Šiuo metu Aleksandro kasdienybė sukasi apie pasiruošimą naujam iššūkiui – pagerinti 100 km. planetos bėgimo greičio rekordą. Ką reiškia kas rytą po kavos nubėgti maratoną, kokia buvo didžiausia karjeroje sportininką ištikusi krizė ir kokios mintys galvoje sukasi tuomet, kai, regis, nebegali daugiau nė žingsnio – iš paties Aleksandro lūpų.
Kaip atrodo jūsų eilinė diena? Kokia rutina nuo pabudimo ryte?
Mūsų rutina nuo kitų sportininkų išsiskiria, nes šis sportas reikalauja daug laiko. Reikia daryti ilgus bėgimus ir jei vyksta pasiruošimas varžyboms – tai užima visą dieną. Tai vadinu švilpiko diena, kaip tame filme. Bėgi, bėgi, bėgi, miegi, valgai. Viskas, nieko nematai. Pavyzdžiui, ką tik grįžau iš Arizonos. Kaip žinot, ten yra Didysis kanjonas, kuris buvo 60 km. nuo manęs ir aš net nesugebėjau ten nuvažiuoti. Nebuvo nei laiko, nei jėgų. Tiesiog tam reikalui atiduodi visą savo laisvą laiką.
Įprastinė diena: atsikeli iš ryto, išgeri kavos ir 40 kilometrų bėgi apie 3 val. Tada grįžti, į dušą, pavalgai, pamiegi. Tada antra treniruotė – apie 20 km. Ir taip diena iš dienos. Ultramaratoninikui turi pirmiausia patikti tokia rutina. Man ji patinka. Aišku, žmonės kenčia, kenčia žmona [šypsosi, aut. past.]
Tai tikriausiai žmonai šie užsiėmimai ne prie širdies?
Na kaip, ji iš tikrųjų labai palaiko mane. Supranta, kad be šito reikalo nieko nebus ir mane paleidžia. Aišku, sunku ir jai, ir man. Pavyzdžiui dabar 40 dienų buvau Amerikoje. Bet mes susipažinome, kai aš jau bėgiojau, tai ji viską supranta.
O kokią įtaką jūsų kaip sportininko vidinei būsenai daro aplinka? Perdėtas sportininko rezultatų stebėjimas jam suteikia palaikymo jausmą ar visgi labiau kelia įtampą? Minėjote, kad šįkart bėgsite Lietuvoje ir tai prideda papildomos įtampos. Ar apskritai mokame palaikyti sportininkus ne tik tada, kai jiems pasiseka, bet ir proceso eigoje, o gal ir nesėkmės akivaizdoje?
Visų pirma, atsakomybė labai didelė, ypač kai bėgi Lietuvoje. Bet ta atsakomybė ir duoda papildomą impulsą. Galbūt fiziologiškai ir psichologiškai sunkiau bus, bet iš kitos pusės kažkur pasąmonėje tai duoda jėgų nepasiduoti. Palaikymas yra labai svarbus. Palaikymas ir atsakomybė tarsi vienas kitam prieštarauja, bet aš manau, kad tik į gerą pusę. Svarbiausia neperdegti. Lietuviai labai moka palaikyti.
Visgi, koks bebūtų palaikymas, tavo rezultatai yra svarbiausi artimiesiems, o visi kiti nesėkmės akivaizdoje 10–15 min. jaus emocijas, dar porą dienų apie tai kalbės ir vėliau bus tyla. Duobė gali būti tik man ir mano artimiesiems, galiu sakyti „kam aš vargau“ ir mesti tą sportą.
Jūsų sportas reikalauja išskirtinio mokėjimo būti su savimi – tik su savo mintimis, tik su savo emocijomis. Juk tai – ne komandinės rungtys. Galiu tik įsivaizduoti, kad pirmas-antras ratas, pirma dešimtis kilometrų bėgasi su vienokiom mintimis ir vidine būsena, bet kaip vėliau, artėjant pabaigai? Kaip pats save motyvuojat, kai psichologiškai darosi labai sudėtinga?
Pirmiausia reikia absoliučiai mylėti savo sportą, nes tikrai tai reikalauja ir kiek kitokio žmogaus būdo. Galbūt man lengviau, nes aš labiau introvertas, tai su savo mintimis susitvarkau gerai. Turi būti labai didelė motyvacija. Kas mane verčia bėgti toliau? Visų pirma, tai – mano pasirinkimas. Aš pasirinkau. Žinau, kad skaudės, bus sunku, aš nekęsiu bėgimo, bet tai mano pasirinkimas ir viskas, bėgi.
Kitos mintys – kad kitas bėgimas bus tikrai negreit, nes reikia atsigauti. Dar motyvuoja žinojimas, kad mane palaiko žmonės, artimieji, mano valstybė, draugai ir t.t. Antra, jei būna labai didelė krizė – kartoju sau, kad labai sunku, bet man pasisekė, nes žinau, kad už 6 ar 10 valandų viskas pasikeis. Tuo tarpu kai žmonės išgyvendavo tarkime koncentracijos stovyklose apskritai neturėdami šanso ištrūkti – štai jiems buvo sunku. O man tai ką – baigsis bėgimas ir baigsis blogos emocijos.
