniu“, – sako I. Pakarklytė.
Kad Glorijai netektų ilgai vienai liūdėti namuose, I. Pakarklytės vyras dalį laiko dirba iš namų – šeima dalinasi šia atsakomybe, nes ilgai palikti šunį 12 valandų vieną namuose būtų nepriimtina. Gyvūnų gerovė I. Pakarklytei visuomet buvo svarbi, todėl didelę svarbą šioms temoms ji teikia ir Seime, kuriame inicijavo daug reikšmingų įstatymų pakeitimų dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
„Gyvūnų gerovės tema Lietuvoje menkai dėmesio sulaukdavo, kaip ir daug kitų postmodernių temų, kurios Vakarų Europoje meinstryminėm (populiariomis - Delfi) tapo prieš 30–40 metų. Pas mus per pastarąjį penkmetį tapo svarbūs žalieji klausimai, gyvūnų teisės, net ir tos pačios žmogaus teisės“, – pastebi I. Pakarklytė.