Ar per visą sportininko karjerą buvo rimtesnių krizių, kurios sulig finišu nepasibaigia ir jausmas, kad tai – visgi ne jums, lieka ilgiau?
Taip, buvo. Turėjau labai didelę krizę berods 2017 m. Mečiau šį sportą, nes rezultatai nebeaugo, net krito. Galvoju, kam aš čia kankinausi. Pakeičiau veiklą, susiradau darbą svetur, pradirbau mėnesį ir supratau, kad noriu pabandyti dar kartą. Grįžau į sportą, rezultatai pamažu pradėjo augti.
Iš viso šito kyla klausimas, ar reikia bandyti dar. Mano atveju pasisekė, man padėjo, aš grįžau į sportą. Bet kartais būna žmogus grįžta ir situacija nesikeičia. Reikia turėti saiką. Nors kai kurie sako „niekada nesustok“, aš sakau, kad kartais sustoti reikia.
Jūsų minima krizė ištiko po kažkokio konkretaus įvykio ar nesėkmės? Ar tiesiog ilgainiui išsisėmėt?
Buvo pasaulio ar Europos čempionatas. Mano taktika tuo metu lėmė tai, kad pirmą pusę bėgau labai gerai, o antra mirštu. Buvo keli kartai, kai bėgdamas pirmauju, o antroje atkarpos dalyje ateidavo tokia krizė, kad tiesiog tapdavau varžybų stebėtoju. Greitis labai krisdavo, kartais pradėdavau tiesiog eiti ir stebėti mane lenkiančius varžovus. Vienas, antras, trečias. Tai labai žlugdo morališkai ir vieną dieną pasakiau sau, kad reikia kažką keisti.
O ką grįžęs pakeitėt, kad rezultatai ėmė gerėti? Kita technika ar kitoks psichologinis nusiteikimas?
Pirmiausiai, labai pasiilgau bėgimo. Gal su naujom jėgom organizmas atsigavo, be to pakeičiau taktiką, lėčiau pradedu. Galbūt praėjo lūžis ir įvyko adaptacija, organizmas ėmė iškentėti daugiau nei anksčiau. Galiu sakyti, kad ir pandemija man labai padėjo, nes mano darbas užsidarė per pandemiją, tada visa dėmesį skyriau sportui, rezultatai iškart išaugo. Tad pandemijai galiu pasakyti ačiū – kartais net blogi įvykiai gali kažkuriuo kampu duoti naudos.
Iš vienokių ar kitokių „maratonų“ susideda visas žmogaus gyvenimas – dažniausiai, jei norisi ilgalaikio rezultato, tai ir reikės valią ir atkaklumą išlaikyti ilgoje distancijoje. Sportas, darbas, galiausiai santuoka: norint greitai ir gerai – ne visuomet pavyksta. Ar turite valios ir atkaklumo ilgoje distancijoje išlaikymo receptą?
Tiesiog reikia mylėti veiklą, kurią darai. Jei tai tavęs netraukia – rezultato arba nebus arba jis bus, bet su laiku mažės. Galbūt pabandyti ieškoti kitos veiklos, jei kalbant apie darbą. Tarkime aš iki 30 metų apskritai nežinojau, kuo noriu būti. Dabar radau tikslą ir mane tai „veža“. Kas bus toliau, kai baigsiu karjerą? Kartais sunku atsakyti į šitą klausimą net sau. Dabar, kai vyksta karas, pandemija, visa tai pakeitė mūsų mąstyseną.
Anksčiau planuodavai keletą metų į priekį, dabar planuoji keletą mėnesių ir tai atsargiai. Recepto neturiu. Kartais žmonės klausia, kaip treniruoju emocinę, dvasinę tvirtybę ir iš tiesų aš nedarau nieko. Tiesiog žinau, kad mano tikslas yra prabėgti. Viskas, tai – mano pasirinkimas.
Sakote, kad iki 30-ties net nežinojote, kuo norite užsiimti. Trisdešimtmetis sportininkams, regis, neretai signalizuoja apie artėjančią karjeros pabaigą, o jūs geriausius savo rezultatus ėmėt pasiekti jau po 30-ties, tiesa?
Taip, ultramaratono pats pikas ateina po trisdešimties, sakyčiau, kažkur prie keturiasdešimtmečio. Tas sportas reikalauja subrendusio mąstymo. Kol esi jaunas, atrodo, kokią parą tu gali bėgti? Nesąmonė. Dabar galvoji: Para? Gerai, para. Bėgam [juokiasi, aut. past.]. Laikas greičiau eina, kai esi vyresnis. Jaunystėje bėgti parą būtų labai žiauru.
Jaunystė tikriausiai skirta sprintams?
Taip, taip... [juokiasi, aut. past.].
Apie savo sportininko karjerą, didžiausius iššūkius ir ko iš ultramaratorininkų gali pasimokyti vadovai, Aleksandras Sorokinas kalbės šių metų LOGIN scenoje. Didžiausias Baltijos šalyse inovacijų festivalis LOGIN – jau gegužės 11–12 dienomis. Daugiau informacijos, pranešėjai, renginio programa ir bilietai ČIA.